Kartą jaunystėje žinomas medicinos šviesulys, apžiūrėjęs skaudantį Majos Pliseckajos kelį, patarė jai pakeisti profesiją: „Su tokiu keliu, vaikeli, tu ilgai nepašoksi.“ Žinoma, ji nepatikėjo „kompetentingu patarimu“ ir šoka iki šiol. Kodėl? Nes labai myli baletą. Ir dar todėl, kad visada daro tik tai, kas jai atrodo teisinga. Galbūt būtent tuo didieji skiriasi nuo paprastų žmonių. Paprastieji žvilgčioja į kitus ir dairosi į šalis, kad rastų išeitį, didieji žvelgia į savo vidų ir įsiklauso, ką pataria jiems gamta.
„Aš buvau neklaužada“, - rašė apie save Maja Pliseckaja 50-ojo jubiliejaus scenoje metais. Iš tikrųjų, tėvams teko pasijaudinti dėl savavaliaujančio vaiko: trejų metų Maja pabėgo iš vaikų darželio – jai ten nepatiko – ir pusantros valandos, sekdama paskui praeivius, ėjo namo.
Septynerių, būdama Norvegijoje su tėvu, nusprendė slidėmis prašliuožti dešimtis kilometrų ir finišuoti kaimyniniame miestelyje. Kaip smagu! Ji šliuoždavo ištisomis dienomis, gėrėdamasi pasakiškais šiaurės pašvaistės vaizdais... ir štai staiga nuvargo, prisėdo ir ėmė snausti. Majos mama Rachelė Messerer dirbo Špicburgene telefoniste ir greitai sukėlė ant kojų visus norvegų gelbėtojus. Iš pusnies Mają ištraukė aviganis Jakas. Taip ji gimė iš naujo ir visam gyvenimui įsiminė savo keturkojo gelbėtojo vardą.
O štai citata iš dabartinio gyvenimo. Izraelio žurnalistė paklausė Majos Michailovnos apie tai, kokiais kvepalais ji kvepinasi. „Mano mėgstamiausi kvepalai – Robero Pige „Bandit“. ( Jūs kada nors girdėjote apie tokius kvepalus? Aš irgi - ne.) „Bet gi jų nereklamuoja!“ – nustebo korespondentė. „O aš reklama nepasitikiu, - atsako Maja Michailovna. – Visą gyvenimą renkuosi tik tai, kas patinka man pačiai. Bandos jausmo niekada nejaučiau. Keista, kai žmonės patys savimi netiki.“
Dėkingumo pamokos
Būdama vienuolikos, Maja nuvyko stoti į baleto mokyklą prie Didžiojo teatro. „Mano likimą apsprendė vienas nerūpestingas reveransas, praleistas priėmimo komisijos“, - pasakoja ji savo autobiografijoje „Aš, Maja Pliseckaja“. Po kelerių metų, jau išleistuvių vakarą, jos dėdė Asafas Messereris, Didžiojo teatro meno vadovas, pasakė: „Tu lenkeisi kaip publikos numylėtinė, reiktų būti kuklesnei!“.
Bet Maja nenorėjo būti kuklesnė, kai kalba ėjo apie kontaktą su žiūrovu. Jau tada ji pagavo slaptą nusilenkimų publikai reikšmę. „Aš ir dabar tikiu, kad nusilenkimas – sudėtinė spektaklio dalis. Publika privalo išsinešti su savimi įspūdžius ne tik apie šokį, bet ir apie visą šokėjo vaidmenį, kaip įrėmintą dėkingumo publikai vinjetę. Uodega nuo kometos turi likti žiūrovų rankose“.
Būti dėkingai – tai verta daug ko! 1991 metais Maja Plisecakja visam pasauliui pademonstravo, koks įspūdingai dosnus gali būti plastiškai išreikštas dėkingumas. Tada Ispanijos karalius suteikė jai dvarininkės luomą ir aukščiausią Ispanijos ordiną (aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną – Maja Michailovna tuo metu jau turėjo). Vietoj tradicinės padėkos kalbos Maja Pliseckaja Chuanui Karlui taip žaismingai sušoko savo atsakymą, kad visos pasaulio telekomanijos visą savaitę kas valandą tai transliavo savo naujienose. Ispanijoje ji po šiolei vadinama Donna Maja.
Balete - kaip kare
Dažnai Majos Pliseckaja klausia apie jos dienotvarkę spektaklių metu. „Labai paprasta, - atsakė ji. – Generalinė repeticija, valanda poilsio, šaldymai, spektaklis. Neišsigąskite, šaldymai - ne kiekvieną kartą.“
Nieko nepadarysi: traumos, raumenų patempimai, lūžiai – baleto profesijos dalis. Bet jei žmonės atėjo „žiūrėti Pliseckajos“, ji privalo išeiti į sceną. Kas benutiktų. Daugelį kartų Maja šoko su skausmu kelyje, pasitempusi klubą ir netgi su užšaldytu lūžusiu kojos pirštu. Skauda? Dar ir kaip! Ir visą savo gyvenimą balete Maja vadina karu. „Teatras – ne cerkvė“, - sako balerina. Ji tapo Didžiojo teatro žvaigžde būdama 19-likos, bet iki 33-ujų negastroliavo. Sovietai nenorėjo išleisti gastrolių tokio talento – bijojo prarasti.
Rudaplaukis “brolis”
„Jei ne jis, aš tiek ilgai nešokčiau“, - juokiasi Maja Michailovna šiandien. Tai apie sutuoktinį, kompozitorių Rodioną Ščedriną. Jie susipažino svečiuose pas Lili Brik, susituokė 1958-aisiais. Didysis teatras išvyko gastrolių į Londoną, o Maja patraukė į Kareliją, kur prabėgo jų pirmoji vasara. „Toji vasara buvo tarsi laimės pliūpsnis“, - rašo mūsų herojė savo knygoje su trumpa dedikacija: „Ščedrinui“. „Gyvenome mes mažame kotedže, tiesiog miške, tarp granito riedulių, visiškai atsiskyrę nuo žmonių. Kotedžas buvo iš vieno mažutėlio 7-8 kv.metrų kambarėlio. Tualetas – visas miškas. Vonia – Ladogos ežeras. Uodai negailėjo. Naktimis apsupdavo mišką ir puldavo mūsų medines sienas. Lyjant namelyje buvo žvarbu. Kotedžas nebuvo šildomas. Stogas vietomis pratekėdavo. Bet mes spinduliavome džiaugsmu“.
Maja Pliseckaja tvirtina, kad per visą jų bendrą gyvenimą Ščedrinas nė karto jos nenuliūdino! Užtat paskyrė jai keturis savo baletus: „Arkliukas – kupriukas“, „Ana Karenina“, „Žuvėdra“, „ Dama su šuniuku“. Į klausimą apie meilės paslaptį kompozitorius ir balerina atsako tuo pačiu: „Mes juk abu esame iš vieno molio, rudaplaukiai!”
Jaunystėje dažnai juos palaikydavo broliu ir seserimi. Jie ir dabar kartu. Gyvena trijose skirtingose šalyse. Maskvoje, kur yra mylima „pati geriausia pasaulyje“ scena Didžiajame teatre. Lietuvoje, Pliseckajos motinos tėvynėje, namelyje ant ežero kranto, kur plaukioja nuostabios baltosios gulbės. Ir Vokietijoje, kur įžymioje muzikos įrašų studijoje „Šott“ Ščedrinas įrašinėja savo muziką. Jų svajonės išsipildė – jie gali keliauti kartu ir kartu sugrįžti į Maskvą. O juk tolimais jų jaunystės laikais tai atrodė sapnas ir pasaka!
Jie pilnaverčiai, bet bevaikiai. Maja paaukojo motinystę dėl baleto. Ji negalėjo atsisakyti savo idealaus šokio siekio net metams.
Žymusis rusų primos gerbėjas
JAV prezidento brolis Robertas Kenedis įsimylėjo Mają jos gastrolių po Ameriką metu. “Aš skaičiau žurnale “Amerika”, kad jūs gimėte 25-aisiais, kaip ir aš. O kurį mėnesį?” – paklausė Maja Roberto jų pažinties metu. Ir paaiškėjo, kad žymusis tų laikų donžuanas į pasaulį atėjo tą pačią dieną kaip ir Maja. Gastroliuodama JAV savo gimimo dieną M.Pliseckaja nuo jo gavo didžiulę orchidėjų puokštę, auksinę apyrankę su skorpionu ir tuziną nuostabių porcelianinių rožių. Pati ji gerbėjui padovanojo medinį šaukštą iš Maskvos. Jie vaikščiojo po Niujorką, tiesa, visus komplimentus primai vertė specialiai atsiųstas grupės vadovas. Juk Maja žinojo tik keletą angliškų frazių. Po keleto metų Robertą Kenedį nušovė... Arlingtono kapinėse Maja Pliseckaja padėjo puokštę baltų lelijų.
“Kokia filosofija aš vadovavausi visą gyvenimą? Pačia paprasčiausia. Paprasta – kaip puodelis vandens, kaip oro gurkšnis. Žmonės neskirstomi į klases, rases, valstybines sistemas. Žmonės skirstomi į gerus ir blogus. Į labai gerus ir į labai blogus… Blogų visais laikais buvo daugiau, daug daugiau. Geri – visada išimtis, Dangaus dovana.”
