Moterys net ir po skyrybų lanko kalėjime iki gyvos galvos įkalintus buvusius sutuoktinius

Jaus­mus pa­ma­žu tri­na lai­kas. Mei­lę pa­kei­čia gai­les­tis. Be­lie­ka tik rū­pes­tis žmo­gu­mi, ku­ris ka­dai­se bu­vo ar­ti­miau­sias. Prieš ke­lias die­nas jau pri­mirš­ta pa­ke­lių ma­nia­ku pra­min­to Ka­zio Jo­nai­čio is­to­ri­ja – vėl pri­min­ta. Mat iki šiol teis­mo pri­teis­tų pi­ni­gų ne­bu­vo ga­vę jo nu­žu­dy­tų mer­gi­nų ar­ti­mie­ji. K.Jo­nai­čio skly­pui pa­skelb­tos var­žy­ti­nės. Ta­čiau iki jų li­kus ne­daug lai­ko, bu­vu­si K.Jo­nai­čio žmo­na Ga­li­na su­mo­kė­jo pi­ni­gus lai­do­tu­vių iš­lai­doms pa­deng­ti.

„Ekst­ra ži­nios” pa­kal­bi­no pa­čią G.Jo­nai­tie­nę bei ke­lias ki­tas gy­va­naš­les.

Jų vy­rai – žiau­rūs žu­di­kai – sė­di už gro­tų ir į lais­vę nie­ka­da ne­bei­šeis.

Ste­bė­ti­na, bet mo­te­rys la­biau­siai lin­ku­sios kal­bė­ti apie su­tuok­ti­nių įvyk­dy­tus nu­si­kal­ti­mus.

Joms iki gy­vos gal­vos įka­lin­ti vy­rai vis dar yra ne­kal­ti.

Vie­nas mi­rė, ki­tas – už gro­tų

„Ne­si­se­ka man su vy­rais. Nors da­bar tu­riu du „klien­tus”, ta­čiau sau pa­sa­kiau: „Vy­rų ne­veng­siu, bet su­tuok­ti­nių dau­giau ne­bus”, – tvir­tai įsi­ti­ki­nu­si 63 me­tų Ga­li­na Jo­nai­tie­nė, pa­ke­lių ma­nia­ku pra­min­to bend­raam­žio K.Jo­nai­čio bu­vu­si žmo­na.

Teis­mas ka­lė­ji­mą iki gy­vos gal­vos K.Jo­nai­čiui pas­ky­rė už sa­vo pa­ke­lei­vių 25 me­tų Eg­lės Vens­ku­to­ny­tės, 20 me­tų Ger­dos Šat­rai­ty­tės, 20 me­tų Jur­gi­tos Štei­nai­tės iš­ža­gi­ni­mą ir nu­žu­dy­mą, dar vie­nos mer­gi­nos iš­ža­gi­ni­mą bei ki­tus nu­si­kal­ti­mus.

Šie nu­si­kal­ti­mai bu­vo įvyk­dy­ti 2000–2001 me­tais ke­ly­je Vil­nius–Kau­nas. Paė­męs pa­vė­žė­ti mer­gi­nas žu­di­kas pa­suk­da­vo į nuo­ša­lią vie­tą, ten jas ža­gin­da­vo ir žiau­riai nu­žu­dy­da­vo.

K.Jo­nai­tis – ant­ra­sis G.Jo­nai­tie­nės su­tuok­ti­nis. Pir­ma­sis jos vy­ras Ja­nas Bže­zovs­kis mi­rė 48 me­tų. Jis smar­kiai gė­rė.

Vi­siš­kai ne­si­jau­čia kal­ta

Ta­čiau ne nuo vy­rų, o apie vie­no iš jų įvyk­dy­tus krau­pius nu­si­kal­ti­mus pra­de­da po­kal­bį G.Jo­nai­tie­nė. Juos ty­ru­siems pa­rei­gū­nams moteris ne­gai­li rie­bes­nių žo­džių. „Svo­la­čiai” (niek­šai) – vie­nas leng­ves­nių.

O ir anks­čiau kal­bė­da­ma­si su pro­ku­ro­rais ji į vi­sus krei­pia­si „tu”. Be­je, ir su­tuok­ti­nis G.Jo­nai­tie­nei – ne „vy­ras” ar „Ka­zys”. Mo­te­ris jį va­di­na tik „Jo­nai­čiu”.

Su tei­sėt­var­ka G.Jo­nai­tie­nei yra te­kę tu­rė­ti rei­ka­lų ir so­vie­ti­niais lai­kais. Ko­kia by­la jai bu­vo iš­kel­ta, mo­te­ris ne­pa­no­ro sa­ky­ti, tik pri­si­pa­žino, kad te­ko at­ly­gin­ti 3 tūks­t. rub­lių nuos­to­lį.

Drą­si G.Jo­nai­tie­nė pro­ku­ro­rų ir po­li­ci­nin­kų aki­vaiz­do­je. Mat ji bai­gu­si Lvo­vo ju­ri­di­nio ins­ti­tu­to du kur­sus. „Ma­nęs taip leng­vai apie pirš­tą neap­vy­nio­si”, – iš­di­džiai kils­te­li gal­vą mo­te­ris.

Nu­teis­tas ne tik K.Jo­nai­tis, bet ir G.Jo­nai­tie­nė. Už tai, kad įsi­gi­jo nu­žu­dy­tų mer­gi­nų daik­tų teis­mas jai at­sei­kė­jo 3 me­tus ne­lais­vės, ta­čiau, pri­tai­kius am­nes­ti­ją, nuo baus­mės ji at­leis­ta vi­siš­kai.

Ta­čiau G.Jo­nai­tie­nė ne­si­jau­čia kal­ta: „Vi­siš­ka ne­są­mo­nė. Kam man, še­šias­de­šimt­me­tei mo­te­riai, tų mer­gi­nų daik­tai?”

Prie tur­gaus ren­ka šiukš­les

Karš­to bū­do mo­te­ris kiek nu­ri­mo, pra­dė­ju­si pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą. „Me­tus po teis­mo bu­vau li­go­nis. Einu gat­ve – at­ro­do, juo­da ka­tė prie­šais bė­ga. Ka­tės vai­de­no­si ir nu­va­žia­vus į so­dą, už­mig­ti ne­ga­lė­da­vau. Ge­rai, kad bent drau­gės nuo ma­nęs ne­nu­si­su­ko, dar­bo ga­vau”, – pri­si­pa­ži­no G.Jo­nai­tie­nė, ku­riai pus­tre­čio mė­ne­sio te­ko pa­sė­dė­ti Lu­kiš­kių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je-ka­lė­ji­me.

42 me­tus prie Vil­niaus esan­čio­se Gri­giš­kė­se gy­ve­nan­ti G.Jo­nai­tie­nė da­bar dir­ba kiem­sar­ge. Jai kas­dien ten­ka apei­ti maž­daug 15 ki­lo­met­rų te­ri­to­ri­ją ša­lia Ga­riū­nų tur­ga­vie­tės, su­rink­ti šiukš­les.

„Nors dar tik tris mė­ne­sius dir­bu, žmo­nes įp­ra­ti­nau lai­ky­tis tvar­kos. Anks­čiau, bū­da­vo, tur­ga­vie­tės pre­kei­viai ir lan­ky­to­jai šiukš­les mes­da­vo kur pa­puo­la, o da­bar, pa­ma­tę, kad jas kaž­kas su­ren­ka, ne­be­šiukš­li­na, vi­sas at­lie­kas suk­rau­na į kon­tei­ne­rius”, – di­džia­vo­si dar­bu G.Jo­nai­tie­nė.

O prieš tai G.Jo­nai­tie­nė daug me­tų dir­bo siu­vė­ja, siu­vi­mo cec­ho meist­re. Pro­ku­ro­rus nus­te­bi­no ge­ra cha­rak­te­ris­ti­ka iš mo­ters bu­vu­sios dar­bo vie­tos. G.Jo­nai­tie­nė tvir­ti­no, kad gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­si­py­ko su žmo­nė­mis.

„Pi­ni­gų man už­ten­ka, dar ir kar­tu gy­ve­nan­tiems sū­nums pa­de­du. Be to, kas iš to, jei­gu skųs­čiau­si? Leng­viau juk ne­tap­tų”, – va­lin­gą cha­rak­te­rį de­monst­ra­vo mo­te­ris. Be kiem­sar­gio at­ly­gi­ni­mo, ji gau­na ir 470 li­tų pen­si­ją, nes į ją išei­da­ma vie­nu me­tu dir­bo tri­jo­se dar­bo­vie­tė­se.

Apie da­bar­ti­nius san­ty­kius su iki gy­vos gal­vos ka­lin­čiu K.Jo­nai­čiu mo­te­ris kal­bė­ti ven­gia. Taip, jam pa­de­da, nu­va­žiuo­ja į pa­si­ma­ty­mus. Kal­ba vis nuk­ryps­ta į, mo­ters nuo­mo­ne, pro­ku­ra­tū­ros pa­da­ry­tas klai­das ti­riant nu­si­kal­ti­mus.

„Jo­nai­tis ne­kal­tas”, – iš­ta­ria mo­te­ris, tik kaž­kaip neįp­ras­tai ne­ryž­tin­gai.

Nuot­rau­kas sau­go ats­ki­ra­me vo­ke

Vis­kas paaiš­kė­ja ėmus var­ty­ti nuot­rau­kų al­bu­mus. Jo­se – dau­gy­bė iš Vo­ly­nės (Uk­rai­na) ki­lu­sios mo­ters gi­mi­nių, ar­ti­mų­jų fo­tog­ra­fi­jų. Trūks­ta tik nuot­rau­kų su K.Jo­nai­čiu. Kur jos? Nuot­rau­kų, ku­rio­se bū­tų įsiam­ži­nęs K.Jo­nai­tis, Ga­li­nai ten­ka il­go­kai paieš­ko­ti. Pa­ga­liau jai pa­vyks­ta ras­ti ap­lan­ką.

Išt­rau­ku­si ke­lias nuot­rau­kas iš vo­ko, įdė­to į ats­ki­rą ap­lan­ką, mo­te­ris tars­te­li: „Kad ki­tų ne­su­tep­tų”. To­se ke­lio­se nuot­rau­ko­se ji nu­si­fo­tog­ra­fa­vu­si su K.Jo­nai­čiu.

Pak­laus­ta, ar mė­gins kuo nors pa­dė­ti K.Jo­nai­čiui, mo­te­ris nu­ty­la. Po to ji ima kal­bė­ti at­sar­giai rink­da­ma žo­džius. Taip, ka­li­nys ke­ti­na kreip­tis į Euro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mą, o ji mė­gins su­ras­ti gy­vą li­ku­sią mer­gi­ną, pak­lau­si­nė­ti ją, ar ji tik­rai at­pa­ži­no K.Jo­nai­tį.

Gra­žiau­si me­tai li­ko praei­ty­je

Po­kal­bio pra­džio­je Je­le­na Chri­sa­no­va pri­si­pa­ži­no, kad jai la­bai sun­ku kal­bė­ti. Ji – žmog­žu­džio Vla­di­mi­ro Chri­sa­no­vo bu­vu­si žmo­na.

1994 me­tais V.Chri­sa­no­vas ka­lė­ti iki gy­vos gal­vos nu­teis­tas už žiau­rias žmog­žu­dys­tes. Dviem aukoms jis nup­jo­vė gal­vas, jas įme­tė į Ne­mu­ną, kū­nus sup­jaus­tė į ga­ba­lus, su­dė­jo į vo­nią ir ten pri­lei­do van­dens. Vie­nam vy­rui bu­vo nup­jau­ti ly­ties or­ga­nai, ku­rių taip ir ne­pa­vy­ko ras­ti. V.Chri­sa­no­vui pro­ku­ra­tū­ra pa­tei­kė kal­ti­ni­mus dėl dar dvie­jų žmo­nių nu­žu­dy­mo.

„Man jo la­bai gai­la, neb­lo­gas žmo­gus yra. Ta­čiau man skau­du jį pri­si­min­ti. Gra­žiau­si ma­no gy­ve­ni­mo me­tai pra­bė­go bū­tent su juo”, – sun­kiai rink­da­ma žo­džius pa­sa­ko­jo J.Chri­sa­no­va.

Nu­tei­sus vy­rą ka­lė­ti iki gy­vos gal­vos, smar­kiai pa­si­kei­tė ir J.Chri­sa­no­vos gy­ve­ni­mas. Mo­te­ris ofi­cia­liai iš­sis­ky­rė su vy­ru, su­kū­rė nau­ją šei­mą. Ta­čiau gy­ven­da­ma su nau­ju gy­ve­ni­mo drau­gu mo­te­ris ne­pa­mirš­ta sa­vo bu­vu­sio su­tuok­ti­nio, nuo­lat jį lan­ko ka­lė­ji­me.

Iš pra­džių tik­tai su­si­ra­ši­nė­jo

„Mes jo ne­pa­li­ko­me li­ki­mo va­liai, pa­de­da­me jam kiek ga­li­me. Aš lan­kau, duk­tė su sū­nu­mi, jo se­suo at­va­žiuo­ja”, – sa­kė bu­vu­si žmog­žu­džio su­tuok­ti­nė. Pak­lau­sus, ką da­bar V.Chri­sa­no­vas mąs­to apie sa­vo poel­gį, bu­vu­si jo žmo­na il­gai ne­mąs­tė.

„Jis la­bai gai­li­si to, ką pa­da­rė. Ta­čiau ir man te­ko ne­ma­žai iš­ken­tė­ti. Bu­vęs vy­ras aukų ar­ti­mų­jų at­vi­rai nė­ra at­si­pra­šęs. Man jis sa­kė, kad pri­siė­mė ki­to žmo­gaus kal­tę”, – tvir­ti­no J.Chri­sa­no­va.

Tuo tar­pu V.Chri­sa­no­vo duk­tė Ju­li­ja dėl tė­vo poel­gio dis­kom­for­to ti­ki­no ne­jau­čian­ti.

„Man tė­vas yra tė­vas, ir jo poel­giai nie­ko man ne­reiš­kia. Iš pra­džių, kol bu­vau ma­ža, mo­ti­na ne­la­bai no­rė­jo, kad su­si­tik­tu­me. Po to pra­dė­jau su juo su­si­ra­ši­nė­ti. Šią va­sa­rą bu­vau su juo ka­lė­ji­me su­si­ti­ku­si, šiek tiek sun­ku, ta­čiau tė­vas vis tiek yra tė­vas. Kai šne­kė­jo­mės, pa­ju­tau, kad jis jau­čia­si kal­tas”, – pri­si­pa­ži­no V.Chri­sa­no­vo duk­tė Ju­li­ja.

Nes­ku­ba vie­ni­šei į pa­gal­bą

„Gal­būt ji dar ti­ki­si, kad vy­ras grįš. Gal ir sū­nus taip ma­no”, – apie Dru­žų kai­me (Šir­vin­tų r.) gy­ve­nan­čią 43 me­tų Ni­jo­lę Bu­tie­nę kal­bė­jo jos kai­my­nas Egi­di­jus. N.Bu­tie­nės vy­ras pen­kias­de­šimt­me­tis Jus­ti­nas Bu­ta 1995-aisiais su bend­ri­nin­kais apip­lė­šė tuo­me­čio „Her­mio” ban­ko Šiau­lių fi­lia­lą ir nu­žu­dė ap­sau­gos dar­buo­to­ją. Už tai jis įka­lin­tas iki gy­vos gal­vos.

Po to, kai vy­ras bu­vo nu­teis­tas, mo­te­ris dau­giau neiš­te­kė­jo. Kai­me ji gy­ve­na su sū­nu­mi. Lai­ko bui­čiai sut­var­ky­ti lie­ka ne­daug, nes N.Bu­tie­nė dir­ba ka­vi­nė­je pa­da­vė­ja.

„Sun­ku jai. Bet kai­mo vy­rai nes­ku­ba vie­ni­šai mo­te­riai pa­dė­ti, nes bi­jo sa­vo žmo­nų bū­ti ap­kal­tin­ti neiš­ti­ki­my­be. Juk kai­me tai grei­tai nu­tin­ka”, – samp­ro­ta­vo Egi­di­jus. Ap­lan­ky­ti ka­lė­ji­me J.Bu­tos daž­niau­siai ­vyks­ta jo sū­nus.

Laiš­kuo­se – grės­min­gi žo­džiai

26 me­tų Ži­vi­lė Len­kai­tie­nė taip pat iš­sis­ky­rė su iki gy­vos gal­vos įka­lin­tu 31 me­tų Ro­lan­du Len­kai­čiu. Per bend­rą gy­ve­ni­mą po­ra su­si­lau­kė dvie­jų sū­nų. Ta­čiau ber­niu­kai ne­si­ver­žia ap­lan­ky­ti iki gy­vos gal­vos Lu­kiš­kių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je-ka­lė­ji­me ka­lin­čio sa­vo tė­vo.

Vy­res­ny­sis sū­nus Ry­tis bu­vo nu­vy­kęs ap­lan­ky­ti tė­vo. „Grį­žęs į na­mus jis ne­pa­sa­ko­jo, apie ką su juo šne­kė­jo­si”, – sa­kė Ž.Len­kai­tie­nė.

R.Len­kai­čiui už stu­den­tės Re­na­tos Va­rei­kai­tės nu­žu­dy­mą ir pa­si­kė­si­ni­mą nu­žu­dy­ti dar ki­tą mer­gi­ną bu­vo pas­kir­tas įka­li­ni­mas iki gy­vos gal­vos. Nuosp­ren­dį R.Len­kai­tis kar­tu su bend­ri­nin­kais iš­gir­do 2001-ųjų spa­lį. Skir­tin­gai nuo ki­tų mo­te­rų, nu­teis­to vy­ro Ž.Len­kai­tie­nė ne­bu­vo ap­lan­kiu­si.

„Iš Ro­lan­do ga­vau laiš­kų, ta­čiau nė į vie­ną neat­sa­kiau. Ma­tyt, taip ir ne­su­lau­kęs at­sa­ky­mų, po ku­rio lai­ko jis lio­vė­si ra­šęs”, – pa­sa­ko­jo Ž.Len­kai­tie­nė.

Mo­te­ris nes­lė­pė, jog R.Len­kai­tis bu­vo pri­ra­šęs vis­ko. Kai ku­rie laiš­kai net bu­vo gra­si­nan­tys: „Ža­dė­jo pa­sam­dy­ti drau­ge­lius, ku­rie pa­degs bu­tą, tė­vo ma­ši­ną”.