M.Katkus: norėtųsi kokios intrigos prezidento rinkimuose, bet nepanašu, kad bus

- Iš sportinio intereso laukiu, norėtųsi kokios intrigos, bet nepanašu. Dalios Grybauskaitės reitingai šiek tiek smuktelėjo, dar vieno kito kandidato gali truputį pakilti. Bet nereikia atmesti, kad labai aiškus vienas rinkimų kampanijos favoritas. Ir tai numuša žmonių norą dalyvauti rinkimų kampanijoje, taip pat ir rėmėjų aktyvumą. Gal rinkimus paveikė ir finansų krizė. Be to, tai yra pirmieji Prezidento rinkimai, kai negalima naudoti jokios televizinės reklamos. Visos kitos priemonės mažiau efektyvios. Rinkimų kampanija tampa ne tokia spalvinga, daugeliui žmonių atrodo, kad apskritai ji nevyksta.

- Kai kurie apžvalgininkai sako, kad dabartiniai Prezidento rinkimai panašūs į Rusijos rinkimus, nes nugalėtojas žinomas iš anksto. Ar tokiai nuomonei pritartumėte?

- Visiškai nepritarčiau. Čia tik bandymas kritikuoti bet ką ir bet kaip. Jeigu yra akivaizdus rinkimų favoritas, jeigu tauta yra apsisprendusi, kad jo nori, tai visai nereiškia, kad rinkimai ne demokratiški. Ne Vyriausybė sugalvojo, kas bus Lietuvos Prezidentas, o D.Grybauskaitė tapo lydere pati, dėl savo veiklos. Keli rimti pretendentai atsisakė dalyvauti, kai ji apsisprendė. Dabar, aišku, intrigos mažiau, nes pirmo plano kandidatas vienas, kiti tarsi antrojo plano kandidatai. Daug kur pasaulyje vyksta rinkimai su vienu ryškiu kandidatu. Rusiški rinkimai išsiskiria tuo, kad valdžia labai kišasi į rinkimų agitaciją, formuoja žmonių sprendimą, apribojamas kitų kandidatų iškėlimas ir agitacija. Tuo tarpu Lietuvoje turime 7 kandidatus, už jų stovi gana stiprios partijos. Nedraudžiama jiems pasisakyti, neribojamos jų teisės. Manau, kad toks sulyginimas mažų mažiausiai nekorektiškas.

- Ar jau išryškėjo kiekvieno kandidato taktika?

- Pirmieji debatai parodė, kad Kazimira Prunskienė pasirinko vienintelę taktiką – kibti į atlapus lyderiui. Bet negaliu pasakyti, ar ta taktika bus sėkminga. Galima tikėtis, kad visi, kurie lyderiui nepritaria, rinksis akivaizdžią priešininkę. Tai gera taktika, ją išbandė Rolandas Paksas 2002 metais, kai iš antro ešelono kandidato pakilo į antrą rinkimų turą, kuriame įveikė V.Adamkų.
Visi kiti kandidatai, matyt, galvoja ne tik apie save, bet ir apie savo partijų interesus, todėl rūpinasi, kaip vėliau reikės su tuo laimėjusiu lyderiu bendradarbiauti. Todėl tokių stipresnių pasisakymų D.Grybauskaitės atžvilgiu, išskyrus K.Prunskienę, niekas nežarsto. Algirdas Butkevičius stengiasi parodyti, kad jis yra visiškai naujas veidas Socialdemokratų partijoje, rodosi kaip ateities lyderis. Po truputį bando atsiriboti nuo savo partijos klaidų.

Per debatus puikiai pasirodė Valentinas Mazuronis. Akivaizdu, kad jis irgi labai rūpinasi savo partija, primena apie save savo elektoratui. Tikslas tikriausiai yra pakelti partijos reitingus ir uždirbti jai balsų Europarlamento rinkimuose. Normali opozicionieriaus taktika – pažadas keisti Vyriausybę ir valdžios koaliciją. Bet aštresni dalykai išryškėja tik paklausus. Man atrodo, kad tarp tų antro ešelono kandidatų tarpusavio konkurencijos nėra.

Galima nuspėti, kad Česlovas Jezerskas kuria stiprios rankos įvaizdį, siūlo grąžinti mirties bausmę. Loreta Graužinienė – irgi bandymas priminti, kad Darbo partija egzistuoja, turi lojalių pasekėjų būrį, kurį reikia aktyvizuoti. Vieni nori į prezidentus, kiti galvoja apie savo partijos stiprinimą ar net sprendžia išlikimo politikoje problemą. Valdemarą Tomaševskį man labai sunku vertinti. Ką jis sako savo auditorijai, nežinau, lenkiškai nemoku. O iš debatų neturiu ką komentuoti.

- Ar piliečiai žino, ko tikėtis iš Prezidento? Valdui Adamkui priekaištaujama, kad jis buvo neveiklus. Ar per daug veiklus nekonfliktuos su Seimu?

- Žmonės iš Prezidento tikisi aktyvios vidaus politikos, tvirtos rankos, lyderystės, telkiančio vaidmens, o Konstitucija jam numato užsienio politikos ir teisinės sistemos sergėtojo įgaliojimus. V.Adamkus pirmos kadencijos metais buvo kur kas aktyvesnis ir turėjo nepalyginamai daugiau įtakos. O pastaraisiais metais atrodė kaip brangiai apmokamas politikos apžvalgininkas. Lemia ir asmeninės savybės, ir politinė konjunktūra. Svarbu, kiek valdančioji koalicija bus įsipareigojusi tartis su Prezidentu, priimdama vieną ar kitą sprendimą. D.Grybauskaitę remia beveik visa valdančioji koalicija, tai turbūt suteiktų jai didelės stiprybės pirmaisiais kadencijos metais. Ir man susidarė įspūdis, kad D.Grybauskaitė supranta, kokios yra realios Prezidento galios. Jau dabar rengiasi su tomis galiomis daryti realią įtaką.

- D.Grybauskaitė žadėjo važinėti po Lietuvą, susitikti su kuo daugiau žmonių. Ar prasmingi tie susitikimai, kai ir taip dideli reitingai?

- Labai prasmingi. Prezidento sėkmė labai priklauso nuo visuomenės nuomonės. Ribotas galias gali kompensuoti tik visuomenės parama. Aktyvesnio Prezidento vaidmenį Rolandas Paksas tam tikra prasme sukompromitavo. Bet būtina susitikinėti su žmonėmis. Prezidentas turi vykdyti nuolatinę rinkimų kampaniją. Tą daro ir Amerikos prezidentas Barakas Obama, kai jam reikia užsitikrinti paramą savo įstatymų iniciatyvai.

- Ar pastebėjote rinkimuose „juodųjų technologijų“?

- Yra technologijos, kurios padeda laimėti arba nepadeda. Įdomių veiksmų yra sugalvota ir D.Grybauskaitės, ir K.Prunskienės, ir V.Mazuronio kampanijoje. Nepastebėjau, kad kas būtų daroma už įstatymo ribų. „Juodosios technologijos“ – rusiškas mitas. Pasaulyje neegzistuoja kažkokia „kabala“, kurią įgyvendinus vienam kandidatui nuslinktų plaukai, o kitas staiga laimėtų. Geriausiai veikiančios technologijos yra standartinės: mokėk gerai kalbėti, žinok, ką nori pasakyti, nebūk susitepęs, gerai rinkis draugus. O visokios nesąmonės, apie kurias rašo fantastinė literatūra, ar planas „Strekoza“ yra nesąmonė. Jis niekad nebūtų įgyvendintas. Provokacija, žmonių bauginimas nieko bendro su visuomenės ryšiais neturi. Tai antiįstatyminė veikla, kuria turi domėtis Valstybės saugumo departamentas. Aš tokios veiklos nepastebėjau.