Mišios už A.Brazauską Arkikatedroje bus aukojamos be prezidento karsto

Tuo metu aviakatastrofoje netoli Smolensko žuvus Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui, buvęs šios šalies vadovas ir jo žmona Maria iš pradžių buvo pašarvoti Prezidentūroje, vėliau karstai pergabenti į Krokuvos šv. Marijos baziliką ir palaidoti Vavelio pilyje esančioje kriptoje.

„Turi savų racijų“

Lietuvos prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys DELFI teigė, kad siūlymą nenešti prezidento A. Brazausko karsto į Arkikatedrą pasiūlė Katalikų Bažnyčios atstovai.

Paklaustas, kodėl priimtas sprendimas A. Brazausko karstą palikti šarvojimo vietoje – Prezidentūros Kolonų salėje – ir iš ten gabenti velionį į Antakalnio kapines, vyskupas J. Tunaitis teigė, jog Bažnyčios atstovai taip nutardami „turėjo savų racijų“.

„Pradžioje mes iš karto taip pasakėme. Turime savų racijų ir taip nusprendėme“, - DELFI sakė J. Tunaitis.

Klausiamas, kodėl negalima atskleisti apsisprendimo priežasties, vyskupas nenorėjo aiškinti: „Nieko negaliu, čia jau apsvarstėme viską gerai ir nutarėme pasiūlyti, kad nereikėtų nešti į Katedrą. Čia yra mums patiems tik žinomos racijos ir jums aiškinti aš nenoriu“.

Jis taip pat teigė, kad jeigu ir būtų nutarta nešti karstą į Arkikatedrą, būtų labai sunku suvaldyti procesą techniškai.

„Mes jau iš anksto buvome tą aptarę, kad to chaoso nedarysim. Bet kaip dabar ir posėdyje pasirodė, jeigu būtume ir leidę, nebūtų buvę galimybių, bet čia tik jie (Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija – DELFI) gali paaiškinti. Ir užsienio svečiai, ir visa kita – jiems ir dabar nepaprastai daug derinimo ir visokių sunkumų iškyla...“, - pasakojo vyskupas.

J. Tunaičio tvirtinimu, karstas į bažnyčią nebūtinai nešamas ir tuomet, kai miršta ne valstybės vadovas.

Miestui nebūdinga šarvoti bažnyčiose

Vilniui ir Kaunui nebūdinga tradicija mirusiuosius šarvoti bažnyčiose, – DELFI teigė kunigas Artūras Kazlauskas, kurio nenustebino Bažnyčios sprendimas šventąsias Mišias už A. Brazauską Vilniaus arkikatedroje aukoti tuomet, kai jo kūnas bus pašarvotas Prezidentūroje.

„Tai visiškai normalus, kaip ir bet kuriam Vilniaus tikinčiajam skiriamas maldos dėmesys, – sakė A. Kazlauskas. – Faktiškai Vilniuje ir Kaune taip laidojami visi žmonės, net jei yra šarvojami parapijų šarvojimo salėse. Tuomet galioja lygiai tokia pat procedūra: mirusysis pašarvojamas, o už jį meldžiamasi kitu metu, kaip susitaria kunigas ir artimieji“.

Lietuvoje krikščioniškos laidotuvės numatytos su trimis „stacijomis“ – mirusiojo namuose, Bažnyčioje ir kapinėse, tačiau miestuose paprastai kunigas būna vienoje vietoje – kapinėse, o Mišios aukojamos bet kuriuo mirusiojo artimiesiems patogiu metu, nenešant karsto į bažnyčią. „Pačios laidotuvės jau būna be Mišių ir su vieninteliu sustojimu kapinėse“, – aiškino DELFI pašnekovas.

Paklaustas, kas gali būti šarvojamas pagrindinėse Lietuvos šventovėse, dvasininkas sakė, jog Vilniaus arkikatedros atveju joje galėtų būti šarvojamas Vilniaus arkivyskupas. „Be abejo, katedra galėtų būti ir Vilniaus arkivyskupo palaidojimo vieta, nors tai, matyt, spręstų Bažnyčia ir tauta“, – sakė kunigas.

Valstybių vadovų laidotuvės, A. Kazlausko teigimu, visiškai nesiskiria nuo kitų krikščionių laidojimo, nes „kiekvienas katalikas palydimas tomis pačiomis apeigomis, su tomis pačiomis maldomis“.

Prisimindamas tradiciją valstybių vadovus šarvoti šventovėse, kunigas visų pirma minėjo karalius, tačiau pabrėžė, jog tuomet jie amžino poilsio atguldavo Katedrų šventovių kapavietėse.

Taip buvo nutarta laidoti ir Lenkijos prezidentą su žmona. Pasak A. Kazlausko, dėl to tragiškai žuvusi pora ir buvo pašarvota Vavelyje.

„Tačiau jų laidotuvių liturgija buvo lygiai tokia pat, kaip ir kiekvieno, tikinčio Kristų. Be abejo, dalyvavo kardinolas, vyskupai, kunigai, kitų valstybių vadovai ir tai suteikė tam tikro iškilmingumo ir svarbos, tačiau pačios apeigos neturėjo nieko skirtingo: tekstai buvo tie patys, pagarba mirusiajam tokia pati. Žodžiu, kiekvienas krikščionis laidojamas vienodai, ar būtų kunigas, kardinolas, popiežius, ar eilinis tikintysis iš kaimo“, – pabrėžė dvasininkas.

Per savo inauguraciją į Katedrą pateko pro šoninį įėjimą

Į Arkikatedrą A. Brazauskas sunkiai pateko ir savo inauguracijos dieną 1993 m. vasario 25 d. Tuomet išrinktajam prezidentui kelią prie pagrindinio įėjimo į Arkikatedrą pastojo būrys radikalių dešiniųjų katalikių moterų, kurio dėl savo pomėgio nešioti megztą galvos apdangalą buvo vadinamos „megztosiomis beretėmis“.

Jų nuomone, komunistas neturėjo teisės būti išrinktas prezidentu. Primenama, kad sovietmečiu A. Brazauskas ėjo Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komiteto (CK) pirmojo sekretoriaus pareigas.

Tuometiniam Arkikatedros klebonui Kazimierui Vasiliauskui teko A. Brazauską įvesti poro šoninį įėjimą. Tuo metu visa Katalikų Bažnyčios vadovybė buvo išvykusi į Romą.

A. Brazauskas yra pasakojęs, kad dėl dalies visuomenės pasipiktinimo jo komunistine praeitimi jam iki gyvenimo pabaigos buvo sunku ateiti į Katedrą, todėl prezidentas mieliau rinkdavosi kitus maldos namus.

DELFI primena, kad kadenciją baigusio prezidento A. Brazausko gyvybė užgeso šeštadienį jo namuos Turniškėse. Buvęs šalies vadovas nuo 2008 m. kovojo su limfmazgių ir prostatos vėžiu.