Su Aurimu susitikote Vilniuje, baleto repeticijų salėje. Kaip atklydote į Lietuvą iš taip toli?
Miki. Gyvenau Tokijyje su mama, tėčiu ir seserimi. Buvau dar labai maža, kai darželyje, kurį lankė vyresnioji sesuo, pamačiau šokančius vaikus. Tėvams pasakiau: „Ir aš noriu“. Nuo septynerių metų pradėjau lankyti šokių mokyklą, o nuo dvylikos mokiausi šokti Rusų baleto institute. Tokijyje dažnai koncertuodavo ir baleto trupės iš Maskvos ir Sankt Peterburgo.
1996 metais, dalyvaudama tarptautiniame baleto artistų konkurse Nagojoje, pamačiau Eglę Špokaitę. Jos šokis buvo nuostabus! Susipažinau ir su jos mokytoju Jonu Katakinu. Sutikusi jį po metų Maskvos tarptautiniame konkurse, priėjau ir paprašiau priimti mane mokine. Taip atsiradau Vilniuje. Jonas Katakinas iš tiesų buvo labai geras pedagogas. Po trejų metų laimėjau prizinę vietą Azijos šalių baleto artistų konkurse. 1999 metais gavau darbą Vilniaus operos ir baleto teatre. Tada ir susipažinau su Aurimu.
Aurimai, kodėl atkreipėte dėmesį į merginą iš Rytų?
Aurimas. Ji skyrėsi iš visos trupės, tai kaip galima buvo jos nepastebėti? Pradėjome bendrauti kompanijose, švęsdavome šventes, o po kiek laiko pastebėjome, kad geriau būti dviese. Ji man patiko savo nuoširdumu, šiltumu, atsakingumu. Iš tiesų ji – pati geriausia. Kai atvyko, galėjo kalbėti tik rusiškai, tad iš pradžių taip ir bendravome, tačiau po metų Miki išmoko lietuviškai. Pasakydavau, ką koks žodis reiškia, ji įsimindavo. Greitai išmoko kalbą be jokių kursų ar vadovėlių. Dabar ji sako net primiršusi skaityti gimtąja kalba. Japonų raštas - labai sudėtingas, daugybė sunkiai įsimenamų hieroglifų, kuriuos greitai pamiršti, jei nesinaudoji.
Ar meilei ne kliūtis tai, kad esate skirtingų tautų atstovai?
Aurimas. Miki man artima, ji - mano antroji pusė, nors ir kilusi iš kitos Žemės rutulio pusės. Ji greitai pritapo Lietuvoje, - matyt, jai čia buvo ir skirta gyventi. Mes lengvai prisitaikėme ir vienas prie kito, jokie papročių skirtumai mums netrukdo, kuriame savus, naujus papročius.
Miki. Pirmą kartą atvykau į Vilnių su mama. Buvo labai nejauku, nes nieko čia nepažinojau, nemokėjau kalbos. Susiradome Japonijos informacijos centrą, ten dirbusi japonė pasiūlė laikinai prisiglausti pas ją. Mano mama išvažiavo atgal į Japoniją, o aš po kiek laiko išsinuomojau kambariuką netoli teatro. Kol mokiausi, tėvai padėjo pinigais, tačiau kai ištekėjau – pagalba nustojo plaukti. Bet mums su Aurimu jau ir nebereikėjo tos pagalbos - abu dirbame, abu esame solistai.
Kaip tėvai sutiko žinią, kad ruošiatės kurti šeimą?
Miki. Kai pranešiau tėvams, jog išteku, jie nusiminė, nepritarė tokiam sumanymui. Ne todėl, kad Aurimas jiems būtų nepatikęs ir ne dėl to, kad jis kitatautis. Jie buvo prieš bet kokias vedybas, nes manė, kad mano karjera tuo ir pasibaigs. Japonijoje taip jau įprasta: jei moteris išteka, ji daugiau nedirba, tik gimdo vaikus ir gamina vyrui valgį. O mes įrodėme tėvams, kad vaiko gimimas netrukdo šokti balete. Dabar jie patenkinti ir labai myli anūką.
Aurimas. Mano tėvai dėl vedybų neprieštaravo, o anūką iš karto pripažino savu.
Palyginkite Japoniją ir Lietuvą. Kuri šalis labiau patinka?
Miki. Lietuvoje man patinka gyventi, nes čia viskas arti – miškas, upė ar ežeras, o Japonijoje tie gamtos stebuklai sunkiai pasiekiami. Vilnius – jaukus miestas, jame daug žalumos. Tokijyje - stiklas ir betonas, daugybė aukštų pastatų. Daug žmonių, kurie visi kažkur skuba, daug dirba ir mažai ilsisi. Ten niekas nepadėtų žmogui, pargriuvusiam gatvėje. Troleibusuose jaunuoliai nusisuktų į sieną ir senukų net nepastebėtų, o Vilniuje – atsistoja ir užleidžia vietas vyresniems. Man atrodo, kad Lietuvoje žmonės geresni, jie daugiau nei japonai linksminasi ir ilsisi. Vieną lietuvį ypač gerai pažįstu, patį gražiausią ir geriausią. Tai – Aurimas.
Aurimas. Man labai patiko Japonija, nuostabi šalis, didingas ir gražus Tokijus, bet Lietuvoje gyventi geriau. Jei prireiktų pagalbos gatvėje, manau, pirmas pripultų ne japonas, o lietuvis. Tuose didžiuliuose miestuose visi yra susvetimėję. Minioje jautiesi taip, lyg būtumei atsidūręs negyvenamoje saloje. Mes įpratę jausti akių kontaktą, o ten neįprasta žiūrėti į akis. Japonijoje ne tik savu, net svetimu negali pasijausti, nes niekas nepasižiūrės į tave netgi kaip į svetimą. Žmonės praeina pro šalį nepastebėdami. Mano pirmas įspūdis buvo, kad lietuviai - šiltesni žmonės, nes labiau reiškia emocijas. Tačiau jei su japonu ilgiau pabendrauji, imi suprasti, kad šiltesni – jie, tik Rytų šalies žmonėms reikia ilgesnio laiko susipažinimui. Tik tada jie pradeda pasitikėti ir parodo tikruosius jausmus.
Ar neteko japonei pasijusti nejaukiai Lietuvoje vien dėl savo rytietiško gymio?
Miki. Lietuvoje daug kitataučių, net juodaodžiai nieko nestebina. Tik vaikai vis dar žiūri susidomėję, bet tai manęs nežeidžia, - nusišypsau jiems, ir tiek.
Aurimas. Beveik niekas mūsų nemato, nes mašina važinėjame, nebent parduotuvėje kartais kas nors įsispokso. Juokas tik - net persikreipia bežiūrėdami. Tada ir aš imu spoksoti. Man Miki yra tikra lietuvė, juk net kalba lietuviškai.
Jūsų sūnus Juki - lietuvis ar japonas?
Miki. Mūsų sūnus turi du vardus, lietuvišką ir japonišką: Povilas Juki. Aš vadinu jį dar švelnesniu vardu – Jučian. Mes visi trys kalbame lietuviškai, bet jis moka ir japoniškai. Kai atvažiuoja mano mama, Povilas Juki kalba su ja japoniškai. Aurimo giminės tvirtina, kad Juki panašus į mane, o kai nuvykome į Japoniją, visi pažįstami sakė, kad jis – „tikras lietuvis, tėvo kopija“. Mažylis labiausiai mėgsta piešti, nei šokiais, nei teatru kol kas nesidomi. Lanko vaikų darželį, o iki dvejų metų berniuką prižiūrėjo auklė.
Kalbama, kad rytietės moterys nuolankiai klauso savo vyrų.
Aurimas. Gal taip sakoma todėl, kad jos dažniausiai nedirba, tvarkosi namie? Japonijoje moterys gamina valgį, laukia grįžtančio iš darbo vyro, net šlepetes jam atneša. Taip ten yra įprasta. Tačiau kai abu pavalgo, prasideda kitoks bendravimas. Ir jie, lygiai taip pat kaip mes, ginčijasi, moterys kartais net ir balsą pakelia. Nėra taip, kad jos lankstytųsi vyrui nuo ryto iki vakaro. Mes su Miki taip pat kartais ginčijamės. Kartais nusileidžia ji, kartais – aš. Buityje tvarkomės abu kartu. Miki puikiai gamina valgį, išmoko net ir bulvių plokštainį kepti. Paragavo kartą jo mano tėvų namuose, patiko, tad dabar dažnai kepa. Ji moka gaminti ir lietuviškus, ir japoniškus patiekalus. O valgome viską, nevengiame nei bulvių, nei makaronų. Kai tiek daug šokame, svorio priaugti pavojaus nėra. Mes esame puikūs valgytojai, dėl to įsigiję butą pirmiausia nusipirkome didelį virtuvės baldų komplektą.
Miki. Japonijoje moterys turi lankstytis, jei dirba aptarnavimo srityse. Mano sesuo kurį laiką dirbo parduotuvės kasoje, tad ji kiekvienam klientui nusilenkdavo sudėjusi delnus. Vyresni žmonės kur kas daugiau laikosi senųjų tradicijų ir papročių, jauni yra emancipuotesni. Tačiau net ir jauni japonai vyrai dažnai nori, kad jų žmonos nedirbtų, tik gamintų valgį ir prižiūrėtų vaikus. Moterims ten dar reikės gerokai pakovoti.
Ar nesunku šokti septynias dienas per savaitę?
Aurimas. Sunku buvo tik mokykloje. Treniruodavomės kas dieną po šešias ir daugiau valandų. Dabar reikia tik kūnui priminti tai, ko jau esu išmokęs. Pradedame darbą 10 valandą rytiniu trenažu, po jo – repeticijos, kas dieną vis kitokios. Jų kiekis ir trukmė priklauso nuo to, kiek spektaklių šokame ir kokio jie sudėtingumo.
Miki. Man nesunku, labai patinka šokti, gyventi be to negalėčiau. Būdama nėščia, spektakliuose nešokau, lankiau tik rytinio trenažo pamokas. Galėjau to ir nedaryti, tačiau, pabuvusi kelias dienas namie, pajutau, jog kūnas reikalauja judėjimo: pradėjo skaudėti nugarą, kojas.
Baleto šokėjai – labai gražūs žmonės. Norėtųsi tikėti, kad gamta mus visus sukūrė tokius, tik mes nuo jos modelio kiek per toli nukrypome. Ar grožis turi reikšmės šokėjo karjerai?
Aurimas. Šokėjui labai svarbu fizinis grožis. Netampa solistais mažo ūgio arba kreivomis kojomis žmonės, per liesi. Mano fiziniai duomenys tam yra tinkami: ūgis 190 cm, svoris – 82 kg. Merginos neturi būti labai aukštos, nes tokias sunkiau pakelti. Miki sveria 42 kilogramus, ūgis – 165 cm.
Miki. Šokio sėkmei turi reikšmės ne tik grožis. Daugiausia lemia kasdieninės treniruotės. Labai daug reiškia ir partneris. Aš dažniausiai šoku su savo vyru Aurimu Paulausku arba su kitu solistu, Nerijumi Juška. Su Aurimu man geriausia, nes galiu jam pasakyti viską, ką galvoju.
Man nepaprastai pasisekė, nes tapau baleto soliste ir šoku savo išsvajotus vaidmenis - miegančiąją gražuolę ir princesę „Spragtuke“. Teko vaidinti netgi Aną Kareniną. Šį vaidmenį atlikdavo Eglė Špokaitė, o aš stebėjausi, kaip jai taip puikiai pavyksta. Kartą ji pasitempė koją, tad man teko ją pavaduoti. Į A.Tolstojaus romano herojės Anos Kareninos vaidmenį įsijausti man buvo sunku, juolab kad ir knygos nebuvau skaičiusi. Bandžiau suprasti, ką išgyvenčiau aš, jei iš manęs atimtų sūnų.
Su Miki ilgai kalbėjomės lietuviškai. „Gal jautiesi esanti lietuvė?“ – paklausiau jos. „Jaučiuosi, bet neatrodau“, - susiaurėjo jos japoniškos akys, o veidą nušvietė šypsena. Tiesa, kad ji – šiek tiek kitokia. Ilgai stebėjau jos gelsvą veido odą, plačią kaktą ir skruostus, tamsias akis, kurios jai šypsantis taip susiaurėdavo, kad net pranykdavo. Keistai aukštu balseliu ir su akcentu Miki taria lietuviškus žodžius. Lyg sopranu lietuvišką dainą dainuotų.
