Mes pernelyg tolerantiški prievartai

Tai padėtų apsaugoti šeimynykščius nuo pavojaus jų sveikatai ir gyvybei. Vis dėlto minėtoji skubi priemonė buvo ilgai atidėliojama ir iki šiol nepriimta. „Laiko“ kalbinti pašnekovai pastebi: nors visa gerkle rėkiame apie mus supančią prievartą, kaip įprasta, pirmiausia ginama stipresniojo teisė.

Problema diagnozuota ir jos pasibaisėtini mastai nustatyti jau seniai. Visur trimituojama, kad smurtą šeimoje patiria kas trečia moteris. Bet kalbėti – viena, ką nors daryti – kita. Nors siekis sudaryti teisines galimybes izoliuoti smurtautojus deklaruojamas 2003–2004 m. valstybinėje moterų ir vyrų lygių galimybių programoje, teisinės nuostatos įtvirtintos Jungtinių Tautų, Europos Tarybos dokumentuose, jos praktiškai taikomos daugelyje ES valstybių, o taisyti padėtį primygtinai skubino ET žmogaus teisių komisaras, reikalai pas mus gerokai strigo.

Dar birželį Vyriausybė pritarė Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) pataisoms ir jas teikė svarstyti Seimui, tačiau Teisės ir teisėtvarkos komitetui nepritarus, projektas grąžintas jį rengusiai Teisingumo ministerijai. Paskui parengtas antras įstatymo variantas, kurį rugsėjo 29 d. svarstė ir pritarė Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija. Nors Vyriausybė siūlė BPK pakeisti ypatingos skubos tvarka, seimo nariai tam nepritarė. Terminai spaudžia, tad yra vilčių, kad iki naujų metų šis klausimas bus įtrauktas į parlamentarų darbotvarkę ir priimtas.

Tiesa, šį reikalą bandyta ne kartą judinti ir anksčiau. Seimo šeimos ir vaiko komisijos pirmininkė Giedrė Purvaneckienė panašias pataisas teikė dar prieš pustrečių metų – tada jos buvo atmestos. Pasak pašnekovės, panašūs siūlymai, tik gal nesuformuluoti kaip įstatymo pataisos iš moterų nevyriausybinių organizacijų gaunami jau maždaug 10 metų. „Kalbame apie nuostatų pakeitimą – tad dešimtmetis tam yra normalus laikas“, – komentuoja G. Purvaneckienė.

Bausmė – ištrėmimas

Kokie gi tie pakeitimai, kad reikėjo taip tempti gumą? Priėmus pataisas, smurtautojui būtų taikoma nauja kardomoji priemonė – baudžiamojo proceso metu jam būtų draudžiama gyventi nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje. Įtariamasis taip pat gali būti įpareigotas nesilankyti tam tikrose vietose, kuriose būna nukentėjusysis ar kartu su juo gyvenantys asmenys ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su jais ar kitais nurodytais asmenimis.

Už įpareigojimų nesilaikymą gali būti paskirtas suėmimas, namų areštas, dokumentų paėmimas ar kt. Anot pataisos teikėjų, šios priemonės būtų ypač efektyvios tuomet, kai auka yra priklausoma nuo įtariamojo ir priversta su juo gyventi, o šis tuo naudodamasis terorizuoja nukentėjusįjį, tačiau suimti jį nėra pagrindo. Naujos kardomosios priemonės įteisinimas sudarytų prielaidas ir sumažinti kalinimo (suėmimo) taikymą.

Dienpinigiai smurtautojui?

Anot Vilniaus motinos ir vaiko pensiono, priglaudžiančio nuo siautėjančių vyrų pasprukusias šeimas, direktorės Nijolės Dirsienės, prieštaravimai pataisai siejami su dviem pagrindiniais dalykais: esą žmogaus teisių pažeidimas, kad smurtautojui reikia išeiti iš būsto. Be to, įsileista į diskusijas, kiek pinigų (dienpinigių? komandiruotpinigių?) reikia duoti smurtautojui, kad jis galėtų normaliai gyventi.

„Tai kelia nuostabą, nes kai moteris su vaikais priversta palikti būstą, niekas neklausia, kiek jai pinigų reikia duoti, ar turi kur prisiglausti. Smurtautojui ne dienpinigius reikia duoti, o išskaičiuoti iš jo pinigus, kuriuos skiria savivaldybė, kad suteiktų moteriai krizių tarnybos paslaugas. O gal tegu apmoka moralinę žalą moteriai su vaikais už negalėjimą naudotis savo butu. Jos laksto su vaikais ir net naujagimiais po Vilnių ar Lietuvą, ieškodamos, kur pasislėpti nuo smurtautojo, drebėdamos, kad jų nerastų, o šis sėdi ramiausiai namie, prisiveda draugų ir švenčia“, – piktinasi pensiono direktorė.

Tarnybų, kur nukentėjusieji gali gauti laikiną prieglobstį, labai mažai. Lietuvoje nėra nė vienos valstybinės įstaigos, galinčios priglausti nukentėjusius ir tik viena savivaldybės įstaiga – 72 vietų Vilniaus motinos ir vaiko pensionas, galintis suteikti visavertę ilgalaikę paramą nukentėjusioms motinoms su vaikais. Utenos ir Šilutės raj. savivaldybės turi po kelias lovas, Mažeikių raj. savivaldybė gali pasiūlyti trumpam prisiglausti nakvynės namuose. Priimti kelioms dienoms (Klaipėdoje – ilgiau) gali tik keletas nevyriausybinių organizacijų.

O nakvynės namų, į kuriuos galėtų būti „ištremtas“ smurtautojas, yra beveik kiekvienoje savivaldybėje ir jų paslaugos nemokamos. „Paprasta aritmetika: mūsų 72 vietose gali apsigyventi maždaug 25 šeimos. 72-jose nakvynės namų vietose gali būti apgyvendinti 72 smurtautojai, o tiek moterų ir vaikų miegos savo lovose, eis į savo mokyklas ir nejaus jokios baimės, – kalba N. Dirsienė. – Nemanau, kad tam reikėtų papildomų biudžeto lėšų. Kita vertus, jei iš olimpiados grįžusiems sportininkams rasti 5 milijonai, tai kodėl tiems nesusitvardantiems vyrams negalima rasti 500 tūkstančių ir nakvynės namuose įsteigti papildomų lovų?“

Ir pasak Teisingumo viceministro Gintaro Švedo, svarbesnės turėtų būti nukentėjusiojo teisės, aukščiausiu prioritetu laikomas jo ir vaikų saugumas. Iškeldinant nukentėjusiuosius, jie dar kartą nukenčia ir psichologiškai, ir ekonomiškai. Ir nors šia priemone būtų ribojama Konstitucijoje numatyta teisė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, o atskirais atvejais – ir teisė į nuosavybę, vis dėlto ekspertų nuomone, šios teisės nėra absoliučios, tad gali būti ribojamos, jei tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti bei vykdant teisingumą.

Mūsų visų reikalas

„Pagrindiniai kabliukai, kodėl tiek laiko nepriimamos šios nuostatos – ne teisiniai, o kylantys iš mūsų valdžios vyrų požiūrio. Dauguma smurtautojų – būtent „stipriosios“ lyties atstovai. Vyrams galbūt atrodo, kad čia susiaurinamos jų teisės“, – pastebi G. Purvaneckienė. Kita vertus, jėgos viršenybė mūsų visuomenėje, deja, viešpatauja, nors deklaruojama kitaip. Tas pats visur: kad ir su požiūriu į socialiai remtinus žmones, pensininkus, pacientus, nusikaltimų aukas, ar galų gale „silpnąją“ lytį – moteris, kurios Lietuvoje sudaro 53,3 proc. gyventojų, tačiau, pavyzdžiui, buvusiame Seime, kuris ir turėjo priimti siūlomas BPK pataisas, jų buvo tik 10,6 proc. Minėtųjų pataisų vilkinimą galėtume vertinti ir kaip prievartos toleravimą. Juk kol tebevyksta svarstymai, toliau byra stereotipiniai pavyzdžiai.

Štai neseniai spaudoje rašyta apie visą naktį sugyventinio daužytą ir badytą moterį, auginančią 7 vaikus. Kitą dieną, „pailsėjęs“ vyras vėl „ėmėsi“ teroro. Čia pat – sausas konstatavimas: moteris su vaikais išvežta. „Mūsų visuomenė išties labai tolerantiška prievartai. Mėgstama ieškoti priežasčių, kaip ją pateisinti. Teigiant, kad smurtas šeimoje yra privatus reikalas, peršama mintis, kad visai visuomenei tai nėra nei svarbu, nei pavojinga. Jei tokį elgesį toleruojame šeimoje, tai kaip smurto nebus visuomenėje? Europoje buvo paskelbta nulinė tolerancija bet kokiam smurtui, žiniasklaida vieningai jį pasmerkė“, – sako G. Purvaneckienė. Smurto šeimoje teisiniu reglamentavimu mes dar labai atsiliekame nuo vakariečių. Siūlomos pataisos nėra panacėja, bet tai labai svarbus elementas, padėsiantis nutraukti smurto grandinę. Paprastai ši bėda sprendžiama skyrybomis, o nesudrausmintas smurtautojas tęsia savo „žygius“, tik jau susiradęs kitą auką. Anot N. Dirsienės, nereiškia, kad priėmus pataisas nuo sausio 1-osios pradėsime visus mušeikas vežti iš namų. „Tai yra prevencija, perspėjimas, kas gresia už tokį elgesį. Vieną kartą turime aiškiai pasakyti: toks elgesys Lietuvoje yra nepriimtinas ir baudžiamas“.

Jie niekada nenori patys išeiti

Mokytoja A. P. su vyru išsiskyrusi antri metai, gyvena atskirai ir sako esanti labai laiminga – su sūnum vakarais dažnai pasikalba, kaip gera ir ramu, kai niekas neterorizuoja, kad eini namo nesusigūžusi, nepasiruošusi atremti atakos. O anksčiau žinojo grįžus rasianti chaosą, jį vieną ar su krūva draugų girtaujantį. Baisiausia būdavo naktimis – užėjus norui gerti, neleisdavo miegoti. Vyras gąsdindavo nunuodyti gyvsidabriu, vaiką gąsdindavo nužudysiąs. Nusitaikė į ją pistoletu. Kartą vaiko akivaizdoje bandė kartis. Tačiau jam niekada nekilo mintis išeiti pačiam. Kad ji sugebėjo pabėgti, kiti, o ir pati save laiko didvyre. „Siūlomos priemonės, žinoma, geros – sudarytų sąlygas ramiai gyventi su vaiku, jo netraumuojant“.

Mokytoja V. S., kaip pati sako, gyveno dešimt metų mušama. Kentė tai, nes vyras turėjo gerą darbą, namie viską darydavo, prižiūrėjo vaiką. Jis dovanodavo brangias dovanas ir tą patį vakarą lupdavo. Buvo sulaužęs šonkaulius – per savaitgalį moteris „išsilaižė“ ir vėl ėjo į darbą, nes biuletenio imti nenorėjo. Kartą iš namų su „greitąja“ išvežė neštuvuose – suspardyta 4 dienas išgulėjo ligoninėje. Dažnai tekdavo nakvoti pas drauges, kaimynes, gimines. Net minties nebuvo, kad jis tai kur išeitų. Be to, gyveno bute, kuriam kreditą buvo paėmęs vyras, tačiau įmokas mokėjo kartu. Jis mėgo sakyti – tu čia nieko neturi. Pasiskundus policijai, jį išveždavo. Kol nebuvo „sugyventinių“ įstatymo, to net nebandė daryti. Jei ne panašaus likimo draugių ratas – beje, užimančių geras pareigas – būtų neišsikapsčiusi. „Dabar aš nieko nebijau, niekur kitur nenakvoju – mano telefone yra įgaliotinio numeris ir paskambinus jis visada važiuoja, kad ir nuosava mašina“.

Europos Parlamento socialistai paskelbė veiksmų programą, kuria siekiama pažymėti tarptautinę kovos su smurtu prieš moteris dieną – lapkričio 25 d., ir pakvietė Europos Komisijos pirmininką J. M. Barosą imtis priemonių dėl problemos sprendimo.

Programa, pateikta Europos Komisijai, siūlo:

1. Privalomos teisinės bazės sukūrimą kovai su bet kokios rūšies smurtu prieš moteris, prekyba moterimis, taip pat moterų teisių, tarp jų ir seksualinių bei reprodukcinių, gerinimui ir apsaugai.
2. Nustatyti smurto prieš moteris mastą, renkant nacionalinę ir Europos statistiką.
3. Surengti kampaniją Europoje prieš bet kokio smurto prieš moteris pateisinimą.
4. 2006 metus paskelbti Europos kovos su smurtu prieš moteris metais.
5. ES Daphne II programos plėtrą ir jos pagalbos paslaugų centro išplėtimą, kuris padėtų moterims iš visų 25 ES šalių narių.

Europos Parlamento socialistų kampanija prasidėjo siunčiant elektronines žinutes, kurių tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į smurto šeimoje problemą. Ji yra pagrindinė 16–44 metų moterų mirties ir invalidumo priežastis, lenkianti mirčių nuo vėžio ir avarijų keliuose skaičių.