Ji turėjo nesuskaičiuojamą gausybę vardų ir pilietybių. Ilgiausiai, aštuoniolika metų, ta moteris pragyveno kaip Tarybų Sąjungos pilietė Marija Berger, gimusi 1956-aisiais Maskvoje.
Absoliučiai negailestinga vyrams žavioji superžudikė nuolat kankindavosi dėl nelaimingos meilės. Jos, biseksualės, švelnių jausmų objektais visada tapdavo moterys. O silpnoji lytis su Juodąja našle elgdavosi be ceremonijų.
Marija buvo vienintelis vaikas šeimoje. Jos tėvas Aleksandras Bergeris buvo mokslų daktaras ir vadovavo vieno mokslinių tyrimų institutų skyriui. Tarybiniais laikais tai reiškė visišką materialinę gerovę. Mama aukštojoje mokykloje dėstė anglų bei prancūzų kalbas.
Mašenka pasirodė esanti gabi muzikai. Mokytis fortepijono klasėje ji buvo priimta į prestižiškiausią šalies mokyklą - specializuotą, prie Maskvos konservatorijos.
Mergaitė augo tikra gražuolė - brunetė, didžiulėmis pilkomis akimis, aristokratišku profiliu ir nuostabia figūra. Likimas jai tarsi žadėjo tik džiaugsmą, bet bjauriausiu būdu apgavo. Kai Mašai sukako keturiolika, jos tėtis ir mama žuvo automobilio avarijoje.
Auginti našlaite likusią mergaitę apsiėmė mamos sesuo Klara - dvidešimt aštuonerių violončelininkė, pripažinusi tik bohemišką gyvenimo būdą ir, negana to, lesbietė. Kaip pasakojo pažįstami, beveik iš karto teta su dukterėčia ėmė miegoti vienoje lovoje. Klara paauglę tampydavosi į aktorių vakarėlius, pratino prie cigarečių bei alkoholio. Kai ji susiruošė išvykti į istorinę tėvynę, Izraelį, aštuoniolikmetei dukterėčiai abejonių nekilo - jos važiuos kartu. Konservatorijos, į kurią Maša jau buvo priimta, dėstytojai bandė ją atkalbėti, perspėjo, kad kibuce, tradicinėje izraeliečių gyvenvietėje, jos talentas liks pasmerktas mirti. Visi įkalbinėjimai ir įtikinėjimai buvo kaip žirniai į sieną.
Prieš išvykdama Maša užsuko atsisveikinti su dailininku Tofiku Bairamovu, tapiusiu jos portretą. Pavalkiotas lovelasas, vis dar pykdamas, kad Maša jam kadaise nesutiko atsiduoti, pribėrė jai į kavą migdomųjų ir ja pasinaudojo. Atsibudusi mergina vonioje susirado skustuvą ir... Jos kaltė dėl Bairamovo nužudymo buvo greit nustatyta, bet tarp TSRS ir Izraelio nebuvo susitarimo išduoti kriminalinius nusikaltėlius.
Istorinėje tėvynėje paaiškėjo, kad Marija ten atvyko visiškai veltui. Teta, nepaisydama savo orientacijos, į Izraelį važiavo pas tėvų pripirštą jaunikį - dėl jo pinigų buvo pasirengusi naktelę kitą per savaitę pakentėti, kol vyriškis atliks savo, kaip vyro, priedermę. Tačiau labiausiai Mašą įsiutino Klaros linkėjimas, kad Miriam - taip dabar reikėjo vadintis Marijai - prisiimtų dalį jos, kaip žmonos, pareigų.
Atsikratė ji tetos gana lengvai - pasistengus jos vyrui pateko į armiją. Marija-Miriam buvo išsiųsta į Libano ir Izraelio pasienį.
Neaišku, kokiais būdais Marija gavo padirbtus dokumentus prancūzės Luizos Moro vardu ir, per laisvą nuo tarnybos dieną pabėgusi per sieną civiliškais drabužiais, išskrido į Paryžių. Prancūzijos sotinėje jai irgi nebuvo saldu - ji dirbo prostitute, indų plovėja ir valytoja.
Galop vieną dieną jai pasisekė - buvo priimta kavinėje groti pianinu. Ten Marija sutiko savo antrąją meilę - antraplanę aktorę Aną Gro. Anos namuose ji, pamokyta karčios patirties, tapo tuo, kuo nenorėjo būti pas tetą. Be madingos meilės trise su Ana ir jos vyru, į buvusios Maskvos lepūnėlės gražuolėlės pareigas įėjo namų tvarkymas, skalbimas, o kai sutuoktiniams kokaino uostytojams baigdavosi pinigai, - ir darbas gatvėse.
Gyvendama pas Gro Marija irgi įprato prie kokaino. Būtent šioje šeimoje ji susidėjo su kairuoliškų teroristinių grupuočių nariais.
Vakarų istorikai Mariją Berger pagal jai FTB duotą Juodosios našlės pravardę vaizduoja kaip kraujo ištroškusią moteriškę, su teroristais susidėjusią iš aistros pinigams ir adrenalinui kartu su kokainu.
Juodosios našlės karjera prasidėjo nuo nevykusio mėginimo apiplėšti Paryžiaus banką revoliucijos tikslais. Per pastato šturmą iš visų teroristų ir įkaitų išsigelbėjo tik ji. Likusi viena su jaunu klerku Marija sugebėjo suvilioti naivuolį (policija išsiaiškino, kad prieš mirtį jis su ja miegojo), iškvotė, kaip galima išeiti iš pastato per kanalizacijos liuką. O po to nušovė.
Kokie bus tolesni Marijos Berger gyvenimo vingiai, vargiai įsivaizdavo net CŽV ir Interpolas kartu paėmus. Ji klajojo po visą Europą, keitė vardus - Marija fon Štefenberg, Džesė Simons, Liučija Malerba, Elza Griun, Elvira Rochas... Dar lengviau keisdavo plaukų spalvą ir šukuoseną, lūpų ir skruostikaulių formą, manieras bei akcentą.
Tačiau kokia buvo žavi, tokia ir likdavo. Specialiosios tarnybos šiaip ne taip atsekdavo ją pagal du braižo požymius. Viena vertus, tarp nužudytųjų visada atsirasdavo kvailas lovelasas, kurio tarnyba bei pareigos leisdavo prieiti prie labiausiai saugomų paslapčių. Kita vertus, kokia nors „rožinė“ paleistuvė nusipirkdavo naują mašiną.
Per penkerius teroristinės veiklos metus Marija įgijo didžiulį autoritetą. Interpolo duomenimis, ji dalyvavo šešiolikoje teroro aktų ir ekspropriacijų. Už Marijos Berger sugavimą buvo paskirta 100 tūkstančių dolerių premija.
Tačiau 1981 metais Europoje gaudyti Juodąją našlę buvo bergždžias reikalas. Ji jau išsijuosusi dirbo Nikaragvoje - vadovavo teroristinei grupuotei, kurios sąskaitoje buvo kelios dešimtys nužudytų Samoso administracijos veikėjų. Vadinosi ji tada Klaudija Ramires.
Senjoritą Ramires visada lydėdavo indėnų mergaitė Lola. Toji nedėkingoji Lolita, pabėgusi nuo lesbietės globėjos, kadaise paėmusios ją mirštančią iš bado kažkokiame kaimiūkštyje, ir papasakojo FTB darbuotojams, kad senjora rengėsi vykti pas galai žino kokį doną Pablą į Kolumbiją. Būtent - pas Pablą Eskobarą, Kolumbijos narkotikų kartelio vadą, pagrindinį kokaino tiekėją visame pasaulyje.
Kai FTB darbuotojas Melvilis Stormas aptiko Juodosios našlės pėdsakus, ji jau buvo tapusi Eskobaro patikėtine. Agentui neva pavyko ją įtikinti, kad arba ji dirbs Amerikos organams, arba išnyks be pėdsakų. Dar pasakojama, kad Marija, suvokusi, po kokiu gaubtu pateko, sutiko tapti informatore. Bet amerikiečiai neįvertino jos gebėjimo apžavėti, sužavėti, suvilioti, susukti galvą - keturiasdešimtmetis agentas Stormas Mariją įsimylėjo iki beprotybės. Kaip, beje, daugelis kvailių iki jo.
Galimas dalykas, neabejingas Marijos žavesiui buvo ir Pablas Eskobaras - kaip kitaip paaiškinti faktą, jog ištisus ketverius metus jis nereagavo į signalus, gaunamus iš kontržvalgybos darbuotojų.
Lengvai manipuliuodama Juodoji našlė tapo dviguba agente - vienus išduodavo kitiems. Tačiau vis dėlto atsirado tipas, kurio jos seksualumas nepaveikė - specialiųjų Eskobaro tarnybų šefas pravarde Donas. Kartą Marija buvo išvežta į džiungles ir grasinimais kankinti iš jos pareikalauta atsakymo, kam dirbanti.
Išsigandusi Juodoji našlė paprašė leidimo susitikti su savo meilužiu Stormu - pažadėjo iš jo iškvosti visų FTB agentų, infiltruotų į kokaino karaliaus aplinką, pavardes. Įsimylėjęs agentas atsirado vos pareikalavus ir lovoje papasakojo viską, ko tik ji paprašė.
Tačiau užuot pasakiusi išdavikų pavardes būtent Pablui, Marija atskleidė juos Donui - buvo įsitikinusi, kad dvigubas agentas - tokia retenybė, kuria nesimėtoma. Deja, jos nelaimei, tarp išdavikų pasirodė esąs Eskobaro kontržvalgybos šefo brolis...
Taigi Juodoji našlė ir jos meilužis tarsi buvo išteisinti - FTB jiems neiškėlė jokios bylos. Tačiau pakeliui opelis, kuriuo porelė kažkur vyko, sugedo - atsisakė veikti stabdžiai. Juodoji našlė su meilužiu nevykėliu nuriedėjo į prarają.
