M.A.Pavilionienė. Seksualinė kultūra

Drįstu teigti, kad seksualinė kultūra Lietuvoje dar nesukurta, tačiau jau suformuotas suvokimas, kad tokia kultūra yra būtina kaip žmogaus, šeimos, visuomenės brandos formavimo ir demokratijos principų įgyvendinimo veiksnys.

Seksualinės kultūros tema labai plati, nes seksualumas yra biologinis, fiziologinis, psichologinis, kultūrinis, teisinis, visuomeninis reiškinys. Lietuvoje seksualumas tiriamais segmentuotai, t.y. dalimis, per mažai aiškinant seksualumą kaip minėtų reiškinių visumą.

Seksualinės kultūros gelmę galima suvokti tik gilinantis į visuomenės ir religijų istoriją, nes įvairiose epochose žmogaus lytiškumo suvokimas, lytiškumo sklaida buvo skirtingi – tai lėmė mokslo pažangos lygis ir pasaulietinės bei religinės valdžios struktūrų pastangos kontroliuoti žmogaus lytiškumą.

Istorinė apžvalga būtų labai ilga, todėl prisiminkime tik kelis istorinius faktus. Seksualinė kultūra dar jauna – tik 1800 metais anglų kalboje atsiranda „seksualumo“ terminas. „Homoseksualumo“ sąvoka pradėta vartoti XIX a. viduryje. 1948 metais paskelbus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, XX a. pabaigoje sukuriamos reprodukcinės ir lytinės teisės. Lytiškumas pradedamas aiškinti kaip žmogaus teisių ir laisvių aspektas, žmogaus asmenybės, asmenybės tapatumo formavimo veiksnys.

XX amžiaus septintame dešimtmetyje moterų, jaunimo, lytinių mažumų judėjimai, kuriamos feminizmo teorijos lytiškumą įvardija kaip politinę problemą. Lytiškumas išlaisvinamas iš asmens intymaus, privataus gyvenimo ir tampa visuomenės problema, išryškinančia lyčių nelygybę, lytinių mažumų diskriminaciją, smurtą šeimoje.

Lytiškumo nagrinėjimas moksliniame diskurse subyra į tris pakraipas – biologinės lyties, socialinės lyties ir sekso aptarimus. Lietuvos žmonės dėl lytinio švietimo stokos šių pakraipų esmės tinkamai nesuvokia. Nesuvokia ir šių sąvokų sąsajų, todėl lytiškumo tyrėjai apšaukiami moralės ir šeimos griovėjais, iškrypėliškumo gynėjais.

Žmogus gimsta tam tikros biologinės lyties - vyru, moterimi, translyčiu ar hermafroditu (dvilyčiu). Dogmatiškas stereotipinis visuomenės mąstymas formuoja socialinę lytį – moterį ir vyrą verčia taikstytis su stereotipine moteriškumo ir vyriškumo išvaizda, elgsena, lyties vaidmenimis šeimoje ir visuomenėje.

Kai asmuo nesilaiko lyčių tipiško elgesio, tradicinė visuomenė yra šokiruota, baisisi prancūzų rašytojos, filosofės Simone‘os de Beauvoir mintimi - „moterimi negimstama, moterimi tampama“, kuri tiksliai apibūdina patriarchalinių valdžios struktūrų, vyriškumo ideologijos diktatą biologinei lyčiai – moteris ir vyras verčiami tarnauti konkretiems visuomenės tikslams. Moterys turi gimdyti vaikus, kurie kurtų šalies ekonomiką ir išlaikytų pagyvenusiųjų kartą; vyrai turi vadovauti visuomenės tvarkai.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, patriarchališkumas ir vyriško lytiškumo dominavimas buvo pristabdytas Moterų ir vyrų lygybės bei Lygių galimybių įstatymais.

Šie įstatymai įgalino seksualumo tyrėjus atvirai kalbėti apie lytinius santykius, lytinę elgseną, reprodukcines ir lytines teises, šeimos planavimą ir lytinį švietimą. Tačiau Lietuvoje Katalikų bažnyčia iki šiol tęsia Viduramžiais pradėtą lytiškumo slopinimo politiką, vyro ir moters lytinių santykių pripažinimą tik santuokoje, lytinio susilaikymo ir saikingumo propagavimą. Iki šiol Bažnyčia priešiška reprodukcinėms teisėms, kontracepcijos naudojimui, dirbtiniam apvaisinimui, lyties keitimui, tos pačios lyties žmonių partnerystei ir santuokai.

Tačiau žmogaus teisės ir vaiko teisės gina žmogaus teisę žinoti, žinoti tiesą ne vien apie lytiškumo kultūrą, bet ir apie moralistų veidmainystę – smerkdami nuodėmingą kūną ir hipertrofuotai aukštindami dvasią ir dorą, tariami skaistuoliai naudojasi prostitučių paslaugomis, pažeidžia celibatą, smurtauja šeimoje.

Seksualinė kultūra yra kultūros dalis, todėl ją kurti turėtume ne veidmainyste, dogmatiškais draudimais, o atviru, šiuolaikinio mokslo požiūriu į žmogų ir visuomenę, nes žmogus yra sielos ir kūno dermė.