Eve Hanson (Ivo Nikkolo) „Andromeda“
Tiesą sakant, iš Eve mes ir nesitikėjome išskirtinio konceptualumo. Moteriai, bijančiai rizikuoti, šie sumoderninta klasika dvelkiantys drabužiai – pats tas. Spalvos nerėžė akių: trupučiuką prislopinta raudona, juoda, (gryna ir beveik) balta, prėska mėlyna. Brandesnio amžiaus, bet jaunos sielos moterys turėjo būti patenkintos.
Olga Prytkova ir Ina Polotniak – „180 laipsnių kampu“
Kažkas čia ne taip – sufleravo dailia vorele išsirikiavę modeliai, kuriuos puošė vienodo modelio ir beveik vienodos spalvos (pilkos, juodos) suknelės. Bet gyvenimas pilnas netikėtumų, o šie dažniausiai atsiranda to visiškai nesitikint. Modeliai apsisuko ir galiausiai paaiškėjo, kur tas „kampas“ slėpėsi. Dizainerės savo kolekcija puikiai iliustravo taisyklę - pirmas įspūdis dažniausiai būna klaidingas.
Livia Ximénez-Carillo & Christine Pluess „Mongrels in common“
„O čia ir berniukų yra... pusnuogių“ - tokia štai pirmoji mintis. Mišri kolekcija. Spalvos nugesintos, atskiestos su balta. Jokių drastiškų kirpimų, superidėjų. O vienas modelis priminė kino filmo „Moksliukų kerštas“ personažą...
Laura Dailidėnienė „Akmens sultys“
Sintetika, „nulaižyti“ paviršiai, mėlyna ir juoda. Tai tiek.
Vitalis Čepkauskas „Inside“
Kažkas labai mėgsta „Žvaigždžių karus“, ardyti automobilius ir daryti keistus daiktus. Vitalis šioje srityje nepralenkiamas. A la terminatoriai, gladiatoriai, vyrukai su įspūdingais šalmais, kuprinėmis ir „kiauraraštėmis“ liemenėmis, dailiai išryškinusioms modelių raumenukus, sukėlė audringą moteriškių reakciją. Bet mes nesakome, kad vien dėl to salė po pasirodymo užsipildė audringais plojimais. Dievaži.
Agnė Kuzmickaitė „Priklausomybė“
Dėlionės kaladėle po kaklu pasipuošusi manekenė tarsi sufleravo, jog ši kolekcija yra apie kažkokį neužbaigtumą, priklausomybę, ką ir skelbė pats pavadinimas. Vienam modeliui trūko kažko vieno, kitam – kažko kito, detalės iš šalia bežingsniuojančios kolegės ar kolegos. Mums visiems kažko trūksta. Ir kai kalbama apie trūkumą, jei ne pirma (po pinigų), tai antra mintis visuomet būna susijusi su meile...
Sandra Straukaitė „Staccato“
Bum bum bum...Tarsi kažkas mušinėtų teniso kamuoliuką. Vienodai, bet jokiu būdu ne flegmatiškai. Kamuoliukų bumbsėjimas ir mėlynaveidžių modelių žaismingi striksėjimai pagal ritmą sukėlė užkrečiamą kikenimą. Drabužiai be kamuoliukų būtų blyškūs. Bet juk visuomet svarbiausia yra visuma. O čia viskas buvo vientisa ir išgryninta. Žodžiu, atgaiva po ikišiolinės juodos depresijos.
Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė apie drąsą
Kolekcija įskėlė žiežirbą, uždegusią visą salę šypsenomis, plojimais ir galbūt – meilę Tėvynei (gaila, kad festivalyje nesimatė nė vieno politiko). Tai reikia pamatyti, pajusti ir mokėti skaityti, kitaip modelių nešami plakatai atrodytų it nereikšmingos detalės.
Eilėraštukas:
trumpos kojinaitės, podiumu žingsniuoja lietuvaitės
pirštinės joms ant galvų, tai lietuviui per drąsu?
Joms nerūpi, kas ką sako,
nes lietuviai – žmonės drąsūs.
Carlo Diez Diez
„Old school‘iniai“ kedasai, lyg dažais nutaškytos aptiaškės, išryškinančios vyriškumą, veidą ir kūnus dengiantys plastiški kutai, odinės „kojinės:, kurių užsigeidė pusė ekstravagantiškų žiūrovių, ir dar daug kas žodžiais nenusakomo dundėjo „Mados infekcijos“ podiumu per barzdoto ispano pasirodymą.
Tai, ką perskaitėte čia, tebuvo lašas jūroje įdomybių, kurių netrukus sulauksite. Būkite kantrūs.
