Londono sapnas

Pirmąjį vakarą su draugais, pas kuriuos apsistojau, žiūrime keturias Anglijos TV stotis ir diskutuojam, lyginam su Lietuvos TV. Diena ir naktis… Pvz., užtenka žvilgterėti į lietuvišką šių metų Sausio 1-osios dienos vakarinį TV tinklelį: TV3 -Žudiko medžioklė; LNK - Sukeisti žudikai; BTV - Žudantis seksas. O Anglijos TV per visas tas dienas neišvydau jokios agresijos, smurto ar tyčiojimosi. Vien švietimas, laidos apie gamtą, istoriją, ekonomikos principus, ekologinio mąstymo ugdymas, žmogiškosios moralės ar tiesiog žmogiškumo diegimas ir informacija.

Kur kruvinosios kriminalinės kronikos, kur begaliniai lietuviškų nelaimių ir pagraudenimų šou, kur politikų plepalai apie nieką, kur sarkastiškos humoristų patyčios? Nėra, nes, matyt, anglų skonis kitas… O gal tiesiog nutarta, kad tai kenkia Anglijos piliečių sąmoningumui, sukelia nereikalingą irzlumą, nepasitikėjimą savimi…

Ypač akin krenta sugestyvus istorinis auklėjimas per Anglijos TV – pvz., kompiuterinių žaidimų stilistika kuriamos interaktyvios TV viktorinos, kai žiūrovai ir istorikai čia pat studijoje atkūrinėja Aleksandro Makedoniečio armijos žygius, strateguoja – kas būtų, jei būtų veikta, kariauta kitaip. O kur dar laidos apie kosmosą, apie pasaulio ekosistemą ir ateities įvykių prognozė… Tokias laidas žiūrėdama TV publika vystosi sąmoningai pilietinei veiklai, gilesniam pasaulio suvokimui, tolerancijai ir meilei.

Tampa aišku, kad už viso to stovi sąmoningas režisierius, t.y, tauta bei jos vadovai žino, ko nori… Žino, kokios britų visuomenės modelio yra siekiama. Ir tai skiepijama per savuosius valstybinius TV kanalus - ugdomas žmogaus orumas, pasitikėjimas savimi, savo istorija ir visu supančiu pasauliu… (Ar Lietuvoje apskritai esama kokios nors strategijos, ar kas nors fantazuoja apie Lietuvos ateitį, kuria vizijas, strateguoja?)

Kai palygini britų televiziją su kokiomis nors populiariosiomis “Dvyračio žyniomis” tai supranti, kad tyčiotis iš savęs yra labai smagus lietuviškas užsiėmimas, netgi savotiška savižudiška manija, misija... Ar tai režisuojama iš aukščiau, ar tai savaiminis nesąmoningų TV kanalų bizniukas?

Vėliau, po filmų peržiūrų su lietuviais gyvenančiais Londone nemažai kalbame šia tema. Vienas tenykštis istorikas pasakoja, kokias dideles lėšas Prancūzija po okupacijos skyrė savo piliečių psichologinei reabilitacijai. Pasirodo, piliečių masinėje sąmonėje netgi per keletą okupacijos metų įvyksta dideli regresyvūs pokyčiai, kuriuos būtina gydyti.

O Lietuvoje okupacija vyko ištisus penkiasdešimt metų… (Gal net du šimtus Rusijos okupacijos metų.) Okupuota tauta praranda orumą, pasitikėjimą, perima kai kurias okupanto moralines savybes. Jau nekalbant apie vadinamąjį Stokholmo sindromą, kai pagrobtos aukos prisiriša prie juos pagrobusių teroristų ir pradeda juos garbinti… Tai yra natūrali psichologinė patologija, kurią reikia ne kritikuoti, o gydyti. Paskutinieji rinkimai ypač aiškiai parodė, kad Stokholmo (tiksliau – Maskvos) sindromas yra niūroka Lietuvos pilietinė diagnozė…

Dar su žiūrovais kalbame ir apie kai kurių klestinčių Kėdainių, Klaipėdos feodalinių įmonių ekonominį fenomeną, kur vergai dirba už keturis-penkis šimtus litų ir džiaugiasi, kad tik turi darbo, paskui vienbalsiai balsuoja už savo vergvaldžius ir bijo net cyptelėti. Ir vėlgi – tų žmonių negalima kritikuoti ar barti, juos reikia prikelti laisvo oraus piliečio gyvenimui. Anglijoje tokie populiarūs streikai – tai tarsi derybų forma – tarp valdžios, darbdavio ir darbuotojų.

Kompromiso ieškojimas, kad gyventume kaip žmonės, o ne kaip vergai, kurių didžiausia svajonė ištrūkti geriau apmokamam darbui į Airiją… Kažkas replikuoja, kad reikėtų sukurti kokią nors valstybinę psichoreabilitacinę strategiją, kaip tuos žmones išlaisvinti. Bet kas norės visa tai kurti bei Lietuvos vergus išlaisvinti - jei ta pati dabartinė valdžios ir finansų nomenklatūra juos vergais ir padarė, atsako balsas iš salės…

Baigdami diskusiją apie “Dvyračio žynias”, Lietuvos spaudą, konstatuojame, kad čia, deja, dažniau vyksta ne tautinio orumo kėlimas, ne doros ir savimonės ugdymas, o žmonių niekinimas, gąsdinimas ir paniekos sau propagavimas… Ir jei Lietuvą palygintume su okupanto penkiasdešimt metų prievartauta mergaite, tai nūnai jai reikalingas skubus ir ilgalaikis gydymas, psichologinė pagalba, o ne “dvyratininkų” patyčios. Juk taip elgiantis mergaitė gali nebeištverti ir nusižudyti – ar ne tai ir vyksta? Kokia šiandieninės Lietuvos savižudybių statistika?

O ką daryti, jei ta mergaitė per tiek metų prievartos pavirto prostitute ir dabar verčiasi šiuo amatu, kartais netgi pasiilgdama okupanto smurto. Nes nieko kito nemoka… Šias problemas spręsti turėtų psichologai, psichiatrai, dvasininkai – gaila, kad jų naujajame Seime nesimato.

Beje, kalbant apie prostituciją – pas vieną pažįstamą lietuvį Londone gyvena nepilnametė prostitutė mergaitė iš Lietuvos, kurią pamotė pardavė už 3000 svarų, apgaudama, kad siunčia podukrą Anglijon indų plauti į restoraną… Lietuviškų pasakų motyvas, jei neklystu. Parafrazė. Tas pažįstamas ją iš to viešnamio kalėjimo paprasčiausiai pavogė ir dabar slapsto bei ruošia slapta kur nors pergabenti, kad nepasiektų žudanti šio verslo magnatų rankelė. Kasnakt ji aptarnaudavo po dvylika vyrų, o dieną būdavo užrakinta kažkokioj priemiesčio landynėj. Kiek tokių mergaičių iš Lietuvos yra Londone – klausiu bičiulio. Daug – atsidūsta jis, - ta pamotė gerą biznio nišą surado – ji ir toliau siunčia ir siunčia Londonan naivias mergaičiukes lietuvaites “indų plauti”…

Kitą vakarą po filmų peržiūros vėl diskutuojam su žiūrovais, šįkart apie Lietuvos kaimą, kuris nyksta, degraduoja, o juk kažkada tai buvo dvasios ir tautinės energijos šaltinis. Vienas geopolitikos žinovas sako, kad Rusijos Sibire prasigėrusiems kolūkiečiams jau mažne visur vadovauja darbštūs, sąžiningi, mandagūs ir negeriantys kinai… Ir žemę dirba, ir parduotuvėms vadovauja, ir kelius tvarko. Šventa vieta (pvz., Lietuvos kaimas) tuščia nebūna, o derlingos žemės ir darbo vietų pasaulyje tikrai nėra per daug, taigi atsiras, kas gali ir moka ūkininkauti, negerti ir neverkšlenti. Būtų gerai, kad tai būtume mes patys…

Maždaug 2012 metais Lietuvoj turėtų pasirodyti flamingai – iš tenykštės TV laidos apie pasaulio keitimosi perspektyvas… Plauksim Žeimena – o krantuose flamingai. Tik įdomu, ar jiems iš paskos nepersikels ir krokodilai…

Paskui klebonijoje vakarieniaujame ir kalbame apie lietuvius Londone, apie siautėjančias, reketuojančias gaujas iš Kauno, Šiaulių, kurios pernai Lietuviškoje Sodyboje netoli Londono sugebėjo suorganizuoti lietuviškas pjautynes su peiliais ir beisbolo lazdomis… Po Joninių šventės, kai pralaimėjo virvės traukimo varžybas… Naujoji lietuvių degeneracija - ką daryti su šiuo reiškiniu?

Zoologijoje yra toks dėsnis – gyvūnų populiacija prieš išnykdama išsigimsta ir pasiunta. Ką daryti su pasiutusiais gyvūnais – medžiotojai žino, o štai ką daryti su pasiutusiais žmonėmis? Sako, kad prūsai prieš išnykdami buvo patys didžiausi banditai visoje Europoje, plėšė, grobė, vogė, žudė, prievartavo. Žodis “prūsas” buvo netgi savotiškas keiksmažodis…

Londono lietuvių parapijos kunigas Petras – guvus, mielas ir atviraširdis žemaitis sako, kad esame pernelyg kritiški sau ir neakcentuojame gražiųjų Lietuvos pusių. Sako – kas iš tos kritikos, ji niekur neveda. Imkime akcentuoti gražius dalykus, auginti ir puoselėti juos. Kažkas jam pritaria, kad lietuviškos sielos grožis yra kaip atsargus paukščiukas, svarbu jo neišbaidyti, jaukintis jį. Išskris, paskui ilgai reiks laukti sugrįžtant…