Bažnyčiai derėtų atsiprašyti už Bažnyčios klaidas (pradedant nuo kryžiuočių laikų), komunistams už komunistų, stribams už stribų, partizanams už partizanų, žiniasklaidai už žiniasklaidos klaidas, menininkams už menininkų ir t.t. Lietuviai turėtų atsiprašyti lenkų, žydų, rusų ir atvirkščiai… Juk geras darbas visada pirmiausia turi prasidėti nuo atgailos ir susitaikymo. Puikus pavyzdys – neseniai įvykęs Armijos Krajovos ir Lietuvos kariuomenės veteranų susitaikymas…
Tuo atveju, jei oponavusi ar priešingoj pusėj kariavusi pusė ir nesutinka atsiprašyti, vis tiek reiktų kuo skubiau jiems atleisti, nes, tarkim, stribai ir jų vaikai negali būti laimingi, jeigu pasąmonėje nuolat jaučiasi kalti, pakaltinami ir juos graužia sąžinė. O graužiamas žmogus nėra ramus, patenkintas ir lojalus Valstybei, jis gali pradėti net ir keršyti jai: rinkimuose ar rašydamas tokius romanus kaip “Durnių laivas”… O ką jeigu stribų, jų palikuonių ar palankių tokiai galvosenai žmonių Lietuvoje yra dauguma? Nugalėkime blogį gerumu – iškalta Viliaus Orvido sodyboje…
O tada, kai jau būsim atleidę sau patiems, t.y. - komunistams, KGB’istams, stribams, rusams, žydams ir sąjūdistams, bus galima kalbėti ir apie tolesnius žingsnius.
Tada būtų galima ramiai padiskutuoti, kaip “sukurti”, išugdyti moralų Lietuvos politiką, tarnautoją, kad jis suprastų, jog yra atėjęs patarnauti, o ne kontroliuoti ir valdyti.
Kokias “trąšas” naudoti? Konfucijus, tarkim, daug kalbėjo apie muziką, poeziją – kaip apie būtinus veiksnius valdininko moralei ugdyti… Čia daug galėtų patarti psichologai, pedagogai ir psichiatrai – kaip iš egoistiško, dažnai savanaudiškų paskatų vedamo žmogaus išugdyti valstybiškai mąstantį, savo kraštą mylintį Lietuvos pilietį. Ar nuolat “chamėjantis” politikų kontingentas nerodo, kad einama ne ta kryptim? O kaip “sukurti” moralų Lietuvos policininką, kuris nebūtų bausmės ir kyšio angelas, o rūpintųsi, kad visuomenė augtų sąmoningumo, atsakingumo linkme… Kaip “sukurti” mokytoją, kuris nestovėtų priešais mokinį, bardamas, reikalaudamas ir kontroliuodamas, o džiaugtųsi ir augtų kartu su juo susikurtos meilės erdvėj - tarsi bičiulis, tėvas ar mama? O gal net ir mažesnis už jį, tarsi laiptelis… Kaip sukurti aplinkybes, kad į Pedagoginį Universitetą stotų gabiausieji, o ne tie, kurie niekur kitur neįstojo? Kaip išugdyti meilę Lietuvai paprastų, iš šio krašto bėgančių žmonių sąmonėje, kad bent jų vaikai kada nors sugrįžtų į Protėvių šalį? Kaip sukurti aplinkybes, kad jie iš vis nebėgtų, kad baigtųsi feodalizmas ir vergvaldystė stambiųjų kapitalistų įmonėse Kėdainiuose ir kitur, kur dirbama už ubagiškus kelis šimtus litų?…
Tada būtų galima ramiai padiskutuoti ir apie tai, ar dabartinis Lietuvos ėjimo kelias į Europą yra absoliučiai teisingas, nes kartais atrodo, kad ten mes einame ne būti savimi, o imituoti, “plagijuoti” Europą, tarsi savaime tai būtų koks nors stebuklas. Aišku, ten yra nuostabių dalykų, kurių derėtų pasimokyti – tai sąžiningumas, darbštumas, optimizmas. Tačiau yra dalykų, kuriuos Lietuvoje būtų galima daryti žymiai efektyviau ir tuo būdu tapti Europos avangardu, kad ir jie turėtų čia ko atvažiuoti ir pasimokyti. Visų pirma – tai dvasingumas, mistinė Lietuvos prigimtis, kuri galėtų realizuotis ne tik kultūroje, bet ir politikoje, ir ekonomikoje. Lietuvoje žmonės turi ypatingai daug kūrybiškumo, fantazijos – tai yra labai didelė vertybė, kurią reikėtų ypatingai tausoti ir puoselėti. Tų bruožų pagalba būtų galima sukurti Lietuvoje kultūrinį, politinį bei ekonominį avangardą, pasimokant dzen’iško atsipalaidavimo bei džiaugsmingumo iš patyrusių avangardistų, pvz., pasaulyje bene geriausiai po A.Sabonio žinomų lietuvių - J.Mačiūno, J.Meko…
Visiškai ydingas dalykas pavydžioje ir netolerantiškoje Lietuvoje yra partinė sistema. Tuo būdu susikuria žmonių grupės, siekiančios nugalėti, žeminti viena kitą, o ne kartu siekti bendro tikslo. Vienas Sąjūdžio lyderių a.a. kompozitorius Julius Juzeliūnas dėl šios priežasties pasitraukė iš politikos ir nestojo nei į vieną partiją. Šį savo apsisprendimą jis komentavo maždaug šitaip - Sąjūdis buvo visos Lietuvos partija, o paskui susikūrė asmenybių partijėlės, kurių dvikovose ir trikovose tarsi nebeliko meilės ir bendro siekio.
Turėtų būti viena partija – Lietuva. Ir jai nereikia kokio nors vieno vadovo, jai vadovauti turėtų visų (buvusių?) Lietuvos partijų, religinių judėjimų lyderiai (net ir pačių mažiausių), bendru susitarimu, gal nebent sekretoriaujant kokiam išmintingam ir ramiam žmogui, kurio autoritetas būtų neabejotinas. Maždaug įsivaizduočiau kažkokį širdies chirurgo prof. V.Sirvydžio ar poeto Just.Marcinkevičiaus prototipą (nebūtinai konkrečiai juos, bet kažką panašaus…). Tokiu būdu Lietuvoje atsirastų kažkas panašaus į Senolių tarybą ir visa Europa važiuotų pasižiūrėti kaip nuostabiai tvarkosi paskutiniai Europos pagonys…
Reikėtų Lietuvoje kuo skubiausiai įkurti Džiaugsmo Ministeriją, o dabartinę Ligų ir Vaistų Ministeriją perorganizuoti į tikrąją Sveikatos Ministeriją, atiduodant ją Sveikuoliams ar kitiems sveikos mąstysenos žmonėms, kurių jokia farmacijos mafija negalėtų papirkti. Vadovaujami tokių žmonių Lietuvos ligoniai suprastų, kad dauguma ligų prasideda nuo negražių minčių ir poelgių, o vaistai tėra paskutinė ir dažnai nebūtina priemonė, kai pašalinamos dvasinės, psichologinės jų ligų priežastys… Vietoj painios Konstitucijos geriau veiktų 10 Dievo įsakymų, už kurių nesilaikymą baustų pats Dievas, o Valstybė apsiribotų nestabilios psichikos pavojingų visuomenei bepročių ir nusikaltėlių gydymu, auklėjimu bei visa kita reabilitacija. Nestabilios psichikos pavojingus visuomenei nusikaltėlius diagnozuoti galėtų ta pati Senolių taryba.
Iki tol, kol Lietuvoje pradės veikti 10 Dievo įsakymų (tiksliau: pasiūlymų, rekomendacijų, nes Dievas neįsakinėja), veikiančioje Lietuvos Konstitucijos reikėtų skubiai įrašyti punktą “Varnas varnui akies nekapoja”, suformuluojant tai maždaug šitaip “lietuvis lietuviui Lietuvoje ir visame Pasaulyje – brolis, bičiulis, draugas”. Už šios punkto nesilaikymą (ypač valstybiniam lygmenyje) Konstitucinis teismas turėtų taikyti griežtas sankcijas.
Taip pat reikėtų ieškoti ir kitų avangardinių Lietuvos Valstybės dvasinių, politinių ir ekonominių atsinaujinimo galimybių.
Pvz., Lietuvos Prezidentu galima būtų rinkti kokį harmoningą dešimties metų vaiką ketverių metų kadencijai (na, iš bėdos galima rinkti kartu su geru seneliu). Arba vaikų grupę, kokią nors klasę. (Galima tik įsivaizduoti, kaip tai nuskambėtų pasaulinėje žiniasklaidoje - kokia nemokama reklama Lietuvai!!!) Pvz., metus valdo viena klasė, kitus kita… Juk vaikai visada nori pačių geriausių ir teisingiausių dalykų – jie nemėgsta pyktis, nori gražiai žaisti vienoje smėlio dėžėje, jie nesusiskirsto į buvusių Komunistų ir Sąjūdistų vaikus, jie nori, kad tėtis mylėtų mamą ir turėtų sveikatos, laiko bei pinigų šiems jausmams parodyti. Ir aišku jie nenorėtų karo, narkotikų, pykčio bei visų kitų, blogus sapnus sukeliančių reiškinių, pvz. bulvarinės spaudos. Būsimasis Lietuvos Prezidentas arba Prezidentai galėtų bulvarinių skaitalų platinimą prilyginti narkotikų platinimui, nes pastarieji neatspindi tikrovės, o sukuria niūrią, depresyvią, haliuciogeninę būtį, ir jų vyr. redaktorius geriau būtų atiduoti Senolių tarybai gydyti, auklėti bei pritaikyti gyvenimui normalioje visuomenėje…
Tačiau grįžkime prie realesnės Lietuvos vizijos. Reikėtų Lietuvai kaip kokiems kinams turėti strategiją tūkstančiams metų į priekį, nebegyventi šia diena ir kaimynų apkalbomis. Ta proga gerai būtų suorganizuoti Lietuvos Strategijų ir Vizijų konkursą, o geriausius autorius priimti į Senolių tarybą be eilės… Ekonominėje Lietuvos perspektyvoje galėtų atsirasti daug netradicinių, netikėtų momentų, ypač alternatyviojoje energetikoje – vėjo, upės, saulės jėgainės. Automobiliai galėtų važinėti varomi rapsais bei spiritu, o ūkininkai turėtų darbo tai augindami ir gamindami. LUKOIL’as išsispręstų savaime…
Kino režisieriai ir televizijos turėtų pradėti kurti filmus, laidas, kuriuose vienaip ar kitaip atsispindėtų gražiausios, stipriausios Lietuvos dvasios apraiškos. Savęs niekinimas turėtų būti vertinamas kaip antivalstybinis aktas.
Vilniaus miesto centre, kokioje nors gyvybingoje ir kūrybingoje, angelų saugomoje teritorijoje (pvz. Užupis) reikėtų pastatyti paminklą Tėvui ir Motinai, kad visi pradėtų juos gerbti ir mylėti. Tai galėtų būti skulptūrinis monumentas, estetiškai vaizduojantis esminius Tėvo ir Motinos (vyro ir moters) lytinius atributus. Beje, galėtų būti padaryta net čiuožykla-atrakcionas nuo Tėvo skulptūros į Motiną, kad lankytojams besivažinėjant įvyktų ne tik pagarbinimo, bet ir švietėjiškasis momentai… Tuo būdu būtų įveiktas lietuviškasis seksualinis nepilnavertiškumas, kitąsyk vedantis į nesveikus, primityvius nukrypimus įvairiuose lietuviškosios TV realybės šou ir neleidžiantis normaliai džiaugtis tuo, ką Dievas sukūrė švenčiausia ir gražiausia… Dar būtų galima visa tai mitologizuoti, paleidžiant gandą, kad nuvažiavus nuo Tėvo pas Motiną pasveikstama nuo visokių ligų, išgydomos nevaisingumo etc. problemos. Viso Pasaulio turistai plūstų į Užupį, Valstybės biudžetas augtų, o Lietuvoje vaikų (Prezidentų) skaičius šeimose didėtų.
Vilių Orvidą derėtų paskelbti Lietuvos Šventuoju, o Orvidų sodyboje įkurti visos Lietuvos Dvasios centrą, Romovę, kad visi Lietuvos žmonės, prieš pradėdami gerus darbus, galėtų ten nuvažiavę pasibūti tyloje su savo dievais, savo mirusiaisiais ir savo mintimis…
Žmonės taptų mylintys, mažiau pikti bei nervingi, atleistų sau ir savo kaimynams, imtų mylėti savo artimą, kaip patys save… Ir tada jiems imtų sektis, nes į juos žiūrėdamas Dievas džiaugtųsi ir gėrėtųsi jų išmintingumu.
Tokiu nesudėtingu būdu Lietuva galėtų tapti “Šiaurės Atėnais”, ką kadaise ir išpranašavo Oskaras Milašius. O dar geriau – jei ji taptų savimi: gražia, garbinga Lietuva, kokią svajojo sukurti kunigaikštis Gediminas, rašydamas laiškus Europos miestams:
Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis siunčia savo nekintamos pagarbos ir palankumo pareiškimą ir pasveikinimą.
Mes kviečiame vyskupus, kunigus, bet kokios ordino vienuolius, jei tik jų gyvenimas neydingas. Be to, kiekvienam geros valios žmogui atidarome savo kraštą, valdas ir visą karalystę. Riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir kitiems amatininkams mes norime paskirti žemės kiekvienam pagal jo padėtį. Tie žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių. Jei norės pasilikti riteriai ir ginklanešiai, juos apdovanosiu pajamomis ir valdomis, kaip dera. Kas kliudys minėtųjų nuostatų vykdymą ir net darys kliūčių vykstantiems, tie skaudžiai mus užgaus; jie težino, kad toks įžeidimas daromas ne jiems, o mūsų karališkai didybei. Juk nuo šio meto mes norime niekam nedaryti žalos, bet visiems teikti pagalbą ir sutvirtinti amžina sąjunga taiką, brolystę ir tikrąją meilę su visais Kristaus tikinčiaisiais.(…)
Savo šalyje krikščionims leidžiama Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą.
Top naujienos
Prie daugiabučio Vilniuje rastas iš 8 aukšto iškritęs ir mirtinai susižalojęs vyras (1)
Ketvirtadienio pavakarę pranešta apie negyvą vyrą Vilniuje.
Nauja „Messenger“ funkcija jau prieinama ir Lietuvoje: naudotojai skundėsi ne vienerius metus (1)
„ Facebook Messenger“ naudotojai pagaliau buvo išgirsti – programėlės kūrėja „Meta“...
Marso paviršiuje kosminis zondas užfiksavo intriguojančius objektus – vorus primenančius darinius ir į senovinį miestą panašią struktūrą
Europos kosmoso agentūros (ESA) Marso tyrinėjimų zondas užfiksavo į vorus panašius darinius...
