Lietuva – Rusija. Mažojo Būgnininko misija

Pradėkime nuo to – ar reikia? Protingi santykiai su kitu – nesvarbu ar tai būtų šalis, ar žmogus – visada turi remtis ne vien tavo paties norais, bet ir supratimu, koks gi tas tavo partneris iš tikrųjų yra. Taigi, ar mes pažįstame šiuolaikinę Rusiją? Ar žinome ko iš jos galima laukti vienu ar kitu atveju?

Rusija visada buvo paslaptinga, neprognozuojama šalis. Be jokios abejonės mes pažįstame ją daug geriau nei Vakarų Europa, kuri tarsi ir norėtų formuoti bendrą Europos Sąjungos politiką. Tai didžiulis mūsų privalumas, kurį reikia išnaudoti diskutuojant su vakariečiais.

Pripažinta kaip ekspertė, Lietuva neutralizuotų savo kaip vien tik Vašingtono idėjų tarpininkės įvaizdį ir galėtų daryti realią įtaką Briuselyje.

Tačiau tam reikia įkurti bent jau Rusijos institutą ar kažką panašaus – galbūt net visai Rytų Europai. Juk jei kalbame apie lyderystę, ji turi įgauti ir intelektualinį pagrindą. Dabar, deja, mūsų pranašumas remiasi į mūsų silpnumą – į vis dar per daug panašų Lietuvos ir Rusijos mentalitetą ir iš dalies bendrą informacinę erdvę.

Todėl apsišaukę regiono demokratizavimo lyderiais, savo viduje nuolat patiriame politinius sukrėtimus, beveik akivaizdžiai inspiruojamus Rytų kaimyno, kuris visai nenori tos mūsų propaguojamos Vakarų demokratijos.

Atrodo, šis kaimynas jau bus radęs savo specifinį politinės santvarkos modelį, kurį ne tik vis labiau įtvirtina savo šalyje, bet ir bando eksportuoti. Šį modelį būtų galima pavadinti eurazijine arba tiesiog „valdoma demokratija“.

Nors ir kaip būtų liūdna, tenka pripažinti, kad didžioji dalis mūsų kaimynių – Rusijos ir Baltarusijos žmonių tik tokiai demokratijai ir yra subrendusi.

Lietuvoje situacija geresnė, tačiau ne tiek, kad būtų visiškai ramu dėl ateities. Labai simptomiška, kad šalia Vilniaus forumo vyko ir toks „valdomos demokratijos“ technologų suvažiavimas, kur įvairaus plauko politiniai šarlatanai dėstė savo patirtį kaip paimti valdžią nebrandžioje visuomenėje.

Taigi, vyksta labai pavojingas priešpriešinis judėjimas be taisyklių. Tačiau labai naivu galvoti, kad atsisakiusi aktyvios Rytų politikos Lietuva taptų apsaugota nuo Rusijos kišimosi į jos vidaus politiką. Ir kas galėtų duoti tokį pažadą?

Šį trečiadienį perskaitytas Vladimiro Putino metų pranešimas rodo, kad dabartinė Rusijos valdžia yra tokia, kokia tik ir gali būti pagal savo mentalitetą – reaguojanti vien į realią jėgą. Pavydžiai pagarbūs Putino žodžiai apie vilką šaunuolį, turint galvoje Ameriką, reiškia bandymus tęsti flirtą ir neprarasti veido.

Liūdnas konstatavimas, kad Rusija karinėje srityje nuo JAV atsilieka 25 kartus, matyt, skirtas savo publikai, kuri vis dar negali atsikratyti poimperinių kompleksų. Putinas vis dėlto yra tipiškas realpolitik atstovas. Ir jo atveju tai tikrai nėra blogis.

Tačiau mums svarbesnis kitas klausimas. Ar Lietuva kaip tik šiuo metu turi peršokti į tas pačias dar Bismarcko nužymėtas realpolitik vėžes? Ir ką tai mums duotų? Visų pirma tai būtų ne vien įvaizdžio, bet ir mums labai svarbios vidinės inspiracijos praradimas.

Juk per sunkias pervartas keliaujančiai nedidelei tautai idealizmas yra tiesiog būtinas. Žinoma – protingas idealizmas, o tai reiškia – gerai apgalvotas idealizmo ir realizmo derinys.

Todėl kol kas tik įsivaizduotą regiono demokratijos lyderystę Lietuva privalo paremti solidžiu užnugariu – ne vien Vašingtono, bet nors iš dalies ir Briuselio. Einant galingos kariuomenės priešakyje neprivalu būti pačiu stipriausiu. Užtenka aukštai iškelti teisingą vėliavą.

Prieš kelis metus Vilniuje apsilankiusi Rusijos dviejų epochų disidentė Valerija Novodvorskaja Lietuvą pavadino Mažuoju Būgnininku, kuris labai reikalingas pačiai jos tėvynei – tiek griūvant Sovietų imperijai, tiek ir dabar. Lietuva iš tikrųjų gali padėti Rusijai nekenkdama pati sau.

Būtina atsižvelgti į tai, kad Rusija dar negreit taps demokratiška. Tačiau ir Rusijoje yra labai daug žmonių, laukiančių tikros demokratijos – kurios iš principo yra vertas kiekvienas žmogus. Todėl ne vien reali valdžia, bet ir tie mažieji žmonės privalo būti Lietuvos užsienio politikos akiratyje.

Tada ši politika būtų nukreipta į ateitį. Ir tada maža šalis galėtų nuveikti didelius darbus. Ypač dabar - kai geopolitinis didžiųjų jėgų išsidėstymas yra tiesiog nuostabiai palankus.

Mažasis Būgnininkas savo misijos dar neatliko.

„Rašytojo komentaras“ - penktadieniais 10.55 val. (kart. 19.45 val., sekmadieniais 14.45 val.).