Liepsnojantys fakelai slepia daug ydų

Specialistai apskaičiavo, kad per šį laiką tuščiai sudeginta arti 100 mln. kubinių metrų vertingos energetinės žaliavos, prarasta apie 50 mln. Lt. Žalos, kuri padaryta aplinkai ir žmonių sveikatai, dar neskaičiavo niekas.

Gavybos bendrovės sutartinai tvirtina, kad naftoje ištirpusių dujų deginimas yra technologinė neišvengiamybė. Girdi, dujos deginamos visose naftą išgaunančiose valstybėse. AB „Geonafta” generalinis direktorius net spaudoje tvirtina, kad aplinką galima teršti miesto katilinėms, taigi kodėl, girdi, to negalima naftos gavybos bendrovėms.

Geologijos specialistai tvirtina ką kita. Pasirodo, naftos valstybių praktikoje dujų fakelai liepsnoja tik žvalgybiniuose gręžiniuose ir bandomosios eksploatacijos laikotarpiu.

Antai JAV įstatymai leidžia, pradėjus gręžinio eksploataciją, dujas deginti tik 10 dienų. Norvegijoje, kuri valdo dideles naftos ir dujų atsargas, šie apribojimai dar griežtesni. Taigi naftos gavybos bendrovės tik mulkina valstybę, nuolaidžiaujant Aplinkos ministerijai, kuri yra vienintelė šių bendrovių kontrolierė.

Naftos dujų deginimas nėra ir technologinė neišvengiamybė. Specialistai siūlo net kelis šių išteklių panaudojimo būdus. Tai jų tiekimas į artimiausias katilines, įvairūs dujų surinkimo variantai, jas suspaudžiant ar suskystinant, dujomis varomų elektros generatorių naudojimas. Deja, visus šiuos variantus naftininkai atmeta, tvirtindami, kad viskam reikalingos investicijos, kurios atsipirks tik per ilgą laiką.

Aišku, naftos gavybos bendrovėms kur kas ekonomiškiau dujas tiesiog deginti. Ir investicijų nereikia, ir rūpesčių mažiau. Tačiau dujos, kaip ir nafta, yra valstybės ištekliai ir turtas. Kodėl šį turtą naftos gavybos bendrovėms leidžiama švaistyti? Pagaliau kodėl gavybos bendrovės dujų negrąžina atgal į žemės gelmes, kaip tai daroma naftą išgaunančiose valstybėse tuo atveju, jei dujų panaudojimo technologijos yra nuostolingos?

Reikia pasakyti, kad nedidelius dujų kiekius naftos bendrovės mėgina panaudoti savo reikmėms. Antai UAB „Minijos nafta” pradėjo gaminti elektros energiją. Vadinasi, galimybių atsirastų, jeigu netrūktų noro ir valstybinio požiūrio.

Barbariškai deginant dujas yra pažeidžiami mažiausiai keli Lietuvos Respublikos įstatymai. Pirmiausia tai Žemės gelmių įstatymas, kurio 15 str. 2 punktas reikalauja: „Žemės gelmių ištekliai turi būti naudojami racionaliai ir kompleksiškai, apsaugant nenaudojamus žemės gelmių išteklius, esančius tame pačiame telkinyje ar jo įtakos zonoje”. Nedviprasmiškai atrodo ir 20 str. 3 punktas: „Nenaudojami žemės gelmių ištekliai turi būti apsaugoti nuo veiksmų, bloginančių jų kokybę, gavybos sąlygas, nuo teritorijos užstatymo ar kitų veiksmų, trukdančių žemės išteklius naudoti ateityje”.

Taigi dujų deginimas yra žalingas dvejopai. Viena, yra naikinami valstybės ištekliai, o, antra, žalojama aplinka. Ir vieną, ir kitą žalą naftos gavybos bendrovės privalo atlyginti. To reikalauja minėto įstatymo 27 straipsnis: „Valstybei padaryta žala..., naudojant žemės gelmes, kai dėl to sumažėja jų ištekliai ar pablogėja jų naudojimo sąlygos, pasikeičia vertingosios savybės arba kiti aplinkos elementai, turi būti atlyginta”.

Apskaičiuoti šios žalos dydį bei pareikalauti ją atlyginti privalo Vyriausybės įgaliota institucija. Šiuo atveju tai Aplinkos ministerija.

Kita vertus, liepsnojantys naftos dujų fakelai – tai vos prieš mėnesį Seimo ratifikuoto Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo bei dar kelių tarptautinių konvencijų pažeidimas.

Naftos dujų deginimą tam tikra prasme skatina tai, kad yra nesilaikoma ir Lietuvos Respublikos naftos ir dujų mokesčio įstatymo, kurio 3 str. nedviprasmiškai nurodyta: „Naftos ir dujų išteklių mokestis apskaičiuojamas nuo išgautų naftos ir dujų pardavimo kainos”.

Šiuo atveju mokesčių administratoriui neturėtų rūpėti, kad ištekliai (dujos) yra sunaikintos, o ne parduotos. Svarbiausia yra tenkinama ta šio straipsnio sąlyga, kad dujos yra išgautos. Pardavimo kaina galėtų būti prilyginta Rusijos koncerno „Gazprom” Lietuvai parduodamų dujų kainai, t.y. apie 500 Lt/tūkst. kub. m. Šiuo atveju gavybos bendrovės jau būtų sumokėjusios valstybei apie 10 mln. Lt mokesčio už dujų išteklius.

O apskritai, pasirodo, būna ne tik kišeninių prokurorų, bet ir geologų. Beje, iš pastarųjų naudos gerokai daugiau.

Šiuo metu Seime yra svarstomas Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pakeitimas, kuriuo siekiama patį didžiausią pelningumo lygį (44 proc.) pasiekusiai veiklos sričiai sudaryti dar geresnes sąlygas ir gerokai sumažinti valstybei mokamus mokesčius .

Per tą laiką paaiškėjo ir naujų aplinkybių. Pirmiausia pasiūlytuose minėto įstatymo pakeitimuose įžvelgdama nemažai korupcijos apraiškų, viena Seimo frakcija kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl antikorupcinio įvertinimo.

Antra, paaiškėjo ir slaptasis naftos gavybos bendrovių valios vykdytojas. Tai Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kuri, užuot sergėjusi valstybės interesus, Aplinkos ministerijai neprieštaraujant, ėmė atstovauti privačioms naftos gavybos bendrovėms.

Verta priminti, kad dar 1996 metais tuometinės Vyriausybės nutarimu buvo pritarta Naftos paieškų ir gavybos strategijai ir šios strategijos pagrindinėms kryptims. Tuomet šių dokumentų projektus Vyriausybei teikė buvusi Energetikos ministerija, o išsamų 40 puslapių tyrimą apie naftos paieškų prielaidas ir perspektyvas šios ministerijos užsakymu atliko Geologijos tarnybos specialistai.

Per tą laiką daug vandens nutekėjo. Buvo likviduota Energetikos ministerija, o jos funkcijos perduotos Ūkio ministerijai. Pastaroji, būdama perkrauta įvairiais reikalais, naftos gavybos koordinavimą sugebėjo nustumti Aplinkos ministerijai, o ši – Geologijos tarnybai. Taigi naftos išteklių paieška ir gavybos kontrolė atsidūrė vienose rankose – puikios sąlygos valstybinių ir privačių interesų „derinimui”.

Šiuos interesus „derinant”, ėmė trukdyti ankstesnės strateginės kryptys, įpareigojusios parengti Lietuvos Respublikos naftos įstatymo projektą, kuris turėjo detaliai reglamentuoti naftos gavybą. Šis įstatymas, beje, nepriimtas iki šiol. Geologijos tarnybai dar trukdė tarpžinybiniu principu sudaryta naftos darbų licencijavimo (terminuotų koncesijų) komisija.

Šios komisijos atsikratant, pernai balandžio mėn. buvo inicijuotas Žemės gelmių įstatymo pakeitimas, kuriame nebelieka minėtosios tarpžinybinės naftos darbų licencijavimo komisijos ir įteisinamas leidimų šiems darbams vykdyti išdavimas konkurso būdu. (Niekam nėra paslaptis, kaip iki šiolei Lietuvoje veikia įvairių konkursų mechanizmas.) Leidimus išduoti bei konkursus rengti yra įpareigojama Vyriausybės įgaliota institucija, t.y. Geologijos tarnyba.

Antrasis žingsnis, siekiant užtikrinti dar glaudesnį privačių naftos gavybos bendrovių ir tariamai valstybės interesams atstovaujančios, bet jau kišenine tapusios Geologijos tarnybos „bendradarbiavimą”, – naujos Naftos paieškų ir gavybos strategijos sukūrimas. Toks pavedimas Geologijos tarnybai jos pačios iniciatyva atsiranda pernai spalio mėnesį patvirtintose dabartinės Vyriausybės veiklos programos įgyvendinimo priemonėse (eil. Nr. 363). Paprastai rengiant tokių priemonių paketų projektus ministerijos ir kitos institucijos siūlo ne tik tai, kas iš tiesų yra svarbu Vyriausybės programai įgyvendinti, bet ir tai, kas yra joms paranku dėl vienokių ar kitokių aplinkybių.

Siekiant, kad naujoji Naftos paieškų ir gavybos strategija įgautų tam tikrą solidumą, pamėginta užsitikrinti net aukštų akademinių sluoksnių paramą. Štai spalio 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusios sesijos, kur buvo svarstytos kietųjų naudingųjų iškasenų ir naftos išteklių gavybos perspektyvos, rezoliucijoje atsiranda toks punktas: „Palaikyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Naftos paieškų ir gavybos strategiją, numatančią parengti teisinę bazę, kuri sudarytų pagrindą ekonominiu požiūriu veiksmingai naftos sektoriaus plėtrai”.

Tačiau šioje frazėje yra du keisti dalykai. Viena, yra tai, kad Aplinkos ministerijos vardu pateikiamos strategijos pačioje ministerijoje bent jau iki minėtosios sesijos niekas nebuvo matęs. Antra, dokumento, kuriam MA sesija pritarė, niekas iš mokslininkų irgi nei regėjo, nei rankose laikė. Sesijos dalyviai pasakojo, kad naująją strategiją Geologijos tarnybos vadovas pateikė tik diskusijų metu ir jokio jos aptarimo nebuvo.

Naujoje Naftos paieškų ir gavybos strategijoje į akis krenta tai, kad pirmiausia ji skirta naudingų pertvarkymų įteisinimui. Antai vėl pabrėžiama būtinybė atsisakyti naftos darbų licencijavimo komisijos ir pereiti prie leidimų išdavimų sistemos. Ypač pabrėžiama, kad svarbu siekti Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pakeitimo, nustatant naujiems telkiniams mokesčio tarifus pagal išgautą naftos kiekį, t.y. paprasčiausiai šiuos mokesčius sumažinant.

O naftos strategai atstovauja bet kam, bet tikrai ne valstybės interesams. Tokia išvada peršasi, kiek nuodugniau susipažinus su padėtimi naftos paieškų ir gavybos srityje. Būtų gerai, jei su tuo susipažintų ir specialiai tam tikslui sudaryta nepriklausomų specialistų komisija, gal net pasitelkiant specialistus iš užsienio.

Tokios komisijos sudarymą galėtų inicijuoti bet kuri Seimo frakcija, kuriai rūpi valstybės reikalai. Savo ruožtu iniciatyvos galėtų imtis ir pastaraisiais metais aktyvėjanti Geologų sąjunga.

Pirmiausia, ką reikėtų atlikti, siekiant išguiti prielaidas galimiems korupciniams susitarimams naftos gavybos sektoriuje, tai grįžti prie ankstesnės tarpžinybinės šių darbų licencijavimo komisijos. Čia visiškai netrukdo ir konkursų principas, bet pastarieji būtų rengiami ne uždaroje žinyboje.

Kita vertus, turėtų būti atskirtos naftos paieškų koordinavimo ir gavybos kontrolės funkcijos. Šių funkcijų sutelkimas vienoje niekieno nekontroliuojamojoje žinyboje taip pat sukuria korupcijos prielaidas. Šiuo požiūriu sektinas galėtų būti Norvegijos pavyzdys, kur naftos darbų koordinavimui yra įsteigtas specialus direktoratas. Beje, naftos sektoriaus plėtros perspektyvas Norvegijoje svarsto ir sprendimus priima šalies parlamentas.

Pagaliau turėtų būti parengtas ir priimtas Lietuvos Respublikos naftos įstatymas, kuris sujungtų po įvairius teisės aktus išblaškytas normas. Galbūt tuomet naftos gavybos sektoriaus veikla būtų skaidresnė, o valstybė turėtų daugiau naudos.