Liberalus kamuojanti "centristinė" liga

Neoficialiai buvo kalbama, jog P. Auštrevičiui durys į partiją buvo užtrenktos Liberalų ir centro sąjungos pirmininko Artūro Zuoko iniciatyva. Neva, pastarasis būgštauja, kad P. Auštrevičius iš jo paverš partijos pirmininko kėdę.

Vis dėlto, konfliktas neužsitęsė. A. Zuokas paneigė, kad baiminasi vidinės konkurencijos ir sostinės liberalcentristai galiausiai sutiko į savo gretas priimti buvusį šalies vyriausiąjį euroderybininką. 2003 metų pavasarį į vieną politinį darinį susijungus tuometiniams liberalams, centristams bei moderniems krikdemams, naujoji partija be sudurtinio vardo paveldėjo ir užkrečiamą "centristinę" ligą. Šios ligos pagrindinis simptomas - politinis klupinėjimas lygioje vietoje. Tuomet, kai atrodo, kad niekas nebegali sukliudyti laimėti rinkimų, "centristinė" liga pakiša koją, versdama niekais visus partijos siekius.

Prisiminkime 2000 metų Seimo rinkimus, kuomet vasarą sociologinės prognozės piešė, jog Centro sąjunga bus rinkimų nugalėtoja. Rezultatas – centristai surinko vos 2,8 proc. rinkėjų balsų ir buvo nublokšti į politikos pakraščius.

Šį centristų polinkį klupinėti paveldėjo liberalcentristai, o ryškiausi pavyzdžiai: Vilniaus mero rinkimų istorija, A. Zuoko pabėgimas į Lenkiją ar partijos reikalavimas, kad pagal liberalcentristų sąrašą išrinkti europarlamentarai padengtų 100 tūkst. rinkimų skolą. Po trijų dešiniųjų partijų jungtuvių liberalcentristams buvo pranašaujama šviesi ateitis - juk jie paprastiems žmonėms parodė, kad ne tik kairieji gali susivienyti. Be to, jie spindėjo ryžtu, energija bei kompetencija, o tai turėjo dešiniuosius rinkėjus nuvilioti nuo "suklibėjusios" Tėvynės Sąjungos.

Tačiau ta klastinga liga... Jei ne ji, tai neabejotinai ir praėjusių Seimo rinkimų rezultatai būtų geresni. Nors šiandieniniame Seime liberalcentristai turi 19 parlamentarų, tačiau renkant parlamentarus pagal daugiamandatės rinkimų sąrašą už juos balsavo vos 9 proc. rinkėjų. Sąjungą išgelbėjo antrasis rinkimų turas, po kurio į Seimą papildomai pateko dar 11 liberalcentristų. Gilias demokratines tradicijas turinčiose šalyse po nesėkmingų rinkimų partijos pirmieji numeriai traukiasi nieko neraginami. Lietuvoje tokios politinės praktikos nėra. Jei išrinko partijos pirmininku, tai kone iki gyvenimo pabaigos. Tiesa, po labai didelių politinių sukrėtimų gali ir netekti širdžiai mielo posto, bet tai ne bėda. Įkursi naują partiją ir toliau "karaliausi", t.y. pirmininkausi.

Panašu, jog tokia logika vadovaujasi ir liberalcentristų lyderis. Tai, jog teisme nagrinėjama Vilniaus mero rinkimų istorija ar paaiškėja, kad reikalavimas iš europarlamentarų apsimokėti už vietą Briuselyje yra veikiau asmeninė A. Zuoko iniciatyva, nei partijos valdybos sprendimas pačiam, liberalcentristų lyderiui neatrodo pakankamas pagrindas pasitraukti iš pirmininko posto.

Priešingai, liberalcentristų lyderis pareiškia, kad naujo pirmininko išrinkimo klausimas bus sprendžiamas kitais metais. Žinant, jog "centristinė" liga progresuoja, tikėtina, kad partijos ir jos lyderio paslydimų neabejotinai dar išvysime.

Partijos ligą rodos, jaučia ir dalis liberalcentristų, kurie ima dairytis naujo lyderio. Nors sąjungoje asmenybių lyg ir netrūksta, tačiau ieškoma tokio kandidato, kuris įtiktų jei ne visiems, tai bent jau didžiajai daugumai liberalcentristų. Tinkamiausia kandidatūra įvardijamas P. Auštrevičius. Jaunas ir elegantiškas eurointegracijos ekspertas, patyręs derybininkas, kuris moka bendram darbui pajungti didžiulį būrį žmonių - tokie epitetai klijuojami P. Auštrevičiui. Šiuo žmogumi pasitiki ir paprasti žmonės. Juk per pirmalaikius prezidento rinkimus už jį balsavo tūkstančiai piliečių. Pamaina A. Zuokui rasta, be to, ir pats pretendentas neslepia, kad turi ambicijų tapti Liberalų ir centro sąjungos vadovu.

Vis dėlto, pastarasis turi vieną trūkumą - minimali politinė patirtis. Visas jo politinis kapitalas - tai prezidento ir Seimo rinkimų kampanija, todėl, kaip P. Auštrevičius spręs įvairius politinius klausimus lieka neaišku.

Politinės patirties nebuvimas Lietuvoje nelaikomas didžiuliu trūkumu. Pavyzdžiui, praėjusių Seimo rinkimų nugalėtoja Darbo partija į parlamentą atsivedė žmonių vos ne iš gatvės. Ir nieko - nei šuo nesulojo. Tai, kodėl liberalcentristams neišsirinkus P. Auštrevičiaus?

Tiesa, liberalcentristai jau turi karčios patirties, kai į aukščiausius postus "importuojamas" žmogus iš šalies.

Politikos kuluaruose pasigirsta liberalcentristų abejonių dėl Margaritos Starkevičiūtės, kuri neturėdama jokios politinės patirties Europos Parlamentą buvo išrinkta per liberalcentristų sąrašą. Paprasta logika sako, kad liberalcentristai neturėtų ryžtis patikėti partijos pirmininko posto politiškai neišbandytam žmogui, tačiau "centristinės" ligos požymiai didina tikimybę, jog P. Auštrevičiaus taps partijos pirmininku.