Leningrado skerdynės: kai nelygioj kovoj badas tapo geriausiu sąjungininku

2014 metais, Leningrado išlaisvinimo iš blokados 70-mečio išvakarėse, televizijos kanalas „Dožd“ („Lietus“) savo interneto puslapyje surengtoje apklausoje pateikė klausimą apie Leningrado blokadą: „Gal vertėjo atiduoti Leningradą, kad būtume galėję išgelbėti tūkstančius gyventojų?“. Rusijoje kilo skandalas.

Televizijos kanalas „Dožd“ buvo priverstas atsiprašyti už „netinkamus“ klausimus, apklausos rezultatai paskelbti nebuvo.

Rusijos Dūmos frakcijos vienbalsiai pasmerkė apklausą, pavadino ją šventvagyste ir Antrojo pasaulinio karo veteranų jausmų įžeidimu. Vėliau Dūmoje pateiktas įstatymas dėl baudžiamosios atsakomybės ir baudos už DTK (Didysis Tėvynės karas – taip Rusijoje vadinamas Antrasis pasaulinis karas) atmintinų įvykių (?) įžeidimą...

Bet koks kitas požiūris į „šventąją tiesą“ bus laikomas mėginimu iškraipyti istoriją.

Remiantis „vienos tiesos“ principu, į istorijos „klastotojų“ gretas galėtų būti įtrauktas ir V. Bešanovas, šioje knygoje atskleidžiantis „nežinomus“ Leningrado blokados ir gynybos įvykius bei faktus.

„Leningrado skerdynės“ – ne tik nepatogi Kremliui, bet ir apskritai Rusijoje daugelio laikoma skandalinga populiaraus autoriaus knyga. Tai istorija – apie siaubingą badmetį bei daugiau nei metus trukusias (sovietų pateikiama net „900 dienų“ versija) itin žiaurias kovas. Tuo metu prie Leningrado ir pačiame Leningrade nuo bado, ligų ir kaudamiesi fronte žuvo daugiau kaip du milijonai žmonių.

Knygoje 382 iliustracijos, pateikiami ir 4 žemėlapiai.

Skaitytojams pateikiame V. Bešanovo knygos „Leningrado skerdynės“ ištrauką.

Vokiečių mėginimas prasiveržti per Nevą, taip pat pasistūmėti palei Maskvos–Leningrado plentą ir užimti Kolpiną buvo atremtas.

Leningrado blokada. 1941 m.

© Archyvo nuotr.

Kalbėdamas apie priešo ketinimą įrengti perkėlą per Nevą Nevskaja Dubrovkos–Moskovskaja Dubrovkos ruože Žukovas atsiminimuose papasakojo graudžią istoriją apie tai, kaip „priešaky vokiečių dalinių buvo varomos sovietų moterys, vaikai ir senukai, surinkti iš artimiausių gyvenviečių. Kad nenukentėtų mūsų žmonės, reikėjo ypač tiksliai šaudyti iš minosvaidžių ir artilerijos į priešus kovos rikiuotės gilumoje“. Visa tai tiesa, išskyrus Žukovo pavėluotą atjautą. Georgijaus Konstantinovičiaus nekankino inteligentiškumo kompleksas, jis griežtai laikėsi draugo Stalino įsakymų:

„Sakoma, kad niekšai vokiečiai, puldami Leningradą, prieky savęs pasiunčia jų užimtų rajonų delegatus – senukus, senutes, moteris ir vaikus – prašyti bolševikus atiduoti Leningradą ir sudaryti taiką.

Kalbama, kad tarp Leningrado bolševikų atsirado tokių žmonių, kurie mano, jog prieš tokius delegatus negalima panaudoti ginklo. Aš manau, jeigu tarp bolševikų yra tokių žmonių, juos reikia naikinti pirmiausia, nes jie pavojingesni nei vokiečių fašistai.

Mano atsakymas: nesivadovauti sentimentais ir duoti į dantis priešui bei jo laisviems ar nelaisviems parankiniams. Karas nenumaldomas ir jį pirmiausia pralaimės tie, kurie suabejos ar susvyruos. Jeigu kas mūsų gretose pradės abejoti, tie bus pagrindiniai Leningrado žlugimo kaltininkai.

Muškite iš visų jėgų vokiečius ir jų delegatus, nesvarbu, kas jie yra; šienaukite priešus, nesvarbu, ar tai laisvi ar nelaisvi priešai. Jokio gailesčio nei vokiečių niekšams, nei jų delegatams – visai nesvarbu, kas jie“.

Iš esmės Kremliaus ir Smolensko vadams buvo nusispjauti į visus tuos „senukus ir senutes“, naudos iš jų jokios – vien papildomos burnos. Todėl labai sunku įsivaizduoti Žukovą humanistu, kuris rizikuotų patekti į „priešo parankinių“ gretas. Iš tikro Žukovas, Ždanovas, Kuznecovas ir Merkulovas, nieko nelaukdami, pasistengė su šiuo įsakymu supažindinti visą karinį personalą ir papildė jį tokiu reikalavimu: „Nedelsiant šaudyti į visus asmenis, artėjančius prie fronto linijos, ir sutrukdyti jiems priartėti prie mūsų pozicijų“. Ir visai nesvarbu, kas „ateina“ – moterys ar vaikai, jie bolševikams tapo „pavojingesni nei vokiečių fašistai“.

Naujasis Leningrado fronto vadas pateikė miesto gynybos strategiją: „Esant mažiausiai galimybei, būtina dieną ar naktį atakuoti priešą, nualinti jį ir naikinti jo gyvąją jėgą bei techniką, nutraukti jo puolimą... Kontrsmūgiai ir kontratakos priešą privertė sulėtinti puolimą“. Jau rugsėjo 14 d. Žukovas raportavo maršalui B. Šapošnikovui, kad „smogs smūgį“ 8-osios armijos fronte ir planuoja 55-osios ir 42-osios armijų „perėjimą į puolimą“. Sovietų divizijos kasdien „kontratakavo“, „likvidavo“, „atkurdavo padėtį“, atakavo, atakavo ir dar kartą atakavo puldamos per savo karių lavonų nuklotus laukus, dengdamosi savo karių lavonais ir priešą užversdamos lavonais. Šiek tiek vėliau ties Viazma ir Rževu kareiviai šį kovos būdą pavadino savaip – „Žukovo trieilė“.

Sovietų karo laivų ir dešiniajame krante įrengtų 180 mm ir 120 mm stacionarių baterijų apšaudomą 800 metrų pločio Nevos lygumą vokiečiai įveikti neturėjo jokių galimybių.

Tosno ruože pulkininko P. Radygino 4-oji liaudies pašauktinių divizija nuolat atskirais pulkais mėgino forsuoti upę ir susigrąžinti dešiniajame krante priešo užimtas Ust Tosno, Ivanovskojės, Pokrovskojės gyvenvietes. Divizijos iš esmės neturėjo artilerijos. Šiokią tokią rimtesnę paramą ugnimi galėjo sudaryti tik geležinkelio baterijos ir minininkas iš pozicijos Nevos žiotyse, tačiau jų pabūklai šaudė akiplotu, nes ugnies niekas nekoregavo.

Rugsėjo 4 d. 3-iasis šaulių pulkas gavo įsakymą forsuoti Tosną ir užimti Pokrovskojės kaimą. Operacijos pradžioje pulkas patyrė nemažų nuostolių ir buvo priverstas priešais upę sugulti. Karininkai įstengė uraganiškai apšaudomą pulką pakelti į ataką, forsuoti upę ir kaunantis užimti Pokrovskoję. Bet padidinti laimėjimą nebuvo kuo. Įnirtingi mūšiai dėl kaimo truko keturias dienas.

Neparemiamą sovietų pulką priešas atkirto nuo kranto ir kartu su pulko vadu Čugunovu visiškai sunaikino. Rugsėjo 11 d. pulkininkas Radyginas, atsisakęs vykdyti inspektuoti fronto atvažiavusio karinės tarybos nario N. Solovjovo, kuris sugalvojo pats dalyvauti surengiant mažą pergalingą puolimą, paliepimą, buvo nušalintas nuo vadovavimo divizijai ir pažemintas laipsniu į eilinius. Buvo ir kita „drausmės praktika“: dėl nepavykusių veiksmų pulko vadui tekdavo atsakyti „už didelius nuostolius mūšiuose ir prastą pulko būklę“.

4-oji liaudies pašauktinių divizija, neatlikusi nė vienos užduoties, buvo nublokšta už prieštankinio griovio ruožo, kuris tęsėsi nuo Nevos iki Maskvos plento. 8 metrų pločio ir 3 metrų gylio griovio, savaime suprantama, kaip visada, niekas negynė ir jame nedelsdami įsitvirtino vokiečių 122-osios pėstininkų divizijos batalionai. Vokiečiai turėjo pagirtiną įprotį įsitvirtinti kiekviename užimtame ruože ir tuoj puolė kurti susisiekimo takų tinklą, kulkosvaidžių lizdus (dotus) ir minų laukus.

Iš esmės netekę gebėjimo kovoti pašauktiniai sugulė per 100 metrų nuo griovio. Atsargos generolas majoras L. Jakovlevas aprašė „gynybos“ būklę, kai tapo vieno 4-osios liaudies pašauktinių divizijos pulko vadu: „Gynybos priešakinis kraštas driekėsi apsemtu pelkėtu durpynu. Kovotojai gulėjo baloje ir vienintele jų priedanga buvo samanos ir ne aukštesni už žmogų krūmokšniai. Pulkas buvo priverstas gintis tomis sudėtingomis sąlygomis, nes iš nugaros pusės juos slėgė Leningrado sienos. Tokioje padėtyje buvo labai sunku išsaugoti dalinio kovinę dvasią.

Dešinėje tokiomis pačiomis sąlygomis gynėsi 330-asis šaulių pulkas; kairėje šiek tiek sausesnėje vietovėje gynėsi 284-asis šaulių pulkas. Pulko perdavimas ir priėmimas truko keletą minučių.

Vokiečių karys ir sovietiniai vaikai

© Archyvo nuotr.

Ankstesnysis pulko vadas buvo labai prislėgtas ir sunkiai įstengė raportuoti apie padėtį ginamame ruože. Mūšiuose pulkas patyrė didelių personalo ir ginkluotės nuostolių, o jo gynybos ruože nebuvo jokios inžinerinės priedangos.

Fediuninskio armija su permaininga sėkme kovėsi dėl Uricko ir Volodarskio, kurie keletą kartų atitekdavo tai vienai, tai kitai pusei. Generolo Ščerbakovo 8-osios armijos užduotis buvo „smogti į priešo sparną ir užnugarį“, tad ir smogė nepaisydama nuostolių.

Maršalui Šapošnikovui patarus, pietų grupei rugsėjo 14 d. buvo įsakyta nutraukti „varginamą mūšį stengiantis užimti Vyricą“, o ją aplenkti iš rytų ir palei Susanino–Puškino geležinkelį pasiekti 55-osios armijos dislokavimo vietą. Menkai įsivaizduodama Astanino kariuomenės būklę ir tikėdamasi ją panaudoti planuotame rugsėjo 17 d. kontrpuolime fronto vadovybė reikalavo: „Išgabenti visą arklių traukiamą artileriją, minosvaidžius, kulkosvaidžius ir gurguoles. Visa, ko negalima išgabenti, užkasti ir kruopščiai užmaskuoti“. Tuo metu priešas grupę jau buvo išsklaidęs į atskiras nevaldomas dalis. Arklių traukiamo transporto gurguolės egzistavo tik Žukovo vaizduotėje. Buvo vos 36 pabūklai be sviedinių, kuriuos artileristai vilko patys.

Kitą dieną Pietų grupė kaip vientisas darinys nustojo gyvuoti. Dvi savaites jai priešais besiveržiančią 90-ąją šaulių diviziją Semrino, Kabralovo rajone vokiečiai sumušė ir apsupo. Generolas Astaninas fronto štabui pranešė apie padėtį be išeities ir jo įsakymu vakare prasidėjo technikos ir karinio turto naikinimas. Praėjus keletui valandų buvo gautas leidimas mažomis grupėmis trauktis iš apsupties. Rugsėjo antroje pusėje gūdaus miško takais į šiaurę pavyko prasibrauti tik atskiriems pulkininkų M. Česnokovo, I. Pavlovo bei generolo A. Astanino vadovaujamiems jungtiniams padaliniams – iš viso apie 2000 žmonių. Dar apie 300 žmonių iš priešo užnugario išvedė partizanai. 

111-osios šaulių divizijos likučiai, vadovaujami S. Roginskio, neturėdami ryšio su vadovybe ir pasukę į rytus, pusę mėnesio klaidžiojo po priešo užnugarį aplenkdami dideles gyvenvietes. Spalio pradžioje jie pasiekė Volchovo upę Jamno rajone, o į kairįjį krantą persikėlė tik trys šimtai kovotojų ir vadų. Į Pogostės rajoną, 54-osios armijos dislokavimo vietą, atklydo G. Odincovo artileristų grupė.

Vokiečių duomenimis, likviduojant Lugos katilą, į nelaisvę pateko 21 tūkstantis žmonių, paimta 316 tankų ir 600 pabūklų. Vien pulkininko M. Česnokovo 24-oji tankų divizija, pirmą kartą stojusi į mūšį rugpjūčio 2 d., neteko 162 tankų ir 40 šarvuočių – visos karinės technikos.

Tačiau didėjo ir vokiečių nuostoliai, o laimėjimai menko. Ypač sumažėjo fon Lebo pasitikėjimas. Apsilankęs 4-osios tankų grupės štabe feldmaršalas suprato, kad atakos perspektyvos miglotos, netgi perduoti grupei „Centras“ tikrai nebus ko:

„Sužinojau, kad, nepaisant ankstesnės nuomonės, jog tarp 41-ojo korpuso ir Leningrado fronto priešo beveik nėra, pasirodė, kad iš tikro Pulkovo aukštumose įrengtame įtvirtintajame rajone esama daug priešo kariuomenės. Kaip buvo įsakyta vakar dieną, 41-ajam korpusui puolant, per Pulkovą iki artimiausio apsupimo krašto, galima patirti didžiulių nuostolių. Kad to išvengtume ir 41-asis korpusas būtų kiek įmanoma kovingas, toks, koks yra šiuo metu, jam įsakyta likti tolimajame apsupties ruože“.

Rugsėjo 14 d. OKW įsakė nedelsiant atitraukti 41-ąjį motorizuotąjį ir 8-ąjį oro pajėgų korpusus.

„...Kai kariuomenė jau džiaugėsi būsimąja pelnyta pergale, – prisimena generolas Reinhardtas, – iš tankų grupės štabo buvo gauta naujiena, kad, užuot Leningradą šturmavus, jis bus blokuojamas. Tai buvo tarsi šaltas dušas... Mes nieko nesupratome. Pačią paskutinę minutę iš kareivių, kurie viską darė siekdami pergalės, atimtas pergalės vainikas“.

V. Bešanov. Leningrado skerdynės

© Archyvo nuotr.

Rugsėjo 17 d., palikusi artileriją, iš fronto linijos pasitraukė 6-oji tankų divizija. Naktį į rugsėjo 18 d. 1-oji tankų divizija piečiau Krasnogvardeisko pradėjo krauti į geležinkelio platformas savo likusias sveikas mašinas, o 36-oji motorizuotoji divizija sava eiga pajudėjo į Pskovą. Generolo majoro Landgrafo 6-oji tankų divizija, ką tik patyrusi didžiulių nuostolių, buvo keletui dienų atitraukta iš mūšio, kad galėtų susitvarkyti. Iš Leningrado fronto atitraukti 32 tūkstančiai vokiečių karių ir 260 tankų, tad 18-oji armija neteko savo smogiamojo kumščio.

Rugsėjo 18 d. vakare Halderis pažymėjo: „Žiedas aplinkui Leningradą kol kas neužveržtas taip smarkiai, kaip norėtume. Abejotina, kad mūsų kariuomenė įstengs pasistūmėti tolyn, jeigu mes iš šio ruožo atitrauksime 1-ąją tankų ir 36-ąją motorizuotąją divizijas. Žinodami, kiek kariuomenės reikia Leningrado fronto ruože, kur priešas sutelkė daug žmonių ir technikos, padėtis šioje vietoje bus įtempta tol, kol mums pradės talkininkauti mūsų sąjungininkas – badas“.