Kuria kalba šnekėsimės, baltai?

Kalbininkai ir archeologai iš esmės sutaria, kad mūsų šaknys šiose žemėse yra pakankamai gilios – prabaltiškoji indoeuropiečių atšaka Rytų Baltijoje pasirodė maždaug prieš 4000 metų ir ilgainiui asimiliavo čia gyvenusius senuosius europiečius bei kiek anksčiau už mus atplūdusius finus. Baltų arealas rytuose siekė Volgos ir Okos aukštupius, pietuose – Pripetę ir Bugą, pietvakariuose – Vyslą. Slavai į dabartines Baltarusijos, Ukrainos ir Vakarų Rusijos žemes ėmė keltis tik apie V-VI mūsų eros amžių. Senąjį rytinį baltų arealą dar iki šiol liudija Rusijoje išlikę vandenvardžiai Moža / Maža, Možaika (iš to ir Možaiskas), Varlynka, Neveža ir kt. O Baltarusijos vandenvardynas beveik ištisai baltiškas.

Rytų baltų genčių vardų nežinome, išskyrus pamaskvės galindus, kuriuos rusai užkariavo jau kronikų laikais (XI a.). Tačiau vakaruose mūsų šeima buvusi gana tiršta – prūsai su savo atskirais genčių vardais, jotvingiai, kurių dalis dar vadinosi sūduviais ir dainaviais, šiaurėje nuo mūsų – kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai. Iš šių šiaurės baltų ilgainiui susiformavo latvių tauta.

Iš visos gausios baltų šeimos per II mūsų eros tūkstantmetį likom tik mes ir latviai. Užkariautus prūsus iki XVIII a. asimiliavo vokiečiai, per karus išretinti jotvingiai virto dalimi lenkų, baltarusių, o šiaurėje – lietuvių; pietinė kuršių dalis sužemaitėjo, pietų žiemgalius ir sėlius sulietuvino aukštaičiai, o šiaurinė kuršių, žiemgalių ir sėlių dalis virto latviais. Visas rytinis baltų arealas suslavėjo. Slavėjimas rytuose (Pietryčių Lietuva ir Latvijos Latgala) nesibaigęs ir mūsų dienomis.

Bendravimo kalba

Kuria kalba susišnekėdavo mūsų protėviai? Lietuviai su kuršiais? Su prūsais? Su jotvingiais? Žiemgaliais? Galit paklaust, ar apskritai su jais šnekėdavo? Ir dar kaip šnekėdavo! Savaime aišku, kad tarpusavyje bendrauta baltų kalbomis, ne vokiškai ir ne „po-slavianski“. Baltus jungė prekybos saitai, jungė ir skyrė karo reikalai, žygiai į kaimynų žemes, o Lietuvoje – dar ir Mindaugo pradėtas valstybės formavimas. Be to, Lietuva buvo prieglobstis kare pralaimėjusiems giminaičiams. Šiaurėje žiemgalius Livonijos kryžiuočiai palaužė tik XIII a. pabaigoje (1290 m.). Po pralaimėjimo apie 10 000 žiemgalių pasitraukė gilyn į Lietuvą.

Čionai nuo vokiečių bėgo ir prūsai, ir dalis kuršių, o nuo vokiečių ir lenkų – jotvingiai. Yra žinoma, kad Gediminas rūpinęsis gauti kunigą, mokantį žiemgališkai. Vytauto motina palangiškė Birutė – teneužsigauna žemaičiai – galėjusi būti kuršių kilmės, nes XIV a. pirmojoje pusėje žemaičius nuo Baltijos tebeskyrė jų dar neasimiliuoti pietų kuršiai (Vytautas gimė apie 1350 m). Jei taip, Vytautas turėjęs mokėti ne tik lietuvių, bet ir motinos kalbą – kuršių.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos (nuo 1561 m. – Kuršo Kunigaikštystės) siena ilgainiui tapo dviejų baltų kalbų apytikre skiriamąja riba. Kuršių, žiemgalių ir sėlių palikuonys, gyvenę abipus sienos, nuo II tūkstantmečio vidurio jau kalbėjo skirtingomis, nors ir artimomis kalbomis. Tačiau bendravimui tai netrukdė. Šiaurės žemaičiai, gyvenantys Pietų Kurše ir Liepojoje, ir dabar gali paliudyti, kad jiems latviškai išmokti buvę lengviau nei lietuviškai. Labai nesunkiai latviškai išmoksta ir aukštaičiai nuo Joniškio iki Zarasų, t.y žiemgalių ir sėlių palikuonys. Pietų Latvijoje nesunkiai susišnekėtume ir lietuviškai, nes daugelis vietinių čia ją puikiai moka, nekalbant jau apie pasienyje su Lietuva gyvenančius autochtonus lietuvius.

Kaip bendrauja broliai

Giminiškos kaimyninės tautos paprastai bendrauja savo kalbomis, nesigriebdamos trečiųjų kalbų. Švedai su norvegais šnekasi ne angliškai. Danai su švedais irgi. Visi žinom, kad ne anglų kalba bendrauja ir rusai su ukrainiečiais, ir čekai su lenkais. Juokingai atrodytų ispanai su portugalais, jei staiga pradėtų tarpusavyje bendrauti tik angliškai ar prancūziškai.

Deja, baltai tapo liūdna išimtimi, nes šiuo metu bendrauja buvusių pavergėjų kalba. Trumpas 1918-1940 m. nepriklausomybės laikotarpis buvo bepradedąs grąžinti baltiškąjį orumą ir istorines bendravimo tradicijas, tačiau sovietmetis giliai įvarė pleištą tarp mūsų kalbų, sudarydamas sąlygas lietuviams ir latviams kalbėtis tik rusiškai. Bendrus žodžius vasara, saulė, upė, jūra, liepa, diena mes pakeitėm žodžiais leto, solnce, reka, more, lipa, denj. Šiuo metu mūsų visuomenėje vieną „tarptautinę“ kalbą pamažu ima keisti kita. Senoji ir vidurinioji lietuvių ir latvių karta tebebendrauja rusiškai, jaunoji jau mėgina bendrauti angliškai, nes rusiškai nebemoka.

Bendravimas bet kuria trečiąja kalba yra tarsi bendravimas per tvorą ar užuolaidą. Nenorom lieka distancija ir tam tikras šaltumas, svetimumas. Nenorom didėja nesusikalbėjimo, nesusipratimų tikimybė.

Ar reikia baltams tęsti sovietmečiu primestą tradiciją?

Latvių kalbos mokymosi galimybės

Lietuviui latvių kalba yra lengviausia išmokstama užsienio kalba. Palyginti su mūsiške, latvių kalba dėl kontaktų su finais yra gerokai sumodernėjusi, t.y. labiau nutolusi nuo prokalbės. Tokios, beje buvo jau kuršių, žiemgalių ir kitų šiaurės baltų kalbos. Santykis tarp lietuvių ir latvių kalbų apytikriai toks, koks tarp vokiečių ir anglų. Arba tarp islandų ir švedų. Vadinasi, latviui išmokti lietuviškai yra sunkiau nei lietuviui latviškai. Galima sakyti, kad latvių kalba yra baltiškasis modernas, prūsų kalba buvusi baltiškoji archaika, tuo tarpu lietuvių kalba esanti per vidurį, nors šiaip jau artimesnė latvių, ne prūsų kalbai.

Antroji baltų kalba tradiciškai dėstoma abiejų šalių universitetuose filologinių specialybių studentams. Lietuvoje latvių kalba dėstoma Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus universitetuose, taip pat Vilniaus pedagoginiame universitete bei Vytauto Didžiojo universitete. Latvijoje lietuvių kalba dėstoma Latvijos universitete, Daugpilio universitete, Rėzeknės aukštojoje mokykloje, Liepojos pedagoginėje akademijoje, protarpiais – Latvijos kultūros akademijoje. Tačiau tai ir viskas. Be studentų lituanistų, latvių kalbos dar išmoksta mūsų diplomatinis korpusas Latvijoje, kai kurie verslininkai ir būrelis šiaip entuziastų.

Dabar, kada niekas mūsų nebevaržo, galėtume latvių kalbos mokytis dar vidurinėje mokykloje. Bent jau Šiaurės Lietuvoje, kur kontaktai su Latvija yra istoriškai intensyvesni, taip pat mūsų didmiesčiuose ši kalba galėtų būti dėstoma mokiniams kaip fakultatyvas. Būtų idealu, jei ir Pietų Latvijos mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba. Jei latviškus filmus, kartais rodomus per Pirmąjį Baltijos kanalą ar XXI TV, mes matytume įgarsintus originalo kalba ir su lietuviškais subtitrais.

Didžiuojamės, kad baltų kalbos yra senoviškiausios iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų. Didžiuojamės, kad šių unikalių kalbų mokosi kitų šalių mokslininkai. Mokosi ir šneka su mumis lietuviškai, su latviais – latviškai. Italai, vokiečiai, rusai, amerikiečiai išmoksta jas abi. O mes su latviais vis „po-russki“. Patys baltai būdami.

Mes esam viena tauta.

Mēs esam viena tauta.