aA
Kuo reikšmingos yra krikštynos? kokie krikštijimo papročiai buvo senovėje? Ar vardo parinkimas gali lemti vaikelio likimą? Į šiuos ir daugiau klausimų apie senuosius lietuvių krikštynų papročius bei tradicijas atsako etnologė Gražina Kadžytė.
Gražina Kadžytė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Krikštynos kadaise buvo viena svarbiausių šeimos švenčių. Kada jos būdavo švenčiamos?

Jei nebuvo skubos, kelias dienas palaukdavo, kol vaikas sustiprės, ir tuomet veždavo krikštyti. Kraštutiniu atveju, kai matydavo, kad vaikelio gyvybė gęsta, nedelsiant buvo atliekamas vandens krikštas.

Gimus vaikeliui žmonės stengdavosi jį kuo greičiau pakrikštyti, kodėl buvo taip skubama?

Senesniais laikais būdavo manoma, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra labai nesaugus. Prie jo lovelės ir žiburį žibindavo, ir saugodavo jį budėdami, nes sakydavo, kad laumės gali vaikus sukeisti - laumiuką primesti, o tą vaiką paimti. Arba dar kas nors negero gali atsitikti tam vaikeliui, nes tiesiog niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti, išskyrus jo tėvus. Tad atitinkamai pagal tai, kokioje religinėje kultūroje žmogus išaugęs, buvo numatomas krikšto metas ir krikšto apeigos.

Gražina Kadžytė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kaip matome iš senųjų krikšto metrikų registravimo knygų, vaikas labai greitai po gimimo (2-7 dienų amžiaus) būdavo vežamas į bažnyčią ir pakrikštijamas. Tarp vyresnės kartos žmonių ir dabar randame, kad gimimo datos dokumentuose dažnai būna supainiotos, užrašyta ne ta data, kada gimė, o ta, kada krikštyta. Tačiau jos nedaug viena nuo kitos skiriasi.

Jei vaikelis gimdavo labai silpnas, jį iš karto krikštydavo bobutė pribuvėja ar kas nors iš šeimos narių. Visiems buvo žinoma, kad vandens krikštą gali atlikti kiekvienas žmogus, jei tik pats yra krikštytas. Tai vykdavo labai paprastai: pirmiausiai ištardavo vardą, kuriuo krikštija kūdikį, toliau sekdavo žodžiai "Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo ir sūnaus, ir Šventosios Dvasios ", tik nesakydavo „amen", tam, kad vaikas išgyventų, kad ta formuluotė nebūtų visiškai užbaigta.

Vėliau, jeigu vaikas sustiprėdavo, jį nuveždavo į bažnyčią padaryti įrašus krikšto metrikų knygoje. Kunigui pasakydavo, kad vandens krikštas jau yra atliktas, tad kunigas patepdavo aliejais, atlikdavo kitas privalomas apeigos dalis ir dažniausiai vardo nebekeisdavo, palikdavo tą, kuris duotas vandens krikšto metu.

Vardo suteikimas. Kas vaikučiui išrinkdavo vardą? Ar buvo tikima, kad sėkmingas vardo parinkimas gali lemti vaikelio likimą?

Krikštynos - tai naujo, ką tik gimusio žmogučio įvedimas į žmonių bendruomenę. Per krikštynas jis gauna vardą, kuris daug ką nusako. Aptarkime, pavyzdžiui vardą Jonas. Jei tai Jonas - žinosime, kad žmogus yra lietuviškos, jeigu Janis - latviškos, Janas - lenkiškos, Džonas - angliškos, Chuanas - ispaniškos, Hansas arba Ansis (Klaipėdos krašto) - vokiškos tautybės, ir taip dar ilgai galime vardinti viso pasaulio atitikmenis.

Vardas yra ženklas, įvedantis žmogų į bendruomenę, ir bendruomenė imasi atsakomybės jį ginti ir globoti. Kartais vardą parinkdavo pagal gimimo datą. Sakydavo: „Ateina žmogus ir atsineša vardą". Kartais, atvežus vaiką krikštyti, buvo pasižiūrima į liturginį kalendorių ir duodamas tą dieną užrašytas šventojo vardas. Taip vardas žmogui suteikiamas dar ir tam, kad dangiškoji globa turėtų konkretų adresatą.

Ankstyvosios istorijos laikais buvo praktikos, kad vardą suteikdavo jau paaugusiems, kai būdavo įžvelgiamos tam tikros charakterio ar išvaizdos savybės. Tad ir vardai buvo nusakantys žmogų, pvz, Mantvydas „mąstantis ir matantis", Algirdas „visa girdintis", Ramutė „ramaus būdo"... Buvo tikimasi, kad žmogus toks ir bus. Kartais žmonės pakeisdavo vardus - mažą vaiką vadindavo vienaip, o vėliau iniciacijos apeigose duodavo tikrą vardą, kuris nulemdavo žmogaus vietą bei pareigas bendruomenėje, ir t.t.

Ar būdavo suteikiamas vienas vardas ar daugiau, priklausydavo nuo luomo. Didžiūnų, bajorų aplinkoje, pradėjus tobulėti suvokimui, kad tai yra giminė, kurios istoriją reikia išsaugoti, į žmogaus vardyną sudėdavo daug vardų. Dažnai duodavo vardą giminės įkūrėjo, kuris tose žemėse pasistatė pirmuosius namus, iš kurių po to išaugo kaimas ar miestelis. Taip pat, susijungus dviems didikų giminėms, vieną vardą duodavo iš motinos giminės pusės, kitą iš tėvo. Dar prisidėdavo keletas kitų giminių vardų bei kilmės vardas.

Tačiau, kad ir kiek vardų bebūtų, vis tiek žmogaus gyvenime būdavo vienas pagrindinis vardas, kuris figūruodavo, į kurį remdavosi žmogaus asmenybė, todėl jis būdavo labai svarbus. Žmonės galvodavo, kad vardas turi įtakos žmogaus gyvenimui, todėl jį rinkdavo atsakingai. Dažnai duodavo šeimos geradario arba bendruomenės gerbiamo žmogaus vardą, arba šventojo - kad būtų globėjas danguje. Buvo sakoma, jog labai gerai, kuomet mergaitėms vardą parenka tėvas, o berniukams - motina.

Kaip būdavo išrenkami krikšto tėveliai, tai juk atsakinga užduotis?

Krikštatėvių parinkimas labai svarbus. Jei vaikas silpnas ir labai skubiai vežamas krikštyti, tuomet prašydavo bet ką, dažnai elgetas, kuriuos rasdavo prie bažnyčios, arba bažnyčios patarnautojus. Juo labiau, jeigu prieš tai jau buvo mirusių tos šeimos kūdikių. Buvo manoma, kad elgeta - žmogus arčiau Dievo, jo maldos stipresnės, nes jis nebeturi žemiškų turtų, kurie žmones į visas pagundas veda.

Kviečiamam į krikštatėvius be itin svarbios priežasties atsisakyti negalima, nes tai yra labai svarbus ir neatidėliotinas dalykas - padėti žmogui įeiti į visuomenę. Yra toks pasakymas: „svočia bagočka, o kūma tai jau rinktinė“. Krikštatėviai turėdavo būti žmonės, kurie yra pavyzdys, be to yra pakankamai gražūs, nes sakydavo, jei krikštatėviai su negalia, tai gali ir vaikas tokiu atsikrikštyt.

Nelabai norėdavo imti viengungių (senmergių, senbernių), tikėdavo kad ir vaikas gali šeimos nesukurti. Todėl kviesdavo arba jaunus krikštatėvius, kadangi jie jauni, galės ilgiau vaiką pagloboti, ypač jei patys tėvai būdavo vyresnio amžiaus. Arba kviesdavo jau vedusius, bet iš skirtingų šeimų. Dažnai būdavo vienas iš motinos, kitas iš tėvo pusės. Poros nekviesdavo, sakydavo, kad vyras su žmona gyvendami kasdienybėje, vistiek apsibars, balsą pakels ar grubesnį žodį pasakys, tad ir krikštijamam vaikui tai gali persiduoti - bus rėksnys.

O kai kūmai iš skirtingų šeimų, retai susitikdami vienas kitu džiaugiasi, myli - tuomet ir vaiko charakteris bus labai malonus ir palankus. Tai tiko ir racionaliąja prasme: jeigu krikštatėviai - viena šeima, tuomet reikiant paramos į mokslus išleisti ar kokios kitos, viena šeima ir gali duoti vienos šeimos dalį, o iš dviejų šeimų vaikelis visada didesnę paramą gaus.

Kokios krikšto tėvelių pareigos?

Krikštatėvių globą privaloma laiko evangelikai liuteronai iki sutvirtinimo, o katalikai dažniausiai iki tol, kol krikštaduktė ar krikštasūnis išteka arba veda. Dažnai krikštamotė savo krikšto dukrai turėdavo būti svočia, o krikštatėvis krikšto sūnui piršliu. Tačiau dažnai palankūs ryšiai išsilaikydavo visą gyvenimą.

Atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką nebuvo galima jokiu būdu, sakydavo, kad jis jau ir taip patyręs skriaudą, tėvo neturi, tad jį kaip tik būtina palaikyti. Vyresnės kartos žmonės net buvo gąsdinami, kad atsisakius tokiam vaikeliui dalią duot, ir jų turtas dalim išeis. Antra vertus ir pamasindavo, teigdami, jog Dievas iš vaiko dalios ir krikštatėviams geresnę dalį pridės.

Krikštamotė dažniausiai pasiūdavo ir išsiuvinėdavo krikšto marškinėlius, nors kai kur, pavyzdžiui, Sūduvoje, yra tokia patarlė: „Nesitikėk krikštamotės marškinių". Tame krašte, ypač Šakių rajone, kiek tik gimdavo šeimoje vaikų, visus juos stengdavosi krikštyti tais pačiais marškinėliais, tada, sakydavo, labai broliai ir seserys bus vieningi, mokės vienas su kitu dalintis, nesipyks.

Krikšto tėvas vaikui dovanodavo didesnį pinigą ir saldainiais visus apdalindavo. Krikšto mama pasirūpindavo marškinėliais, nupirkdavo kryžiuką pakabinti ant kaklo.

Vaikams nuolatos buvo primenama, kad jie turi krikšto tėvelius. Netgi būdavo tokia tradicija nuo Velykų iki Atvelykio eiti pas krikštatėvius vaikams priklausančio margučio. Jei netoli gyveno, eidavo pėsčiomis, jei toliau - tai krikštatėviai margutį su dovanėle atsiųsdavo arba patys lankydami atveždavo.

Kuo ypatingas gyvenimo etapas yra nuo kūdikio gimimo iki krikštynų?

Iki kūdikio krikštynų gimdyvės ir kūdikio negalėdavo lankyti jokie vyriškos giminės atstovai, išskyrus nuosavą vyrą - pas ją užeidavo tik moterys. Jos atsinešdavo kiaušinienės, medaus, virtinukų, kokio nors kito lengvo maisto, dalindavosi patarimais, kaip prižiūrėti, saugoti, auginti vaiką. Jei koks vyras netyčia užeidavo į tą kambarį, tai moterys jam nugriebdavo kepurę. Ir jis turėdavo išsipirkti: duoti saldainių ar riestainių. Kai pakrikštytas vaikelis tapdavo pilnateisiu bendruomenės nariu, tuomet ir vyrai galėdavo jį pasveikinti.

Kokia tvarka vykdavo krikštynos?

Išvažiuojant į bažnyčią, motina krikšto tėvams kūdikio vardą pašnibždėdavo į ausį. Iki krikštynų niekas viešai vaiko vardo nesakydavo.

Grįžus po krikšto, visi išbėgdavo pasitikti krikšto tėvų. Kūmas pasitinkančius pavaišindavo saldainiais ir garsiai paskelbdavo vaikelio vardą. Buvo sakoma taip: „Išvežėm pagoniuką (ar pagonytę), parvežėm, tarkim, Jonuką (arba Onytę)". Tuomet visi susirinkusieji prieidavo jų pasveikinti. Vėliau, įnešę vaikelį į pirkią, prinešdavo prie krosnies ir jo rankyte paliesdavo mūrą, kad vaikas nenutoltų nuo namų, būtų prisirišęs prie šeimos.

Tuomet vaikelį nunešdavo mamai, o kūma iš karto jį išvystydavo, kad būtų greitas. Tuo metu svečiai sėsdavo prie stalo, ir po kurio laiko, mamai pamaitinus vaiką, bobutė išnešdavo jį parodyti svečiams.

Kūmus sodindavo į garbingiausią vietą - krikštasuolę, kuri būdavo stalo gale, po šventaisiais paveikslais. Svečiai sėsdavo kuo tankiau, suspausdami kūmus, kad vaikučio dantukai būtų tankūs, be pradantės. Kūmus apdainuodavo, ir dažniausiai dainuojama būdavo intymiomis temomis, skatinant, kad pakrikštytasis kūdikėlis „atsivestų“ ir kitų brolių bei seserų, kad augtų ne vienas, ypač jei buvo pirmagimis.

Savo vaidmenį krikštynose turėdavo bobutė (pribuvėja), jei galėdavo likti šventėje, nebūdavo išvykus pas kitą gimdyvę. Jei jos nebūdavo, tai kartais tą žaidybinį vaidmenį atlikdavo mamos mama arba anyta. Bobutė svečius vaišindavo bobutės koše. Tai būdavo kelių rūšių grūdų [vėlesniais laikais - manų] košė, pagardinta saldumynais, razinomis, migdolais. Svečiai ragaudavo, girdavo ir duodavo bobutei po pinigėlį už tą košę.

Bobutė pribuvėja turėdavo būti aukštos moralės, tvarkinga, protinga, nes tai - pirmas žmogus, kuris sutinka vaikelį, paima jį ant rankų.

Krikštynose dalyvaudavo tik artimų, supratingų, linkinčių viso ko geriausio vaikeliui, žmonių ratas. Taip buvo tarsi formuojama gyvenimo pradžia, programuojamas prasmingo, laimingo gyvenimo modelis.

Ar daug žmonių dalyvaudavo šioje šventėje? O gal tai buvo tik artimiausių šeimos narių šventė?

Krikštynose žmonių būdavo nedaug, užstalėje dalyvaudavo tik vedę žmonės. Net suaugęs jaunimas, išskyrus nevedusius kūmus, negalėdavo ten būti. Krikštynose yra kalbamos tam tikros kalbos, dainuojamos dainos - tai, ką jau išmano vedę žmonės, bet nenori, kad vaikai per anksti girdėtų. Vaikai tuo metu žaisdavo kieme arba atskirai klėtyje vaišindavosi, prižiūrimi paauglių giminaičių. Dažnai bėgiojantiems tiesiog įduodavo gabalą pyrago arba vadinamą „lėlės koją" - duonos su sūriu.

Į krikštynas kviesdavo tiktai kaimynus ir artimiausius gimines. Seniau sakydavo, kad "geras kaimynas yra geriau už tolimą giminę". Kaimynystę žmonės labai vertino - atsitikus nelaimei, pirmas į pagalbą atskubėdavo kaimynas.

Kokią reikšmę turi per krikštynų apeigas naudojama žvakė?

Krikšto žvakė yra labai svarbus krikštynų atributas. Ji turi būti saugoma visą gyvenimą, pakartotinai uždegama pirmosios komunijos metu ar per vestuves. Tiesa, ir Velykų šeštadienio liturgijoje yra numatytas krikšto pažadų atnaujinimas, užsidegus žvakes nuo didžiosios velykinės žvakės. Krikšto žvakė - amžinoji šviesa, kuri žmogui nušviečia kelią, parodo teisingą kryptį per gyvenimo sutemas ir ruošiantis amžinybės kelionei. Krikštas - tai vanduo ir ugnis. Vanduo - amžinoji gyvybė. O ugnis suteikia šventumą tai gyvybei.

Buvo tikima, kad nėščia moteris negali krikštyti vaiko, nes tai lems nesėkmę, kokių dar prietarų žmonės žinojo, susijusių su krikšto tėvais?

Šį prietarą esu girdėjusi. Kai kur net labai smarkiai tuo tikėdavo, sakydavo, kad mirs arba krikštijamasis, arba krikštamotės kūdikis. Aš manyčiau, kad tai atsirado ne dėl kokios nors mistikos - paprasčiausiai buvo norima apsaugoti nėščiąsias. Nors dabar medicina stipriai pažengusi į priekį, tačiau vis tiek būna sudėtingų nėštumų, todėl suprantama, kad senesniais laikais dėl nėščiosios sveikatos dar labiau rūpindavosi. Juk vaiką laikyti ant rankų yra nelengva - nėščioji gali persitempti. Taip pat reikėdavo arkliu važiuoti į bažnyčią, daug kas gali atsitikti kelyje - arklys pasibaidyti ar šiaip kas. Ir užstalėje ilgai išsėdėt - gerokai varginantis dalykas, tad nėščiąją tiesiog buvo norima nuo viso to apsaugoti.

Dabar krikštyti vaikelio į bažnyčią važiuoja visas pulkas svečių, niekas nelieka namuose, kaip būdavo seniau?

Anksčiau važiuodavo tik krikštatėviai. Tačiau dabar, kuomet krikštynų vaišės organizuojamos kur nors pramogų sodyboje ar kavinukėje, o ne standartiniame miesto butuke, į namus nėra prasmės grįžti, tai labai patogu visiems svečiams suvažiuoti į bažnyčią ir dalyvauti apeigose. Tai netgi yra labai geras dalykas, kadangi visi tampa liudininkais bei tuo pačiu atnaujina savo krikšto pažadus, viešai ir palankiai priima i savo pulką naują žmogutį, kuriam nuo to tik sklandesnis gyvenimo kelias bus.

Kokios vaišės dominuodavo? Gal būdavo gaminami kažkokie specialūs krikštynų valgiai?

Specialių nebūdavo, tiesiog šventadieniniai valgiai - kiaušinienė, pyragas, sūris, medus, kūmo pirkti saldumynai... Išskirtinis patiekalas - tai bobutės košė.

Iki kada aktyviai gyvavo krikštynų papročiai? Kada jie ėmė nykti?

Krikštynų papročiai iki antrojo pasaulinio karo buvo nekvestionuojamas dalykas. Vienur krikštynos būdavo puikesnės, kitur paprastesnės, bet kad vaikas būtų nekrikštytas - neįsivaizduojama. Po antrojo pasaulinio karo, pasikeitus situacijai ir atėjus ateistiniam metui, krikštydavo labai paslapčia, dažnai nakčia arba kunigą kviesdami į namus. Be abejo, vaišių tokiais atvejais nekeldavo. Tuo metu buvo mėginama įvesti tarybinių vardynų ritualą, atliekamą kultūros namuose, palydimą kaukėto „gandro", pionierių ir spaliukų melo deklamacijų.

Dabar krikštynos vėl sugrįžta. Tik kartais yra perlenkiama, daugiausia dėmesio sutelkiant ne į krikšto ritualo prasmę, o į kuo įspūdingesnes linksmybes po to. Dažniausiai būtent dėl to lūkuriuojama, kol vaikas gerokai paaugs, kol galės pats būto podiumo modelis ar pagrindinis krikštynų spektaklio aktorius. Anksčiau niekas taip ilgai nekrikštyto vaiko nelaikydavo ir nelaukdavo, kol pradės bėgioti ar taps modeliuku. Žmonėms vertėtų prisiminti svarbią tiesą: netgi pati puikiausia forma nepripildyta prasmės tampa tuštybės apraiška.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pristatė kitų metų biudžeto projektą: 3 nauji mokesčiai ir didesni atlyginimai (355)

Vyriausybė parengė 2020 metų biudžeto projektą. Jame atsidūrė daug diskusijų sukėlę 3...

Itin pavojinga situacija Alytuje: ugniagesiai vis dar kovoja su liepsnomis, gyventojams išplatintas pranešimas atvyko kariškiai

Alytuje dėl kilusio milžiniško gaisro evakuojama reabilitacijos ligoninė. Ugniagesiai praneša,...

Šaltiniai: Nausėdos sušauktame slaptame susirinkime buvo aptartas „šnipų mainų“ su Rusija klausimas

Lietuva ir Rusija susitarė apsikeisti dėl šnipinėjimo nuteistais asmenimis, BNS patvirtino...

Strazdauskaitės budelio advokatas: jis siūlė paleisti, nežudyti (26)

Ketvirtadienį Kauno apygardos teisme ketinama toliau nagrinėti vieną kraupiausių pastarojo meto...

Aistros dėl Pranckiečio nerimsta – Seimo etikos sargai imasi tirti ar procedūros buvo teisėtos (20)

Seimo Etikos sargai trečiadienį svarstė, ar teisėtai antradienį buvo surengtas Seimo valdybos...

Erdoganas – kurdams: sudėkit ginklus dar šiąnakt (51)

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas trečiadienį griežtai atmetė derybų su Sirijos...

Rusijos žurnalistai – amerikiečių karinėje bazėje: Manbidžas mūsų (31)

Rusijos žurnalistai dalijasi filmuotais vaizdais iš paskubomis amerikiečių apleistos karinės...

Euro 2020 atranka: įprasti favoritai, nesustabdomas suomis Pukki ir skenduoliai prie Baltijos (1)

„Žaidėjams priekaištų nėra, jie atsidavė 110 procentų“, - pirmadienį po pralaimėjimo...

Klausimas šešių nulių zonoje: kodėl Panevėžyje gydymas pigesnis nei Vilniuje ar Klaipėdoje (7)

Klaipėdos gyventojams sveikatos priežiūros paslaugos kainuoja pigiau ir jas gauti galima greičiau....

Skvernelis įvertino įvykius Seime: vakarykštė diena tikrai yra apgailėtina (211)

Premjeras Saulius Skvernelis Vyriausybėje trečiadienį įvertino dramą Seime dėl parlamento...