Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują knygų seriją „Šaltasis karas“ ir pristato pirmąją šios serijos naujieną – M. Stanton Evanso, Herberto Romersteino knygą „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“.
Viačeslavas Molotovas (pirmas iš kairės), Josifas Stalinas (antras iš kairės)
© TopFoto/Scanpix

Antrojo pasaulinio karo pamokos žmonijai nesuteikė taikos ir saugumo. SSRS siekis išplėsti įtaką suskaldė ir supriešino sąjungininkų koaliciją. Įtampa tarp SSRS vadovaujamų demokratinių Vakarų valstybių peraugo į šaltąjį karą. Pasaulis dešimtmečius tapo beprotiško ginklavimosi ir dviejų priešiškų blokų varžybų arena.

Remdamiesi išslaptinta JAV ir sovietų archyvų medžiaga, autoriai rašo apie daugybę sovietų agentų (tarp jų buvo daug vietinių JAV komunistų ir jiems prijaučiančių), XX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje prasiskverbusių į įvairias JAV institucijas kelių Roosevelto vyriausybių metu. Bet tai nėra knyga šiaip apie šnipinėjimą, o apie slaptuosius įtakos agentus ir jų poveikį valstybės politikai, nes, užimdami postus federalinėje tarnyboje, jie galėjo kreipti JAV užsienio politiką ir visą pokarinio pasaulio tvarką Rytų Europoje ir Azijoje Sovietų Sąjungos interesų linkme.

Istorijos tyrimai ir toliau šnipinėjimą aptaria vienpusiškai. O tai savo ruožtu apriboja šaltojo karo supratimą – žurnalistai ir mokslininkai nagrinėja, nors ir labai kruopščiai, bet tik dalį temos klausimų. Tačiau tokie tyrimai klaidina, jei visiškai ignoruojamas poveikis politikai, kurį tuo pat metu darė federalinėse įstaigose dirbantys sovietams palankūs agentai.

Dėl tokio požiūrio lieka nesvarstyti daugybė svarbių klausimų apie komunistų valdžios įsigalėjimą ir stiprėjimą visame pasaulyje bei jos keliamą grėsmę. Kokiu mastu prosovietiniai veikėjai Vakaruose prisidėjo (arba ne) prie bolševikų sėkmės revoliucijos pradžioje? Ar jie manipuliavo JAV politiką Maskvos naudai laikotarpiu prieš Perl Harborą? Kokį vaidmenį Vakaruose veikiantys įtakingi slaptieji komunistų agentai suvaidino Antrojo pasaulinio karo aukščiausiojo lygio konferencijose, kaip jie „koregavo“ Franklino Roosevelto, Josifo Stalino ir Winstono Churchillio santykius?

Winston Churchill, Franklin D. Roosevelt and Joseph Stalin in Yalta Conference
Winstonas Churchillis, Franklinas D. Rooseveltas and Josifas Stalinas

Knygoje didelis dėmesys skiriamas Jaltos konferencijai, kuri brėžė pokarinio peizažo kontūrus ir lėmė kelis pačius baisiausius šaltojo karo epizodus. Remiantis naujausiais šaltiniais, apžvelgiami neaprašyti Jaltos susitikimo aspektai, svarstomi įvairūs istoriniai klausimai ir valstybių veiksmai.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

***
Komunizmo klestėjimo laikais Maskvoje buvo juokaujama: „Esu tikras dėl ateities, gana tikras dėl dabarties, bet praeitis, regis, visą laiką keičiasi.“

Šis sardoniškas juokelis reiškia, kad „istorija“ Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse paprastai buvo traktuojama kaip įvairiems tikslams lengvai pritaikoma fikcija, ją galima pakreipti į vieną ar kitą pusę, kaip parankiau valdžios tikslams. Interesams keičiantis, keičiasi ir istorija, kuri retrospektyviai turi pateisinti bet kurią režimo poziciją. Šiam tikslui tarnauja George’o Orwello išgarsinta „atminties duobė“, į kurią išmetama visa nepatogi praeities informacija.

Šiuo atžvilgiu vienas akivaizdžiausių sovietų istorijos pavyzdžių buvo ketvirtojo dešimtmečio valymų teismai, kuriuos pasitelkęs Stalinas sunaikino visą kartą bolševikų lyderių, vienaip ar kitaip kėlusių grėsmę jo valdžiai. Siekiant šio tikslo, sovietų revoliucijos istorija buvo perrašyta, o anksčiau šlovinti didvyriai – juodinami kaip klastingi niekšai.

Šis kraupus epizodas rodo, kad sovietų požiūris į istoriją buvo sudėtinė atsidavimo apgaulei dalis, sovietų sistemai būdinga nuo pat pradžių: bet kokia suktybė buvo pateisinama, jei tik padėdavo siekti Maskvos tikslų. Sovietų pagyros apie savo mokslo pajėgumą, fantastinius augimo rodiklius ir kitus ekonomikos stebuklus, apie neva įveiktą nusikalstamumą ir psichikos ligas, apie SSRS nuopelnus skleidžiant „demokratiją“ nugalėtose šalyse buvo absurdiški pramanai, tačiau jie tarnavo Kremliaus interesams, todėl buvo nuolat kartojami.
Ištrauka iš knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“

Pats ryškiausias šių tariamų piktadarių buvo Trockis. Žinoma, Trockis turėjo už ką atsakyti, bet Stalino akyse vienintelis tikras jo nusikaltimas buvo tai, kad jis buvo ir vis dar save laikė Stalino varžovu siekiant perimti Lenino lyderystės karūną. Vienas šio mirtino konflikto aspektų buvo istorijos apvertimas aukštyn kojomis, Trockį iš didvyrio paverčiant nusikaltėliu.

Šis kraupus epizodas rodo, kad sovietų požiūris į istoriją buvo sudėtinė atsidavimo apgaulei dalis, sovietų sistemai būdinga nuo pat pradžių: bet kokia suktybė buvo pateisinama, jei tik padėdavo siekti Maskvos tikslų. Sovietų pagyros apie savo mokslo pajėgumą, fantastinius augimo rodiklius ir kitus ekonomikos stebuklus, apie neva įveiktą nusikalstamumą ir psichikos ligas, apie SSRS nuopelnus skleidžiant „demokratiją“ nugalėtose šalyse buvo absurdiški pramanai, tačiau jie tarnavo Kremliaus interesams, todėl buvo nuolat kartojami.

Kaip minėta, šis melas turėjo ir istoriografinių padarinių, nors tai nebuvo pirminis apgaulės tikslas. Maskvą palankiai pristatantys melagingi pasakojimai buvo taip plačiai, dažnai ir iš pažiūros tokių skirtingų šaltinių kartojami, kad jie įsitvirtino istorijos knygose ir dažnai jų nebekvestionuoja nei Vakarų autoriai, nei žurnalistai.

Klasikinis pavyzdys – Stalino dirbtinai sukeltas ketvirtojo dešimtmečio badas, kai nelaimėliai Rusijos valstiečiai buvo priverstinai kolektyvizuoti. Kaip vėliau atskleidė Eugene’as Lyonsas, Robertas Conquestas ir kiti, bado sukeltos kančios ir mirtys buvo siaubingos, tačiau jas veiksmingai nuslėpė Vakarų žurnalistai su Duranty iš New York Times priešakyje.

Taigi po šešių ar septynių dešimtmečių nuo to laiko, kai FTB pirmą kartą surinko bylas apie į JAV vyriausybę prasiskverbusius komunistus, jos vis dar smarkiai „redaguojamos“ – puslapį po puslapio jose užjuodina oficialūs cenzoriai. Tai vyksta nepaisant Informacijos laisvės įstatymo apribojimų ir fakto, kad šio seniai praėjusio laiko duomenys šiandien nebegali realiai kelti saugumo problemų. Dar įdomiau, kad visuomenei prieinamos FTB informacijos apie kai kurias bylas, regis, mažėja, nors logiška tikėtis, kad jos turėtų atsirasti daugiau.
Ištrauka iš knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“

Tokių pavyzdžių būtų galima vardyti ad infinitum. Iki šiol dokumentais grįsti faktai apie komunistų slaptą veiklą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų taikiniais pasirinktų šalių valstybingumą visuomenei nėra plačiai žinomi. Dar labiau stebina tai, kad prokomunistinę dezinformaciją apie šiuos dalykus galima rasti ir visai neseniai parašytose Šaltojo karo istorijose ir biografijose. Turbūt pats akivaizdžiausias pavyzdys yra Kinija, kai šiuolaikinės istorijos studijos kartoja maoistinės propagandos evangeliją, kuri sunaikino antikomunistą Čiang Kaišeką ir padėjo į valdžią ateiti despotiškam raudonųjų režimui.

Visa tai akivaizdžiai trukdo tyrėjų darbui atsekant dokumentuotus faktus, nes Šaltojo karo mitus toliau platina rašytojai, greičiausiai nežinantys, kad atrajoja dezinformaciją. Ir tai ne vienintelis sunkumas, su kuriuo susiduria Šaltojo karo istoriją atkurti bandantys tyrėjai. Kita problema kyla iš JAV oficialių ir akademinių institucijų praktikos apsunkinti tiesos paieškas. Šioje knygoje jau ne kartą minėjome, kad svarbūs duomenys ir toliau cenzūruojami, įslaptinami ar dingsta iš oficialių archyvų. Ši problema laikui bėgant turėtų būti išspręsta, kai kuriais atvejais taip ir vyksta, bet kartais padėtis, atrodo, tik blogėja.

Šnipinėjimo įranga
Šnipinėjimo įranga
© Vida Press

Taigi po šešių ar septynių dešimtmečių nuo to laiko, kai FTB pirmą kartą surinko bylas apie į JAV vyriausybę prasiskverbusius komunistus, jos vis dar smarkiai „redaguojamos“ – puslapį po puslapio jose užjuodina oficialūs cenzoriai. Tai vyksta nepaisant Informacijos laisvės įstatymo apribojimų ir fakto, kad šio seniai praėjusio laiko duomenys šiandien nebegali realiai kelti saugumo problemų.

Dar įdomiau, kad visuomenei prieinamos FTB informacijos apie kai kurias bylas, regis, mažėja, nors logiška tikėtis, kad jos turėtų atsirasti daugiau. Pavyzdžiui, knygos autoriai nustatė, kad per XX a. paskutinį dešimtmetį penkiasdešimties metų senumo Šaltojo karo saugumo dokumentai iš Nacionalinio archyvo buvo oficialiai išimami (kiek mums žinoma, paskutinį kartą tai vyko 2000 m.).

Buvo daugybė atvejų, kai komunistai ir sovietų agentai sugebėjo pakreipti JAV užsienio politiką Maskvos naudai. Bet jei nuolat kalbama vien tik apie bylas, kuriose įtariamieji sugauti perduodant dokumentus sovietų funkcionieriams, už diskusijos lauko lieka daug agentų, ryšininkų ir epizodų, kurie turėjo poveikį politikai. Nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti mažai, todėl toks pačių pasirinktas tyrimo lauko susiaurinimo metodas drastiškai sumenkina Šaltojo karo saugumo problemos mastą.
Ištrauka iš knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“

Šios problemos – tik viršūnė piramidės, kuri pradėjo augti per Šaltąjį karą, kai infiltravimo tyrimai sukėlė aštrių ginčų ir piktų pareiškimų spaudoje. Kai kuriais atvejais su šiais dalykais susijusios ataskaitos ir kiti duomenys buvo visiškai išimti iš oficialių archyvų: JAV kariuomenės raštas apie sovietų dalyvavimą Katynės žudynėse; Valstybės departamento dokumentas, apibendrinantis sovietų ir prokomunistinių agentų infiltravimą šioje institucijoje; saugumo įtariamųjų sąrašas, pateiktas Kongreso komitetams; žvalgybos teikti vertinimai, priešingi Jaltoje pasirinktai politikai. Šie ir kiti svarbūs dokumentai dingo iš oficialių archyvų (kartais, laimei nusišypsojus, jie buvo atrandami kitur).

Iš kai kurių tokio pobūdžio atvejų aiškiai matyti, kad buvo sąmoningai slepiama esminė informacija, atspindinti prokomunistinio infiltravimo mastą ir jo poveikį politikai. Klasikinis pavyzdys yra Amerasios skandalas – čia kalbama ne tik apie bylos užgniaužimą, informacijos apie bylą nuslėpimą, bet ir nusikalstamą įtakos darymą didžiajai prisiekusiųjų žiuri, kad būtų užtikrinta sėkminga sąmokslo baigtis.

Kraupus SSRS sąmokslas prieš Vakarus: slapčiausi agentų darbeliai
Katynės žudynės
© TopFoto/Scanpix

Dabar jau turime įrašytų telefoninių pokalbių tekstus, rodančius, kaip buvo daroma įtaka prisiekusiesiems ir kad reikšmingą vaidmenį čia suvaidino sovietų įtakos agentas Lauchlinas Currie. 1947–1948 m. Bentley procese manipuliavimas prisiekusiųjų nuomone turbūt buvo dar didesnis, nes demaskavimo išvengė dar daugiau prokomunistinių ir sovietų agentų.

Šiais atvejais tada – iš dalies ir dabar – buvo visas sluoksniuotas pyragas motyvų prie šios informacijos neprileisti pašalinių akių, todėl svarbūs archyvo dokumentai buvo naikinami, neigiami ar slepiami. Pirmas ir labiausiai krintantis į akis motyvas yra tas, kad penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje, informacijai apie šiuos įvykius vis labiau įsisiūbuojant, labiausiai troškę tai nuslėpti žmonės, žinoma, buvo patys komunistai ir sovietų agentai. Hissas, White’as, Currie, Lee, Adleris, Glasseris ir kiti turėjo žūtbūtinį asmeninį interesą, kad tiesa apie jų išdavystę nepaaiškėtų.

Tačiau ginčuose dalyvavo ir kiti, kurie nebuvo komunistai ar sovietų agentai, bet vis tiek turėjo įtikinamų priežasčių neigti ar slėpti faktus. Tai pareigūnai, kurie arba kaip nors prie to prisidėjo, arba dėl savo abejingumo leido infiltravimui įvykti. Jų nusižengimą didino ir tai, kad vėliau jie ignoravo jiems pateikiamus nerimą keliančius duomenis, pavyzdžiui, kaip Whittakerio Chamberso prisipažinimo sulaukęs Adolfas Berle’as. Atsakingiems Roosevelto ir Trumano vyriausybių pareigūnams būtų tekę sumokėti didelę kainą, jei tiesa apie jų elgesį taptų žinoma visuomenei. Todėl jie turėjo stiprią motyvaciją slėpti faktus, juolab kad dažnai šie asmenys dirbo tokiose vietose, kur galėjo tai daryti.

Ryškiausias pavyzdys – čia dažnai minimas Johnas Service’as, bendradarbiavęs su užkietėjusiu sovietų agentu Solomonu Adleriu, JAV pareigūnams perdavinėjęs raudoniesiems palankią dezinformaciją, o konfidencialius duomenis – Mao rėmėjui Philipui Jaffe’ui. Kaip tik dėl Service’o, – kad jis išneštų sveiką kailį, – buvo organizuotas bylos numarinimas ir prisiekusiųjų mulkinimas, ir tai darė Baltuosiuose rūmuose dirbęs sovietų įtakos agentas.
Ištrauka iš knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“

Dar viena priežastis ignoruoti ar slėpti dokumentus – įsišaknijęs ideologinis suinteresuotumas. Ištisus dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose dominavo tam tikras Šaltojo karo ir su tuo susijusios saugumo temos naratyvas. Pagrindinė jo mintis ta, kad komunizmo problema šalies viduje esanti ne tik gerokai perdėta, bet vargu ar išvis egzistavo, o prokomunistiniais agentais vadinami žmonės yra nekaltos aukos. Prirašyta visa biblioteka knygų, kuriose skleidžiamos tokios idėjos, menkinama saugumo problema, ginami kaltinamieji ir smerkiami kaltintojai. Šį požiūrį labai pamažu pradeda išstumti vis gausėjantys įrodymai, kad viskas vyko atvirkščiai, nors vis dar lieka troškimas laikytis įsikibus tradicinio pasakojimo.

Apie tai kalbėdami kai kurie autoriai naudojasi tuo, kas, neturint geresnio termino, vadinama „minimizavimo“ procedūromis – frazė paimta iš federalinio kontražvalgybos įstatymo. Turima galvoje priemonės, apribojančios informacijos kiekį, kurį saugumo pareigūnai gali gauti apie įtariamą asmenį ar grupę. Taigi vyriausybė įsakymu pati sau uždraudžia prieiti prie terorizmo ar antivalstybinės veiklos duomenų, pavyzdžiui, tokių, kurie gal būtų padėję išvengti mirtinų rugsėjo 11-osios dienos antskrydžių, bet tai jau kito pamokslo tema.

Panašios taktikos jau seniai laikosi istorijos knygų apie Šaltąjį karą autoriai. Jau ne kartą minėjome, kad svarbus šio proceso veiksnys yra dėmesio sutelkimas išskirtinai į šnipinėjimą. Buvo daugybė atvejų, kai komunistai ir sovietų agentai sugebėjo pakreipti JAV užsienio politiką Maskvos naudai. Bet jei nuolat kalbama vien tik apie bylas, kuriose įtariamieji sugauti perduodant dokumentus sovietų funkcionieriams, už diskusijos lauko lieka daug agentų, ryšininkų ir epizodų, kurie turėjo poveikį politikai. Nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti mažai, todėl toks pačių pasirinktas tyrimo lauko susiaurinimo metodas drastiškai sumenkina Šaltojo karo saugumo problemos mastą.

Pirma ir svarbiausia, nebegali kilti jokių abejonių, bent jau rimtiems žmonėms, dėl to, kad į JAV vyriausybės institucijas buvo prasiskverbę daug komunistų ir prosovietinių elementų (infiltravimas apėmė šimtus įtariamųjų) ir kad per Antrąjį pasaulinį karą bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Dabar prieinama daugybė tai liudijančių dokumentų.
Ištrauka iš knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“

Dar viena šio požiūrio variacija: „Mums užtenka žinoti tai, ką žinome dabar, ir nėra reikalo kastis giliau.“ Iš pradžių ši mintis buvo suprantama taip: jei mes ko nors nežinome, vadinasi, žinoti nėra ko. Šią nuostatą daugiausia lėmė precedento neturintis infiltravimo pobūdis, jo didžiulis mastas, į tai įsitraukę aukšti pareigūnai, todėl daugeliui apie komunizmo projektą ar apie sovietų apgaulės metodus negirdėjusiųjų visa tai atrodė neįtikėtina.

Kitas pavyzdys – tai, kaip interpretuojami iššifruoti Venonos pranešimai. Kartais sakoma arba daroma užuomina, kad jei asmuo nepaminėtas Venonos pranešimuose, jis nebuvo komunistas ar sovietų agentas. Bet tai akivaizdi netiesa. Mes turime mažiau nei tris tūkstančius iš šimtų tūkstančių siųstų pranešimų. Ir daugeliu atvejų iššifruota tik dalis pranešimo. Be kelių išimčių, sovietų karinei žvalgybai adresuotas telegramų srautas išvis nebuvo perskaitytas. O kai kurie labai svarbūs sovietų agentai – tarp jų Algeris Hissas – dirbo su SSRS Vyriausiąja žvalgybos valdyba (GRU), todėl tai dar viena reikšminga spraga Šaltojo karo archyve.

Taip sakydami iš tiesų nenorime sumenkinti Venonos archyvo, tiesiog siekiame parodyti jo platesnį kontekstą. Tai buvo labai svarbi įrodymų mozaikos apie komunistų infiltravimą dalis, bet tik dalis, o ne visas paveikslas. Daugeliu atvejų jo vertė ta, kad patvirtinta informacija, kurią atskleidė tokie liudytojai kaip Chambersas ir Bentley bei FTB tyrimai. Daugybę įtariamųjų Bentley, Chambersas ir kiti įvardijo gerokai anksčiai, nei FTB gavo prieigą prie Venonos dokumentų.

Galiausiai paskutinė variacija šia tema – tai tendencija nuolaidžiauti kai kuriems asmenims, o tai irgi atspindi įsišaknijusio naratyvo liekamuosius reiškinius. Kartais labai stengiamasi išgelbėti įtariamųjų favoritų reputaciją – tų, kurie kadaise buvo paskelbti kankiniais.

Iš įvykių ir juos dokumentuojančios medžiagos matyti, kad stulbinamai dažnai kartodavosi tas pats veikimo modelis – labai protingi sovietų agentai tapdavo artimiausiais naivių ir dezinformacijai imlių JAV pareigūnų patikėtiniais. Klasikiniai atvejai – White’as ir Henry Morgenthau iš Iždo departamento, Algeris Hissas ir Stettinius iš Valstybės departamento, ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.
Ištrauka iš knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“

Ryškiausias pavyzdys – čia dažnai minimas Johnas Service’as, bendradarbiavęs su užkietėjusiu sovietų agentu Solomonu Adleriu, JAV pareigūnams perdavinėjęs raudoniesiems palankią dezinformaciją, o konfidencialius duomenis – Mao rėmėjui Philipui Jaffe’ui. Kaip tik dėl Service’o, – kad jis išneštų sveiką kailį, – buvo organizuotas bylos numarinimas ir prisiekusiųjų mulkinimas, ir tai darė Baltuosiuose rūmuose dirbęs sovietų įtakos agentas. Visa tai rodo archyvai, tačiau tik labai nedaug knygų apie Šaltąjį karą tai aiškiai pasako skaitytojui, o kitos šių dalykų net nemini.

Dar vienas ryškus favoritas, išsuktas tokiu būdu, buvo žymus fizikas J. Robertas Oppenheimeris, Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą Šaltojo karo dešimtmetį. Nėra abejonės, kad, Oppenheimeriui įsitraukus į atominį projektą, komunistų vadai jį laikė slaptuoju partijos nariu – šis faktas atvirai konstatuojamas FTB dokumentuose – ir JAV pareigūnai tai žinojo gerokai anksčiau, nei jam buvo atimta teisė dirbti su slapta informacija.

J. R. Oppenheimeris
J. R. Oppenheimeris
© Vida Press

Tačiau vis tiek Oppenheimeris mūsų istorijos knygose paprastai vaizduojamas kankiniu, o jo narystė Komunistų partijoje ir melagingas liudijimas apie tai užglaistoma arba išvis neigiama diskusijoje šia tema.

Iš visų šių svarstymų turėtų būti akivaizdu, kad dar reikia daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą. Dar reikia daug „kasti“ ir tose bylose, kurias jau turime, ir tose, kurios dar laukia. Nors dar lieka daug tiriamųjų darbų, jau yra užtektinai duomenų, kad padarytume kai kurias tvirtas išvadas – dauguma jų jau buvo suformuluotos ar implikuojamos mūsų diskusijoje, bet apibendrindami pakartosime jas dar kartą.

Pirma ir svarbiausia, nebegali kilti jokių abejonių, bent jau rimtiems žmonėms, dėl to, kad į JAV vyriausybės institucijas buvo prasiskverbę daug komunistų ir prosovietinių elementų (infiltravimas apėmė šimtus įtariamųjų) ir kad per Antrąjį pasaulinį karą bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Dabar prieinama daugybė tai liudijančių dokumentų.

Kokie galiausiai buvo šių tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių padariniai? Tai visa serija laisvojo pasaulio pralaimėjimų, kai Šaltojo karo pradžioje prokomunistinės jėgos triumfavo grupėje Europos valstybių, o po kelerių metų komunizmas parklupdė Kiniją. Tai buvo tolesnių marksistų užkariavimų preliudija pačiose skirtingiausiose pasaulio dalyse – Indokinijoje, Kuboje ir Nikaragvoje Lotynų Amerikoje, Afrikos valstybėse, įskaitant Zimbabvę ir Angolą.
Ištrauka iš knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“

Antra, prasiskverbę įtakos agentai galėjo daryti didelį poveikį JAV užsienio politikai karo metais ir Šaltojo karo eros pradžioje. Tai darė prosovietiniai veikėjai, kurie įvairiais būdais kontroliavo oficialios informacijos judėjimą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus prokomunistinių tikslų atžvilgiu, o kai kada iš tikrųjų priėmė svarbius sprendimus ar paskatino juos priimti. Naudodamiesi savo įtaka, Lauchlinas Currie, Harry White’as, Solomonas Adleris (arba komunistas Jamesas Klugmannas Didžiojoje Britanijoje) ir panašūs į juos galėjo kreipti Vakarų politiką prokomunistinių interesų naudai.

Trečia, prokomunistinis infiltravimas ir politikai padaryta žala tapo galima dėl to, kad sovietų agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo su sovietiniais metodais nesusipažinusių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai sužinoti pareigūnų patiklumą. Iš įvykių ir juos dokumentuojančios medžiagos matyti, kad stulbinamai dažnai kartodavosi tas pats veikimo modelis – labai protingi sovietų agentai tapdavo artimiausiais naivių ir dezinformacijai imlių JAV pareigūnų patikėtiniais. Klasikiniai atvejai – White’as ir Henry Morgenthau iš Iždo departamento, Algeris Hissas ir Stettinius iš Valstybės departamento, ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.

Kokie galiausiai buvo šių tarpusavyje sąveikaujančių veiksnių padariniai? Tai visa serija laisvojo pasaulio pralaimėjimų, kai Šaltojo karo pradžioje prokomunistinės jėgos triumfavo grupėje Europos valstybių, o po kelerių metų komunizmas parklupdė Kiniją. Tai buvo tolesnių marksistų užkariavimų preliudija pačiose skirtingiausiose pasaulio dalyse – Indokinijoje, Kuboje ir Nikaragvoje Lotynų Amerikoje, Afrikos valstybėse, įskaitant Zimbabvę ir Angolą.

Knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“ viršelis
Knygos „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“ viršelis
© Leidykla „Briedis“

Reikšminga tai, kad raudonieji visų šių pergalių dažniausiai pasiekė ne pasitelkę valstybių sienas kertančias įprastines armijas, bet pasirinktose valstybėse prieš esamas vyriausybes panaudoję slaptai veikiančius agentus – jiems padėjo išorinės komunizmo pajėgos, o dažnai ir jėgos JAV bei kitose Vakarų šalyse. Tik prasidėjus įprastiniam karui arba iškilus tokio karo grėsmei, pavyzdžiui, Korėjoje ar Vakarų Europoje, laisvasis pasaulis veiksmingai susitelkdavo pasipriešinimui. Kaip šnipinėjimo ir poveikio politikai supriešinimo atveju, mes, regis, nesugebėjome įvertinti iškilusios grėsmės tol, kol ji neįgavo paties atviriausio ir akivaizdžiausio pavidalo.

Nors istorinis užtemimas vis dar labai daug kur egzistuoja, šioje knygoje bandėme sudėti į vieną vietą turimus duomenis šia tema ir papasakoti dalį Šaltojo karo istorijos. Pabrėžiame, kad čia pateikta informacija fragmentiška ir epizodiška. Dar lieka daugybė dalykų, kuriuos teks atrasti ateities tyrėjams.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Byra dar vienas? Ant Trijų Kryžių kalno atsivėrė plyšys (65)

Gausus lietus pakenkė ne tik Gedimino, bet ir Trijų Kryžių kalnui – pavasarį čia atsivėręs...

Kainų augimas įsibėgėjo: kas dar brangs (136)

Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „ Eurostat “ duomenimis Lietuvoje kainos auga...

K. Sobčiak Rusijos prezidento rinkimuose: kam tai paranku? (9)

Vladimiras Putinas apie Rusijos ateitį kalba taip, lyg būtų ne tik esamas, bet ir būsimas...

Orai: iš šaltesnių orų gniaužtų pavyks ištrūkti, tačiau yra vienas bet (5)

Savaitės pradžioje vyraus šaltoki orai , krituliai numatomi tik kai kur. Visgi, antroje savaitės...

Nėščia moteris vos nemirė, kai vaisius „praspyrė“ gimdos sienelę

Viena nėščia moteris praėjusią savaitę vos išvengė mirties, kai jos vaisius...

Išsamius tyrimus atlikę „Raptors“ paviešino J. Valančiūno traumos detales (2)

Vėlyvą sekmadienio naktį Lietuvos laiku Toronto „Raptors“ ekipa išplatino pranešimą spaudai...

Šeimos krizę išgyvenantis A. Šedžius prabilo apie žmonos pasirinkimus: aš taip nedaryčiau (36)

Visai neseniai Lietuvą apskriejo žinia - Andriaus ir Monikos Šedžių šeimą ištiko krizė, tad...

Neišsemiamos dantų pastos pritaikymo galimybės

Vargu ar dažnas kada pagalvojo, kad dantų pastą galima naudoti ne vien dantims valyti. Be...

Plintanti tendendcija – seksas kaip nuomos mokestis (2)

Besinuomojančių būstą skaičius išsivysčiusiose pasaulio šalyje nuolat auga, nes daugeliui net...

Orlaivio kapitonas: skrydžio metu sudėtingiausi du dalykai (84)

Nestandartinės situacijos dėl oro ar techninių nesklandumų skrydžio metu pilotui nekelia baimės,...