aA
Būdama 5-6 metų ji bažnyčioje barstė gėlytes, paskui adoravo, treniravosi lakstydama po girią, pirmame universiteto kurse laimėjo 800 metrų bėgimo varžybas, o baigusi antrą kursą pagimdė pirmąją dukrą. Taip apie savo vaikystę ir jaunystę kalba kandidatė į prezidentus 66 metų Kazimira Danutė Prunskienė.
K.Prunskienė: ir karvę pamelžtų, ir girioje nepaklystų
Interviu DELFI K. Prunskienė sako mananti, kad moterims nereikia praleisti vaikų auginimo laikotarpio vien tik užsisklendus šeimos reikaluose ir stebisi oponentais, kuriančiais jos įvaizdį kaip netaupios, išlaidaujančios puošeivos.

- Gimėte pačiame Labanoro girios pakraštyje. Jei kas dabar didelėje girioje išlaipintų - nepasiklystumėte?

Girioje jaučiuosi sava. Atpažįstu senus takelius, kuriais vaikščiojau nuo pat ankstyvos jaunystės. Į girią išeidavau nuo 5-6 metų, sukardavau kelis kilometrus aplink ežerus, išnarstydavau nepažįstamas vietas. Susigyvenau su giria taip, kad jaučiu jos palankumą – ji nuveda ta kryptimi, kur randu ir grybų, ir uogų.

Daug kelių pasikeitė, atsirado miško kirtimų, jaunuolynai išaugo į brandesnį mišką, tačiau vis tiek orientuojuosi, galiu viena drąsiai po girią vaikščioti.

- Ar buvusi žemės ūkio ministrė moka melžti karvę?

Būdama ministre to tikrai nepraktikavau, nes kiekvienam savo darbas. Bet paauglystėje buvau išmokusi. Paskutinįkart karvę melžiau būdama premjere – 1990 m. pas mamą. Negi žiūrėsi šalia stovėdama, kaip mama melžia... Tai nėra lengvas darbas, beveik 20 metų šito nedariau, bet, matyt, jei bandyčiau - išeitų. Tiesa, dabar melžiama su agregatais – su jais dar niekada nebandžiau.

-Ar esate tikinti?

Nuo vaikystės augau katalikiškoje šeimoje, mane mažą vesdavosi į bažnyčią. Būdama 5-6 metų bažnyčioje barsčiau gėlytes, paskui adoravau. Su Prunskumi tuokiausi bažnyčioje, visi mano vaikai krikštyti, pakrikštijau daug giminių.

Bažnyčioje lankausi ne tik per metines šventes. Būdama tėviškėje einu į tos parapijos bažnyčią, mielai užsuku ir į kitas bažnyčias.

Turiu prisipažinti, kad pastarosiomis savaitėmis susitikau su kardinolu Audriumi Juozu Bačkiu, arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi – kad pasikalbėčiau, savo požiūrį pasakyčiau, išgirsčiau ir jų dabartinių problemų matymą. Kai kuriuose asmeninio gyvenimo apsisprendimuose mano priklausymas katalikų bažnyčiai ir praktikavimas turėjo lemtingos įtakos.

- Dažniausiai matome, kai Jus vežioja vairuotojas. Ar esate sėdusi už vairo pati, ar turite vairuotojo pažymėjimą?

Kaip kitaip galėtų būti, kad sveikas, mobilus, aktyvus, bendraujantis žmogus šiandien negalėtų vairuoti. Prisipažinsiu, ne vieną kartą esu vežusi ir mūsų politikus ir man būdavo nelabai jauku, kai šalia sėdi vyras - sveikas, jaunas žmogus - neturintis vairuotojo pažymėjimo. Matyt, biurokratinis darbas per anksti išlepino.

Dirbdama universitete, kai turėjau nereglamentuotą, su dažnomis išvykomis, darbo režimą - kaip gali apsieiti be automobilio. Vairuotojo pažymėjimą įgijau 1974 m. Pastaraisiais metais mažai vairavau, nes irgi buvau biurokratė, tačiau gyvenime teko vairuoti ne vieną mašiną.

Aišku, negalėčiau girtis, kad galiu drąsiai važinėti skersai išilgai per Europą – nepažįstamame mieste kebliau.

- 20 metų dėstėte Vilniaus universitete, po to dar keletą metų Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kokia buvote dėstytoja? Ar daug prirašydavote prastų pažymių?

Man būdavo sunkoka rašyti blogą pažymį - ypač studentui, kuris man buvo kuo nors nusidėjęs, nedrausmingas. Aš save įtardavau, ar nesumažinsiu jam pažymio vien dėl to, kad jis galbūt buvo ne toks darbštus ar pareigingas. Tačiau visaip atsitikdavo ir paskui pažiūrėdavau, kad kilstelėdavau pažymį tiems, kurie buvo mažiausiai to verti.

Studentai mane mėgo - iki šiandien aš su jais bendrauju. Štai buvusi Panevėžio apskrities viršininkė, buvusi Panevėžio merė Gema Umbrasienė – mano studentė ir diplomantė. Mes iki šiandien esame bendražygės, puikiai viena kitą suprantame. Studentų, su kuriais bendravimas vyksta visą gyvenimą – nemažai. Kad ir Šarūnas Kliokys, Margarita Starkevičiūtė.

Į universitetą įstojau 17-os metų. Baigus teko dėstyti žmonėms, kurie buvo arba labai nedaug jaunesni už mane, arba netgi vyresni. Dėsčiau ir Kęstučiui Glaveckui, ir Alvydui Medalinskui, Juliui Niedvarui. Kadangi teko dėstyti šimtams studentų, jų pavardes pamirštu, tačiau tikrai nepamirštu diplomantų pavardžių.

Ypač malonu gauti jų pasveikinimus. Mylėjo mane studentai, rinkdavo „Misis ekonomika“, „Ekonomikos karaliene“ karūnuodavo. Kartu tekdavo kurti eiles ir dainas.

- Ar dėstydama turėjote pravardžių?

Sunku pasakyti. Kad kaip nors negražiai pavadintų, tai nežinau. Kai kas ir dabar kreipiasi „Mūsų mokytoja“. Vadindavo ir „vadove“, ir „mūsų prodekane“. Nemanau, kad turėjau kokią pravardę. Manau, nusipelniau būti vadinama taip, kaip iš tikrųjų dera kreiptis pagal pareigas.

- Gal kokią sporto šaką jaunystėje kultivavote?

Mokykloje tekdavo žaisti ir krepšinį, ir tinklinį, bet ypatingai mėgau lengvąją atletiką. Pirmame universiteto kurse 800 metrų distanciją Vingio parke įveikiau pirma. Už tai antrame kurse sporto tarybos pirmininkas mane kvietė į universiteto rinktinę. Tačiau aš niekaip negalėjau rasti būdo, kaip pasakyti, kad negaliu. Pirmininkas nesuprato, kaip aš, parodžiusi tokį rezultatą, negaliu. Tuomet pasakiau, kad atnešiu iš gydytojo pažymėjimą – aš jau laukiausi kūdikio. Baigusi pirmą kursą vasaros pabaigoje ištekėjau, baigdama antrą kursą, turėdama 19 su puse metų, gimdžiau vyriausią dukrą.

Greitai bėgau. Vaikystėje bėgiojau po mišką, 7 kilometrus į mokyklą eidavau pėsčia, įveikdavau dviračiu ar slidėmis, tad buvau užsigrūdinusi. Ištekėjau sverdama 54 kilogramus. Atrodė, kad galiu ne tik bėgti, bet ir skristi. Šokdavau labai sėkmingai į tolį, į aukštį – ne taip labai. Dabar esu ne tik Baltijos moterų krepšinio lygos, bet ir Moterų futbolo asociacijos prezidentė.

- Sovietmečiu buvo tam tikrų maisto produktų, drabužių, avalynės deficitas. Tačiau Jūs nuo seno vadinama „Gintarine ledi“. Kaip pavykdavo išlaikyti stilių, gal žinojote kokias „specialias“ parduotuves?

Augome kukliai, mama, būdama našle, dirbo daug ir stengėsi, kad būtume tvarkingai ir pakankamai gražiai aprengti. Niekada nesijaučiau skurdžiai atrodanti dėl mamos sumanumo, darbštumo ir rūpestingumo – ji mokėjo vaikus „apsiūti“, „apmegzti“.

Todėl tarp jaunimo atrodžiau visai ne pagal šeimos pajamas – gerokai geriau - tam reikia tam tikrų gabumų, nebūtinai pinigų. Na, o kai ištekėjau, būdavo galimybių. Kartais kokį gražesnį drabužį ir vyras nupirkdavo. Turėjome artimų draugų demokratinėje Vokietijoje – Leipcige. Jie kasmet pas mus atvažiuodavo mėnesiui, ir mes dažnai nuvažiuodavome. Be abejo, ten būdavo galima nusipirkti gražesnių, įvairesnių drabužių nei Lietuvoje.

Dirbant universitete reikėjo išradingumo, kad gerai jausčiausi tribūnoje, studentėms parodyčiau pavyzdį. Šalia mamos pasiūtų, savo nusimegztų drabužių visada turėjau vieną kitą gražesnį, puošnesnį kokiai šventei, iškilmėms.

Tokia mano gyvenimo praktika. Dėl to dirbdama Seime ir Vyriausybėje daugiau mažiau patenkinamai ar priimtinai atrodžiau. Stengiuosi rinktis man tinkančius, daugiau klasikinio stiliaus drabužius. Stengiuosi bent porą naujų kasmet pasisiūti ir juos dėvėti daug metų. Šįmet tam dar nebuvo laiko. Užsidedi kokią kitą „bliuzelę“, segę ar šalikutį, pakeiti sagas, šiek tiek patrumpini ar kitaip pataisai – ir jis atrodo kaip naujas. Tai irgi moteriška gudrybė, kurią dažnai praktikuoju. Tačiau ne visos turi tokius aršius oponentus, kurie bandytų formuoti mano įvaizdį kaip netaupios, išlaidaujančios puošeivos.

- Kaip pavyko suderinti karjerą ir šeima? Ar tris savo vaikus leidote į darželį, ar kažkas padėjo auginti? Kokia turėtų būti šeimos politika

Po universiteto dirbau mokslinį darbą. Man buvo labai nesunku dirbti, nemažai laiko galėjau praleisti su šeima. Galėjau dalį darbų dirbti namie, augant vaikams. Man padėjo mama, močiutė. Taip vaikai augo, juos pačius nuo vaikystės jungėme į namų darbus – maisto gaminimą, buto patvarkymą. Kartu dalijomės atsakomybę.

Manau, moteriai labai svarbu, kad ir šeima nenukentėtų, ypač vaiko auklėjimas, bet kad ir ji galėtų išlaikyti autoritetą aplinkoje, galėtų dalyvauti profesinėje ir visuomeninėje veikloje. Kartais man liūdna dėl moterų, kurios tam tikrame amžiuje pasidaro mažiau įdomios savo vaikams - ypač jų bendraamžių aplinkoje.

Man kartais tenka atvirkščiai – sekti, kad per ilgai neužsibūčiau savo vaikų ir anūkų aplinkoje, kad jų draugų dėmesiu man neužgožčiau jų tarpusavio bendravimo. Moterims nereikia praleisti vaikų auginimo laikotarpio vien tik užsisklendus šeimos reikaluose. Tai yra pasiaukojimas, tai galima laikyti gražiu dalyku, bet vis tik reikia dalytis darbais su šeima ir savo laiką dalyti ne tik šeimai, bet rasti laiko ir savo tobulėjimui profesijoje, visuomeniniam gyvenimui.

- Abi Jūsų santuokos nebuvo sėkmingos. Jei taptumėte šalies vadove, kas lydėtų į užsienio vizitus?

Katalikiška prasme save laikau našle – antroji mano santuoka truko 4 metus. Kadangi nebuvome susituokę bažnyčioje, buvo diskomfortas - jaučiausi suvaržyta. Tai – vienas motyvų, dėl kurių mes pakankamai greitai išsiskyrėme.

O dėl lydėjimo į užsienį problemų nebūtų – kai buvau premjerė, į vizitus lydėdavo mano brolis, kuris buvo mano atstovas spaudai, padėjėjas, apsauga, talkininkas, bendramintis, patarėjas. Pirma galvočiau apie jį – brandų žmogų, suprantantį ir užsienio politiką.

Tai būtų geriausias pasirinkimas, bet turiu ir sūnų, porą ūgtelėjusių anūkų vaikinų. Tačiau tai galėtų daryti ir dukros – nebūtinai tai turi būti vienas žmogus. Tai – ne dovanų dalinimas, o atsakomybė, nes važiuojant artimas žmogus prisiima atsakomybę ir tuos darbus, kurie neišvengiami.

- Teigiate mokanti 6 kalbas. Iš kur mokate Lietuvoje gana retą portugalų kalbą?

Šešias kalbas moku nevienodu laipsniu – laisvai moku lietuvių, rusų ir vokiečių, o portugališkai, lenkiškai ir angliškai galiu susikalbėti.

Porą kartų buvau Brazilijoje, kur išvažiavusi visa žuvusio tėvo giminė. Po didelių pastangų pavyko prasiveržti į Braziliją dar 1979 m. Šiek tiek kalbos pasimokiau iki vizito, nuvykusi stebinau gimines, kad taip greitai ėmiau kalbėti portugališkai.

Dabar mano šeimoje yra globotiniai studentai – žuvusio pusbrolio sūnūs. Vienas jų – mano krikštasūnis, tad kalbėti portugališkai praktikuojuosi su jais.

Persekioja KGB šleifas

DELFI primena, kad prieš keliolika metų K. Prunskienei buvo pradėta lipdyti KGB bendradarbės pseudonimu Šatrija etiketė. Kovo 11-osios Akto signataro Balio Gajausko vadovaujamos parlamentinės komisijos iniciatyva Aukščiausiasis Teismas 1992 m. patvirtino juridinį faktą, kad ekspremjerė sovietmečiu sąmoningai bendradarbiavo su KGB.

2003-aisiais Vilniaus apygardos teismas reabilitavo K. Prunskienę, nes esą byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. B. Gajauskas siekė apskųsti politikei palankų sprendimą, tačiau Apeliacinis teismas konstatavo, kad signataras tokios teisės neturi.

Nuo 2005 m. K. Prunskienė vadinama ir kunigaikštiene – tokį titulą jai esą už didelius nuopelnus suteikė Tarptautiniai asmenybės rūmai. Tai savo parašu patvirtino visos Rusijos patriarchas Aleksijus II.

Liustracijos komisijos pirmininkas Algimantas Urmonas šių metų kovą pareiškė , kad K.Prunskienė sovietų saugumui buvo aukso gysla. K. Prunskienė paprašė Vilniaus apygardos teismo išslaptinti 2003 metų bylą, kurioje konstatuota, jog politikė nebendradarbiavo su KGB.

K. Prunskienė jau du kartus mėgino laimę prezidento rinkimuose, o 2004 m. vasarą nedideliu skirtumu antrame ture nusileido dabartiniam valstybės vadovui Valdui Adamkui

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vėgėlės ir Verygos susitikimas užminė mįslę dėl valstiečių planų: tai daug ką pakeistų (4)

Socialiniuose tinkluose afišuotas į prezidentus kandidatuojančių teisininko Igno Vėgėlės ir...

Prekyba su Rusija tapo kuriozu: kaimynai ėmėsi veiksmų, Lietuva laukia ES sprendimo (1)

Lietuviai ir toliau maitina Rusijos karo mašiną – vien pernai rusams už įvairias prekes, be...

Daug papasakoti žadėjęs Eligijus Masiulis pripažino kalbėjęs per skambiai: šiame procese veikė valstybės vadovai

Nuo praėjusių metų pabaigos kalėjime sėdintis, vadinamojoje „ MG Baltic “ politinės...

Karo ekspertai: sėkmė nedidelė, bet nesinorėtų, kad tai tęstųsi

Pilietinio gynybos ir saugumo analizės centro „ Locked N‘ Loaded “ ekspertų teigimu, rusams...

Karas Ukrainoje. Kryme į jūrą nukrito rusų karinis lėktuvas Putinas: neketiname pulti Baltijos šalių

Naktį į ketvirtadienį Rusijos okupacinės pajėgos paleido smogiamuosius bepiločius lėktuvus...

Dėl teroro išpuolio Maskvoje – vis keistesnės versijos, beda pirštu į neatsakytus klausimus (13)

Kaip užpuolikams pavyko surengti žudynes Maskvoje ir nekliudomai pabėgti iš išpuolio vietos?...

Griežtai saugomame aplinkosaugos aktyvistės miške – kirtimai: pareigūnai imasi darbo (12)

Miško kirtimai Šimonių girios bendruomenės vadovės Renatos Umbrasienės valdomame miške...

Grėsminga statistika Lietuvoje: į telefonus sulindę vaikai praleidžia net 8 valandas per parą ką daryti tėvams ir ko verta pasimokyti iš Prancūzijos

Net 7 iš 10 vaikų turinčių šalies gyventojų įsitikinę, kad internetas nėra saugi vieta jų...

Šalies vicečempionę glumino darbo paieškose išgirstas klausimas: neslėpiau, kad aktyviai žaidžiu futbolą tinklalaidė „Po švilpuko“

Lietuvos vyrų ir moterų futbolas – absoliučiai skirtingos planetos. Tą įrodo nuo 2010-ųjų...