KGB „rezervistų“ širmą praskleidus

Nors istorikai ir pabrėžia, jog KGB rezervo karininkų buvo apskritai tik kiek daugiau nei keli šimtai ir kiekvieno iš jų buvo klausiama asmeninio sutikimo būti įtrauktam į rezervą, toks bendravimas su KGB, pagal Lietuvos įstatymus, nėra traktuojamas kaip „slaptas ir sąmoningas” bendradarbiavimas su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis.

Tačiau greičiausiai dėl to, kad politikai užsibrėžė tikslą apginti žmones nuo „KGB šmėklų” ir skatinti „gyventi ne praeitimi, o šia diena”, o galbūt ir dėl kitų priežasčių, tai, kad tarp KGB rezervo karininkų yra ir daug svarbesnes pareigas einančių asmenų, buvo nutylėta.

Remiantis dokumentais, A.Valionis į KGB rezervą buvo įtrauktas dar 1981 m., o jau kitais metais dalyvavo KGB rengtuose mokymuose, kuriuose buvo apdovanotas padėka. Be to, A.Valioniui KGB įsakymu buvo suteiktas kapitono laipsnis.

Tuo tarpu A.Pocius, remiantis KGB dokumentais, dėl įtraukimo į KGB rezervinius karininkus į Šakių KGB skyrių kreipėsi 1989 m. rugpjūčio mėnesį, o į KGB karininkų rezervą buvo įtrauktas paskutiniu Sovietų Sąjungos KGB pirmininko įsakymu 1989 m. gruodžio 26 d.

Tiek A.Valionio, tiek ir A.Pociaus bylos, taip pat kaip ir kai kurie išlikę duomenys apie A.Pekeliūną, yra saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde nr.K–1, nuolatinio saugojimo bylų apyraše Nr. 52.

Šios bylos nėra įslaptintos. Tačiau ne visi KGB sąrašuose atsiradę asmenys linkę atvirauti apie savo praeitį. Išsamiau pakalbėti apie tai, kodėl KGB galėjo užvesti rezervo karininko bylą, su “Atgimimu” sutiko tik A. Pocius.

Ministras A.Valionis „Atgimimui” teigė nenorįs nieko komentuoti, nes iš atsakingų Lietuvos institucijų jis yra gavęs atsakymą, jog tokia veikla nėra traktuojama kaip „slaptas” bendradarbiavimas su KGB. „Be to, aš esu prisiekęs Lietuvos Respublikai ir skrupulingai šią priesaiką vykdau”, – teigė ministras.

Tuo tarpu VSD vadovas A.Pocius “Atgimimui” teigė, kad apie įtraukimą į KGB karininkų rezervą jis nieko nežinojęs ir tik Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu supratęs, kad KGB buvo užvedusi bylą.

VSD vadovas teigė, jog, skirtingai nei parašyta KGB byloje, jis niekada nėra kreipęsis į KGB skyrių.

Skaitytojams siūlome politikos savaitraščio “Atgimimas” interviu su VSD generaliniu direktoriumi Arvydu Pociumi

Ar jūs žinojote, kad Lietuvos Ypatingajame archyve yra Jūsų asmeninė KGB rezervinio karininko byla?

Kylantys klausimai dėl šios bylos man tikrai nėra naujiena. Pradėjus dirbti Valstybės saugumo departamente, prieš tai - prokuratūroje, esu ne vieną kartą aiškinęsis, kokia tuomet buvo susiklosčiusi padėtis ir kaip KGB galėjo atsirasti mano byla. Fakto apie egzistuojančią bylą niekada neneigiau ir niekada nuo nieko neslėpiau.

KGB byloje rašoma, kad 1989 m. rugpjūčio mėnesį Jūs pats asmeniškai kreipėtės į Šakių KGB skyrių ir buvote įtrauktas į KGB karininkų rezervą. Kaip paaiškintumėte šį faktą?

Natūralu, kad paskaičius ir peržiūrėjus šią bylą, gali kilti įvairių minčių. Tačiau iš tikrųjų aš pats niekada nesikreipiau į KGB.

Iš tiesų buvo visai kitaip. Dirbau prokuratūroje. Manęs buvo paprašyta susitvarkyti savo mobilizacinio karinio šaukimo reikalus, nes nebuvau to padaręs.

Todėl kreipiausi į karinį komisariatą. Ten pasakė, kad jie negali manęs įtraukti į karinio komisariato įskaitą, esą egzistuojanti kažkokia kitokia tvarka. Buvo minimi įvairūs įsakymai, kiti norminiai aktai.

Galiausiai jie paaiškino, kad tuo klausimu turiu kreiptis į KGB skyrių.

Į KGB paskambinau telefonu, bandydamas išsiaiškinti, kodėl, bandydamas susitvarkyti karinio šaukimo reikalus, gaunu nukreipimą būtent ten.

Tuomet man niekas nieko nepaaiškino. Ir, tiesą sakant, šiais klausimais daugiau nesidomėjau, nes atsakymą klausiantiems dėl mano karinės įskaitos turėjau –susitvarkyti bandžiau, nepavyko. Egzistavo tam tikra atsakomybė už karinės įskaitos pažeidimus, o juo labiau, kad dirbau prokuratūroje - bet kas galėjo šį klausimą išnaudoti.

Tačiau vėliau pas mane apsilankė KGB darbuotojas, klausdamas, kaip klostosi mano reikalai su karine įskaita. Ir trumpo pokalbio metu jis manęs pasiteiravo, kaip šį klausimą spręsti. Jam atsakiau, kad man tai jau neįdomu, nesvarbu ir ne mano reikalas, kaip tai bus sutvarkyta.

Ir mūsų pokalbis būtent taip ir pasibaigė. Prieš išeidamas KGB darbuotojas rusiškai pasakė: “Nu, poniatno”.

Taigi, reikėtų suprasti, jog tokio pokalbio užteko KGB byloje įrašyti, jog sutikote būti įtrauktas į KGB karinį rezervą?

Iš tiesų nežinojau, kaip KGB apiformino pokalbį su manimi. Manęs niekas neinformavo apie veiksmų eigą, nekėlė jokių sąlygų, o taip pat neaiškino, kur ir kokiu statusu mane įtraukia.

Juo labiau kad iš tiesų tai jau buvo 1989 m. Mane juk pažįsta ne vienas žmogus, galėtų pasakyti, kur tuo metu aš buvau. Būtų visiška beprotybė prašytis į KGB rezervą, kai praktiškai niekam nekilo jokių abejonių dėl Lietuvos ateities. Dabar iš tiesų kartais pasigailiu, kad tuo metu pas mane apsilankiusio KGB darbuotojo neišprašiau lauk. Nors taip apskritai niekada nesielgiu.

Be to, savo asmens niekada su KGB nesiejau ir net neturėjau įtarimo, kad galėčiau būti susietas. Nei priesaikų, nei įsipareigojimų niekam neturėjau ir jokiais reikalais nebuvau siejamas su šita tarnyba.

Kada jūs sužinojote, kad tokia byla yra ir kad ji gali būti galbūt net panaudota prieš jus?

Maždaug 1993-1994 m. sužinojau, kad yra kažkokie KGB dokumentai ir kad jie gali būti panaudoti prieš mane. Vėliau sužinojau, kad buvo rašomos charakteristikos ir kad mano asmeniu ir mano šeima buvo domimasi.

O iki KGB apsilankymo dėl karinės įskaitos paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais buvo kokių nors kitų kontaktų su KGB?

Buvo dar vienas epizodas. Tais metais, kai baigiau VU Teisės fakultetą, iš karto po baigimo dar neimdavo tiesiai į armiją – galima buvo keletą padirbėti. Kas aukštąsias baigė vėliau, jau turėjo atlikti karinę tarnybą iškart po baigimo.

Tuo metu neseniai ir vedęs buvau, ir tikrai neturėjau jokio noro nei tarnauti arminjoje, nei poros metų išbraukti iš savo profesinės veiklos. Belaukdamas šaukimo į karinį komisariatą, aš kreipiausi į savo vadovą. Daug jaunų žmonių tuo metu ieškojo įvairiausių galimybių netarnauti armijoje. Ir aš prašiau, kad man padėtų. Jis pažadėjo pažiūrėsiąs, ką būtų galima padaryti, pasakęs ramiai darbuotis.

Po kurio laiko apsilankė KGB darbuotojas. Manęs klausinėjo, kaip man sekasi, ar esu partijos narys. Tuomet nebuvau, tad klausė, kodėl nesu. Nerimavau, ar šis vizitas yra susijęs su mano nenoru išvengti dviejų metų karinės tarnybos.

Ir niekuomet niekas jūsų neinformavo apie jūsų įtraukimą į KGB karinį rezervą?

Jokios informacijos aš negavau. Po kiek laiko juk viskas pasikeitė. Aš pats asmeniškai užplombavau KGB skyrių, užantspaudavau patalpas, prie įėjimo buvo pastatyta sargyba, kartu su komisija taip pat užplombavome ten esančius dokumentus.

O “KGB popierių” klausimas karts nuo karto iškildavo. Paraleliai su kokiais nors kitais įvykiais. Ar man pasiūlius naujas pareigas, ar pradėjus kokį tyrimą. Kolegos prokurorai pasakydavo, esą kažkas nešiojasi popierius, kažkas kažką rodo ir kad yra žmonių, norinčių tuo pasinaudoti.

Panašiai buvo ir man ateinant į VSD. Pats pasakiau, kad yra duomenų, todėl pažiūrėkite, kokie jie yra ir įvertinkite.

Asmeniškai tikrai nesu niekuo įsipareigojęs, mano sąžinė švari ir nematau jokios prasmės išsisukinėti. Juo labiau, kad visas šias aplinkybes, prieš skiriant VSD vadovu, žinojo ir Prezidentas, ir jo patarėjai, ir Seimo komitetų vadovai, ir kiti atsakingi žmonės.

Kaip paaiškintumėt, kodėl KGB užvedė bylą?

Reikia su KGB veikla susijusius dalykus išaiškinti visuomenei. Tačiau tirti ir kalbėti reikia vos ne apie kiekvieną atvejį atskirai, nes kiekvienas atvejis yra gana individualus ir specifinis.

Tarkime, kai sklaidžiau savo bylą, radau ir netikslumų, matyti, kad byla pildyta chaotiškai ir skubiai.

Kokios tos bylos pildymo intencijos, motyvai, nežinau. Juk mano nuostatos ir pozicija tuomet buvo visai kitokia, neįsivaizduoju, kaip KGB galėjo mane įvardyti “lojaliu” ar “patikimu”, kuo galėjau pelnyti jų pasitikėjimą. Be to, tuo laikotarpiu aš tyriau bylas KGB darbuotojų atžvilgiu. Gal čia “siurprizas” už tai? Galbūt tai daryta siekiant kažkokių tikslų? Juk kitaip KGB manęs į sąrašus įtraukti negalėjo. Paprastai reikėjo ir rašytinio pasižadėjimo, ir įvairių kitų įsipareigojimų.

Šiandien Lietuvoje reikia ir privalu tirti, kaip veikė nusikalstama KGB sistema, kokie žmonės kokiomis aplinkybėmis bendradarbiavo slapta, kokius įsipareigojimus vykdė. Būtina tirti, kokius metodus taikė, kiek tai darė sąmoningai ir tyčia, galvojant apie ateitį. Juk komunistinio lenktyniavimo principas, kas daugiau įtrauks žmonių, taip pat egzistavo ir KGB.

Lietuvoje gali būti ir yra tikrai nemažai žmonių, visai nieko bendra neturėjusių su KGB, tačiau vien dėl buvimo įvairiuose sąrašuose jų situacija gali būti vertinama nevienareikšmiškai.

KGB „rezervas” buvo rengiamas karui

Anot Lietuvos istorikų, nagrinėjančių Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų veiklą ir specifiką, Lietuvoje 1990 m. pabaigoje buvo 420 KGB atsargos karininkų. Iš šio skaičiaus KGB „rezervistų” 1990 m. asmeniniu prašymu iš sąrašų panoro būti išbraukti 38 asmenys.

Istorikas A.Anušauskas teigia, kad kiekvienais metais KGB į atsargą atrinkdavo po keliasdešimt karininkų, kurie atitikdavo partiškumo, sveikatos, tam tikrus asmeninių savybių reikalavimus.

„Kandidatų biografijas KGB patikrindavo, be to, kiekvieno iš į rezervą trauktinų karininkų buvo prašoma asmeninio sutikimo”, – teigė istorikas.

KGB rengė „rezervistus” ypatingoms aplinkybėms, karo sąlygoms, kur jie turėjo būti panaudoti kaip KGB operatyviniai darbuotojai operatyviniuose-koviniuose būriuose. Šiam tikslui KGB periodiškai rengė profiliuotus beveik mėnesio trukmės mokymus Sovietų Sąjungos miestuose.

„Atgimimo” kalbintas istorikas teigė, kad yra duomenų, jog KGB rezervistai, gavę signalą, turėjo vykdyti ypatingas operatyvines priemones – sulaikyti tuos asmenis, kurie ypatingomis (pavyzdžiui, karo) sąlygomis keltų pavojų Sovietų Sąjungai.

„Tarp tokių „pavojingų” asmenų 1989 m. buvo minimi ir antisocialistinių neformalių organizacijų lyderiai, kalbantys apie santvarkos pakeitimą”, – teigė A.Anušauskas.

Tačiau istorikas pabrėžia, kad rezervinių karininkų statusas skyrėsi nuo slaptųjų agentų.

„Rezerviniai karininkai nevykdė operatyvinio darbo, slaptai nerinko informacijos ir nenešė jos į KGB. Nors vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jie buvo rengiami ypatingoms sąlygoms ir, kiek teko domėtis, visų jų buvo prašoma asmeninio sutikimo. KGB kiekvieno asmeninis suinteresuotumas ir lojalumas vis dėlto buvo labai svarbus veiksnys”, – teigė istorikas.