Pabėgti nuo kasdienybės
Kasmet vis daugiau lietuvių, siekdami naujų įspūdžių ir norėdami pamatyti žymias vietas, išsiruošia ilsėtis kitose šalyse. Toks poilsis – ne tik pabėgimas nuo kasdienybės, naujų pramogų ir potyrių ieškojimas, bet ir galimybė pabūti su šeima ar pašėlti su draugais. Nes šiuolaikinio gyvenimo tempai atima vis daugiau laiko, kurį žmonės galėtų praleisti kartu su artimaisiais. Todėl atostogos – reta galimybė, kai žmonės gali pabūti kartu.
Anot psichologės K. Gintalaitės, labai svarbi atostogų trukmė. Norint, kad poilsis būtų visavertis, geriau rinktis kitokias atostogas nei praėjusiais metais, ir idealu, kad jos tęstųsi ne mažiau kaip tris savaites – pirma savaitė skirta pamiršti darbus, antra – mėgautis poilsiu, o trečia – nusiteikti grįžimui.
„Išmėginkite tai, ko nedrįsote, nebijokite atsiskleisti, įveikite baimę, atsisakykite stereotipų!“– sako K. Gintalaitė.
Išvyka be draugų
Kai kurie žmonės atsisako įdomių kelionių vien todėl, kad neturi su kuo keliauti. Tokį mitą griauna jau nuo septintojo dešimtmečio iki šiol į daugelį egzotiškų pasaulio kraštų keliaujanti medicinos sesuo Regina Meliūnaitė. Moteris lankėsi ne tik didžiosiose Europos, bet ir kai kuriose Afrikos, Azijos šalyse, pavyzdžiui, Irake, Alžyre, Azerbaidžane. Anot jos, visur jautėsi saugi – svarbiausia gerbti tos šalies papročius ir kultūrą. Ir tinkamai pasirinkti kelionių organizatorius. Ir nekompleksuoti dėl to, kad vyksti vienas, nes dažnai būtent kelionėse galima sutikti daugybę įdomių ir mielų žmonių. Anot pašnekovės, kuo žmogus jaunesnis, tuo lengviau keliauti ir susirasti draugų, nes bėgant metams atsiranda susvetimėjimas, įtarumas, uždarumas.
Kelionės keičia žmones
Dažnai besilankanti Ispanijoje juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago pastebėjo, kad šalis keičia žmogų – ko vertas jau vien šiltas klimatas! Tačiau nūdienos Europa gana vienoda ir didelių kultūrinių skirtumų nėra – visur tokia pat reklama, tie patys produktai.
Todėl vis labiau žavi ir vilioja tolimesnės egzotiškos šalys, praturtindamos keliautoją ne tik naujais įspūdžiais, bet ir praplėsdamos akiratį, pasaulio suvokimą.
„Jei žmogus sėdi tarp keturių sienų ir „verda savo sultyse“, jei nesutinka kitaip atrodančiųjų ir mąstančiųjų, tai ir jo pasaulio suvokimas labai siauras ir provincialus. Tada apie jokią toleranciją negali būti nė kalbos – juk mes ką tik išsivadavome ne iš pačios demokratiškiausios sistemos. Lietuvoje gana dažnai ir išsilavinę žmonės nemirksėdami tvirtina, kad juodaodžiai neturėtų gyventi Europoje, o ką jau kalbėti apie eilinius“, – dalijasi įspūdžiais J. Karčiauskaitė-Lago.
Ir tariamas lietuvių šaltumas, anot jos, nėra tautinis bruožas. Nepasitikėjimas kitais žmonėmis, atsargumas, nemokėjimas bendrauti ir pagaliau ksenofobija – uždaros sovietinės sistemos reliktai, kurie bėgant laikui ir susipažinus su kitomis kultūromis turėtų išnykti.
Pasikeitęs žvilgsnis
Iš tolimesnių kelionių grįžę žmonės tarsi kitomis akimis pamato gimtinę. Stambule turkų kalbą studijuojanti Agnė Čižaitė net pasiilgo visų keiksnojamos lietuviškos biurokratijos: pavyzdžiui, Turkijoje valstybinėje institucijoje sėdi kokie penki žmones – vienas paruošia dokumentą, kitas pasirašo, trečias deda antspaudą, dar kitas jį neša pirmajam. Net tvarkant elementariausią dalyką Turkijoje pažintys padeda atlikti reikalus keliskart greičiau.
Bet ne visada grįžus gimtinė sušvinta gražia šviesa. Pavyzdžiui, mūsų turizmo industrija, ypač tolėliau nuo sostinės – apleistas, be tualetų pajūris, pikti, rūškani veidai gatvėse, abejingumas kitam.
R. Meliūnaitė prisiminusi savo pirmąją kelionę į dar egzistavusią Jugoslaviją sako, kad tada jai šalis atrodė panaši į didžiulę šiukšlių dėžę, su apleistomis provincijomis ir dirvonuojančiais laukais. Šiandien, deja, grįžus iš kai kurių kelionių panašiai atrodo Lietuva.
„Visi žmonės – užsieniečiai“
Prieš keletą metų tokį šūkį skelbė vokiečiai rasinių prietarų kaustomiems tautiečiams. Žinoma, vyksta globalizacijos procesai, Europoje mažėja gimstamumas, daugėja imigrantų ir sėsliai gyvenantiems piliečiams keliančių baimę svetimšalių.
„Tačiau žmogus, pažinęs kitas kultūras ir pagyvenęs kitose šalyse, tampa tolerantiškesnis, atsikrato įvairių stereotipų ir išankstinių nuomonių bei nuostatų. Žinoma, noras susikurti stereotipus yra natūralus, bet skirtingas kultūras pažinęs žmogus stengiasi į daugelį situacijų žvelgti atvirai, nes skiriasi kiekvienos šalies gyvenimo būdas, tradicijos, o išankstinės nuostatos dažnai nulemia santykį su vietos gyventojais ir taip atsirandančią patirtį“, – sako Agnė Čižaitė.
Juk ir lietuviai užsienyje kartais patenka į padėtį, kai senųjų europiečių būna vertinami kaip prastesnės, ne tokios europietiškos tautos atstovai.
Lietuviai Turkijoje
Agnė važiuodama į Stambulą manė, kad ten moteris turi mažiau laisvės. Tačiau gyvendama merginų bendrabutyje pastebėjo, kad nemažos dalies studenčių gyvenimas nesiskiria nuo bendraamžių Lietuvoje: jos lankosi naktiniuose klubuose, susitinka su vaikinais... Žinoma, tai nėra visuotinė norma, tačiau pažinimas tiesiog sugriauna daugelį stereotipų. Todėl, anot pašnekovės, svarbu ne tik sužinoti kuo daugiau faktinių duomenų apie atostogų šalį, bet ir nesusikurti išankstinių nuostatų – liūdnai ir apgailėtinai atrodo, kai lietuviai, savaitę pabuvę Egipto arba Turkijos kurortuose, mano viską žinantys apie tą šalį ir joje gyvenančius žmones. Arba dar geriau – apie visus musulmonus. Išmintingas keliautojas paprastai stebi vietos žmones ir stengiasi elgtis kaip jie.
Kad atostogos netaptų kančia
Kelionių agentūros „Gintarinė sala“ vadybininkė Jūratė Šopaitė primena, kad keliaujant į tolimesnius kraštus būtina turėti tvarkingus dokumentus, sveikatos draudimą, gerokai prieš kelionę pasidomėti ar reikia kokių nors skiepų. Karštesnio klimato šalyse reikia nepamiršti apsauginių kremų, sužinoti apie geriamojo ar maudynių vandens kokybę. Net ir vykstant į gana artimas šalis vadybininkė rekomenduoja pasidomėti specifiniais tos šalies dalykais, pavyzdžiui, Kroatijoje nardymo mėgėjai turi būti atsargūs, nes vandenyje gyvena ežiai, ant kurių geriau neužminti.
Atsitinka ir taip, kad atostogas susigadina pats žmogus, nesugebantis atsipalaiduoti ir tarsi gyvenantis darbo režimu. „Kartais per atostogas gali keistis ir artimų žmonių santykiai: išgyvenantys partnerystės krizę per atostogas kartais vėl atranda vienas kitą. Bet būna ir atvirkščiai – nusprendžia galutinai išsiskirti, – teigia psichologė K. Gintalaitė. – Kartais atsiskleidžia vidinė asmens tuštuma, pasireiškianti atostogų nuoboduliu, kurį gali įveikti įvairios pramogos. Ir tik retais atvejais nemokėjimas atostogauti virsta atostogų baime, kai žmogus panyra į tikrus ir tariamus savo darbo reikalus. Nemokėjimas tinkamai ilsėtis ir atsipalaiduoti gali pasireikšti ir įvairiais fiziniais negalavimais.“
Taigi reikia mokėti gerai atostogauti!
