Karas: visa, kas buvo, prasmego, visa, kas sukurta, pražuvo ^{Knygos „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ ištrauka}

Stefanas Zweigas (Stefanas Cveigas, 1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų; daugybės apsakymų, žymių žmonių biografijų, romanų autorius. Gimęs Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje, rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metus. Palikęs tėvynę po Austrijos anšliuso, Zweigas išvyko į Londoną, vėliau – Niujorką ir galiausiai apsistojo Petropolyje, Brazilijoje, kur, nebeištvėręs depresijos ir nusivylimo, 1942 m. nusižudė.

„Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ – knyga, išleista jau po rašytojo mirties. Tai ir autobiografija, ir epochos dokumentas, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštis. Parašyta likus keliems mėnesiams iki mirties, ši knyga nostalgiškai piešia amžiams prapuolusį pasaulį – prarastą saugumo ir stabilumo rojų, kaizerio laikų Vieną, keliones po Europą, sutiktus garsiausius to meto menininkus. Drauge tai – žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Tikras europietis plačiaja prasme, Zweigas visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau tikrovė pasirodė visiškai kitokia.

Tai knyga apie Europos ir europietiškos civilizacijos žlugimą. Apie “saugumo ir kūrybinio proto pasaulio” netektį. Apie intelektualų naivumą ir netikėjimą, apie ateinančios grėsmės požymius, grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti. Apie tai, ką išgyvena kūrėjas, kai karas pasibeldžia į jo numylėtų namų duris. Istorija kartojasi. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė.

Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.

Prasideda Hitleris

Tą akimirką – buvo maždaug vienuolikta valanda – staiga atsilapojo gretimo kambario durys. Į kambarį, vilkdamasis švarką, įpuolė jaunas tarnautojas.
– Vokiečiai užpuolė Lenkiją! Tai karas! – sušuko jis garsiai tyliame kambaryje.
Žodžiai vėzdu tvojo man per širdį. Bet mūsų kartos širdis įpratusi prie visokių smarkių kirčių.
– Tai dar nebūtinai karas, – atsakiau nuoširdžiai įsitikinęs. Bet tarnautojas kone virė iš pykčio.
– Ne! – sušuko jis piktai, – mums gana! Negalima leisti kas pusė metų vėl viską pradėti iš naujo! Dabar reikia padaryti galą!

Tuo metu pirmasis tarnautojas, kuris jau buvo pradėjęs pildyti mūsų santuokos liudijimą, susimąstęs padėjo rašiklį. Šiaip ar taip, mes užsieniečiai, samprotavo jis, o prasidėjus karui automatiškai tapsime priešiškais užsieniečiais. Jis nežino, ar tokiu atveju leidžiama sudaryti santuoką. Jam labai gaila, bet jis privalo paskambinti į Londoną gauti nurodymų.

Praėjo dar dvi laukimo, vilties, nuogąstavimo dienos, dvi siaubingos įtampos dienos. Sekmadienio rytą radijas pranešė žinią, kad Anglija paskelbė karą Vokietijai.

Tai buvo keistas rytas. Netaręs žodžio pakilau nuo radijo, sviedusio į kambarį žinią, kuri pergyvens šimtmečius, žinią, kuriai lemta iš pagrindų pakeisti mūsų pasaulį ir kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Žinią, kurioje tūnojo mirtis tūkstančiams tų, kurie tylėdami jos klausėsi, joje slypėjo liūdesys ir nelaimė, neviltis ir grasinimas mums visiems ir galbūt tik po daugelio metų – kūrybinė prasmė. Vėl karas, baisesnis ir didesnis negu bet kuris kitas anksčiau pasaulyje kariautas. Ir vėl baigėsi epocha, ir vėl prasidėjo nauja. Tylėdami stovėjome staiga nuščiuvusiame kambaryje ir vengėme pažvelgti į vienas kitą. Iš lauko sklido linksmas paukščių čiulbėjimas, užimti nerūpestingais meilės žaidimais, jie leidosi nešami drungno vėjelio, o auksinėje saulės šviesoje suposi medžiai, tarsi jų lapai, kaip lūpos, norėtų švelniai susiliesti. Ji ir vėl nežinojo, ta senoji motina gamta, kokie rūpesčiai slegia jos kūrinius.

Grįžau į savo kambarį ir pradėjau krauti į nedidelį lagaminą savo daiktus. Jei pasitvirtins tai, ką sakė vienas mano draugas, aukštas pareigūnas, tai mes, austrai, Anglijoje būsime priskirti prie vokiečių ir turėsime laukti tokių pat apribojimų; gal vakare nebeturėsiu teisės miegoti savo lovoje. Aš vėl smuktelėjau vienu laipteliu, jau valandą šioje šalyje buvau ne tik svetimšalis, bet ir enemy alien, priešiškas užsienietis; prievarta išsiųsdintas ten, kur nepatiko mano smarkiai tvinksinčiai širdžiai. Ar galima sugalvoti absurdiškesnę padėtį žmogaus, seniai išprašyto iš tos Vokietijos, kuri dėl rasės ir mąstysenos jį kadai apšaukė nevokiečiu, negu ši, kai jis svetimoje šalyje, remiantis biurokratiniu nutarimu, per jėgą priskiriamas prie bendruomenės, kuriai, kaip austras, jis iš tikrųjų niekada nepriklausė?

Knygos „Vakarykštis pasaulis“ viršelis

© Leidykla "Tyto alba"

Vienu plunksnos brūkšniu viso gyvenimo prasmė virto beprasmybe; aš rašiau, mąsčiau, kiekvieną norą, kurį jaučiau, skyriau šalims, kurios ginklu kovojo už pasaulio taiką. Bet koks kitas ryšys, visa, kas buvo ir praėjo, buvo nutraukta ir sudaužyta, ir aš žinojau, kad po šio karo viskas bus dar viena, nauja pradžia. Nes pats švenčiausias uždavinys, kuriam keturiasdešimt metų skyriau visas savo įsitikinimų jėgas, taikus Europos suvienijimas, sužlugo. Tai, ko bijojau kaip savo paties mirties, visų karo su visais, dabar prasidėjo antrą kartą. Ir tas, kuris visą gyvenimą karštai siekė suvienijimo žmoniškume ir dvasioje, šią valandą, kuri kaip jokia kita reikalavo neišardomos bendrystės, dėl šio atmetimo ir išskyrimo jautėsi toks nereikalingas ir vienišas, koks dar nesijautė niekada gyvenime.

Dar kartą išėjau į miestą paskutinįsyk pasižiūrėti taikos. Miestas tyliai gulėjo saulėkaitoje ir atrodė toks pat kaip visada. Žmonės įprastai ėjo savo įprastu keliu. Jie neskubėjo, jie nesibūriavo pasišnekučiuoti. Šventadieniškai ramus ir laisvas buvo jų elgesys, ir vieną akimirką aš paklausiau save: nejaugi jie dar nežino? Bet jie buvo anglai, jie mokėjo valdyti savo jausmus. Jiems nereikėjo vėliavų ir būgnų, triukšmo ir muzikos, kad save pastiprintų ištvermingu, nepatetišku ryžtingumu. Kaip skyrėsi anos 1914 metų liepos dienos Austrijoje nuo šių, bet ir aš pats dabar buvau visai kitoks, ne tas jaunas, nepatyręs andainykštis žmogus, kaip mane, dabartinį, slėgė prisiminimai!

Žinojau, kas yra karas, ir, žvelgdamas į pilnas, švarutėles parduotuves, prisiminimuose staiga išvydau 1918-ųjų krautuves, iššluotas ir tuščias, mačiau jas prieš save plačiai atmerktomis akimis. Kaip budriame sapne mačiau ilgas eiles sielvarto palaužtų moterų prie maisto prekių parduotuvių, motinas gedulo rūbais, sužeistuosius, suluošintuosius, visas tas kadaise išgyventas nakties siaubas vaiduokliškai atgijo spindinčioje dienos šviesoje. Prisiminiau mūsų senus kareivius, nuvargusius ir nudriskusius, kokie jie grįžo iš fronto, mano tvinksinti širdis jautė visą praėjusį karą šiame, kuris prasidėjo šiandien ir savo baisumus dar slėpė nuo žmonių akių. Ir aš žinojau: vėl visa, kas buvo, prasmego, visa, kas sukurta, pražuvo – Europa, mūsų tėvynė, kuriai gyvenome, sunaikinta daug ilgesniam laikui, negu siekia mūsų pačių gyvenimas.

Saulė švietė skaisčiai ir smagiai. Žingsniuodamas namo, staiga pamačiau priešais savo šešėlį, taip kaip šalia dabartinio karo pamačiau praėjusiojo šešėlį. Visus tuos metus jis nesitraukė nuo manęs, tas šešėlis, jis dieną naktį kybojo virš kiekvienos mano minties; gal jo tamsūs kontūrai matyti ir viename kitame šios knygos puslapyje. Bet kiekvienas šešėlis galiausiai yra šviesos vaikas, ir tik tas, kas pažino šviesą ir tamsą, karą ir taiką, kilimą ir nuopuolį, tikrai gyveno.