aA
Iki šiol daug dėmesio skyrėme karo politiniams, technologiniams ir teisiniams aspektams. Liko nepaliesta dar viena karo sfera – ideologinės ar, platesne prasme, emocinės paskatos kariauti.
Islamistai
© Sipa Press/Scanpix

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja Pasaulio tvarka?

Karas šiandien ir rytoj. Karas, kuriam nesame pasiruošę

Karas šiandien ir rytoj. Kartais sveika ir nusiginkluoti

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja klasikinė geopolitika ir jos nulemti ilgalaikiai politiniai sprendimai?

Karas šiandien ir rytoj. Ar branduolinis ginklas padeda išsaugoti taiką?

Karas šiandien ir rytoj. Gynybiniai aljansai: liūtai, vilkai, šakalai ir ėriukai

Ne branduolinis užtaisas, o „kalašnikovas“ yra pavojingiausias ginklas

Karas šiandien ir rytoj. Kinijos ir Rusijos šviesi ateitis nelaukia

Karas šiandien ir rytoj. Ateities karas: keisti dariniai prieš valstybes

Karas šiandien ir rytoj. Ar galima apginti Lietuvą?

Karas šiandien ir rytoj. Ar moderniais ginklais laimėsime ateities karą?

Karas šiandien ir rytoj. Trečiasis pasaulinis karas

Absoliuti dauguma žmonių patvirtins, kad karas – tai blogis, bet nemažesnė dauguma reikš pagarbą praeities ir dabarties karų didvyriams, statys jiems paminklus ir garbins kur kas labiau nei ekonomikos reformatorius ar raštijos bei mokslo talentus. Aukotis už tėvynę ar kariauti „už teisybę“ visais laikais atrodė neracionalu, tačiau visais laikais buvo aukojamasi ir kariaujama. Kas galėtų paneigti, kad to nebus ir ateityje.

Vadinamoji karo filosofija įvairiai aiškina karo ir žmogiškosios prigimties santykį bei karo etiką. Vadinamoji kataklizminė teorija karą mato kaip gaisrą ir katastrofą, galinčius kilti ir tyčia ir netyčia, eschatologinė – kaip dramą su konkrečia pabaiga, trečioji – politinė – kaip strateginį žaidimą.

Kataklizminę teoriją visai neblogai išdėstė rusų rašytojas ir pacifistas Levas Tolstojus teigęs, kad karas yra žmonijos nelaimė, veikiau griaunanti visuomenės moralę, nei ją išvalanti. Kad nebūtų karų, reikia keisti prigimtinį visuomenės požiūrį – ne garbinti karo didvyrius, o juos veikiau... niekinti. Eschatologinės teorijos praktiniai pavyzdžiai – marksistinė galutinė proletariato pergalė, krikščioniška Armagedono pranašystė, numatanti antrąjį Kristaus atėjimą ir galutinį Šėtono pralaimėjimą. Kryžiaus žygiai, džihadai, nacių Tūkstantmečio Reichas, Aukštesniosios rasės konceptas net ir globalios demokratijos pergalės idėja – „istorijos pabaiga“– priskirtinos šiai krypčiai.

Aišku, kad po galutinės pergalės kariauti nebereikės, o mes statysime paminklus kovų didvyriams. Politinė mokykla – tai visų pirma Clausewitzas, teigęs, kad karas yra politikos dalis ir neegzistuoja pats savaime. Šaltasis karas ar operacijos Irake bei Afganistane ir yra valstybės instrumento naudojimas politiniams tikslams pasiekti. Tokių politikos instrumentų kaip karas gali prisireikti bet kur ir bet kada... Kartais net taikos labui. Ne kas kitas, o iškilus krikščionių filosofas Šv. Augustinas dar vėlyvoje antikoje įvedė „teisingo karo“ (bellum justum) sąvoką, pagrįsdamas, kad ne visada, bet kai kuriais atvejais karas (o ir jo aukos) yra pateisinamas.

Nė vienas neįveikė religijos. Kas mėgino, veikiau pralaimėjo. Stalinas juokais klausė, kiek Popiežius turi divizijų, idant įgyvendintų savo idėjas. Stalinui su visomis divizijomis baigėsi blogiau nei Popiežiui. Lietuva tapo nepriklausoma be tankų, bet su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika.
Egidijus Vareikis

Visuomenė, kurią kai kas vadina pilietine, tikrai nenori griauti ir žudyti, bet mato šventą pareigą saugoti savo vertybes ir įsitikinimus. Niekas šiandien neįrodys, kad pokario partizanai Lietuvoje aukojosi dėl kažkokių pinigais pamatuojamų gėrybių, nerasime ir 1991 metų Sausio įvykių dalyvių, kurie tuomet kalkuliavo trumpalaikę asmeninę naudą iš Lietuvos nepriklausomybės gynimo. Tai buvo emocinė ir vertybinė pareiga – tas teisingas karas, kurį apibrėžė minėtasis šv. Augustinas.

Neracionalus vertybinis pasipriešinimo komponentas yra bene sunkiausiai prognozuojama karo dalis. Turbūt nė vienas užkariautojas, įveikęs dideles armijas ir sugriovęs galingas valstybes, neįveikė tokio „nesunkaus“ ir fiziškai nestipraus dalyko kaip žmonių įsitikinimai. Nė vienas neįveikė religijos. Kas mėgino, veikiau pralaimėjo. Stalinas juokais klausė, kiek Popiežius turi divizijų, idant įgyvendintų savo idėjas. Stalinui su visomis divizijomis baigėsi blogiau nei Popiežiui. Lietuva tapo nepriklausoma be tankų, bet su Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika.

Antikariniai judėjimai dažnai remiasi teze, kad bet kokia bloga taika yra geresnė už patriotiškiausią karą, tačiau dažnai yra apkaltinami patriotizmo stoka ir paprastu teiginiu, kad nekariavimas yra neteisingumas, bailumas, bėgimas iš mūšio lauko ir panašiai. Visuomenės emocinio pakilimo metu jie paprastai užgęsta. Patriotizmas kaip moralinė nuostata yra stipresnis jausmas už kapituliaciją ramybės vardan. Kareiviai nenori karo, tačiau siekia būti tikrais patriotais, kai karas ateina į jų namus. Daugelis neatsisako eiti į pavojingiausias misijas ne todėl, kad nebijo. Atsisakymas yra amoralus. Kariniai junginiai virsta natūraliomis gentimis, klanais, kuriems ištikimybė būna ypatingai didelė. 

Kario-profesionalo ir kario-patrioto elgesys taip pat skiriasi. Skirtumas yra emociniame patriotiniame lygmenyje. Visas pokarinis pasipriešinimas Lietuvoje buvo toks ilgas ne todėl, kad turėjome keliasdešimt superprofesionalų, o kad judėjimas buvo visuomenės palaikomas ir simbolizavo patriotizmą.

Charlesas Phillipsas ir Alanas Axelrodas „Karo enciklopedijoje“ teigia, kad apie 7 procentus karų galima pavadinti grynai religiniais, t.y savotiškai šventaisiais. Europiečiai, kaip jau minėta, kariavo su islamą išpažįstančiais kariais, rengė kryžiaus žygius, skelbė konfesinius karus. Nepamirštas dar ir nesenas Balkanų konfliktas, kuriame tikėjimas buvo svarbus faktorius atskiriant savus ir svetimus. Daugelyje karų, vykstančių dėl teritorijos ar resursų, taip pat galima rasti religinį ar kokį kitą vertybinį elementą.

Europoje būta daug šventųjų karų. Vėlyvaisiais viduramžiais kariaujantys Dievo vardu buvo laikomo Kristaus kariais, XI-XIII amžiuje vyko visa eilė Kryžiaus žygiu, tai karinės ekspedicijos pradėtos XI amžiaus pabaigoje, kurių tikslas buvo ne tik išvaduoti šventąją žemę ar stabdyti islamo plėtrą, bet ir nuplauti nuodėmes švento žygio būdu. Popiežius Urbonas II 1095 metais pakėlė Kryžiaus žygių rangą iš bellum justum iki bellum sacrum, t.y. išties paskelbė Šventąjį karą.

Šventasis karas yra žūtbūtinis. Jame pralaimėjimas didele dalimi reiškia ne tiek fizinę netektį, kiek prisipažinimą, kad šventa idėja, už kurią kovota, yra visai ne šventa. Tokie pralaimėjimai dažnai mitologizuojami ir tampa net „atskaitos taškais“ istorijoje. Štai, pavyzdžiui, serbų pralaimėjimas turkams Kosove XIV a. tebėra serbų tautiškumo esminis elementas. Portugalų pralaimėjimas marokiečiams XVI a. pagimdė vadinamąjį sebastionizmą – legendą, kad jaunas karalius Sebastijonas nežuvo mūšyje, o yra gyvas ir grįš sunkiausiu šaliai momentu... Ne paslaptis, kad lietuviai kadaise užėmė Maskvą, reanimavę nužudytą caraitį...

Patriotizmas kaip moralinė nuostata yra stipresnis jausmas už kapituliaciją ramybės vardan. Kareiviai nenori karo, tačiau siekia būti tikrais patriotais, kai karas ateina į jų namus.
Egidijus Vareikis

Islamo ekspansiją praeityje galima vadinti religiniu karu jau todėl, kad islamo pasaulyje religija ir valstybė nėra atskirtos. Tad bet kurį karą, kuriame dalyvauja musulmonai, galima pavadinti religiniu. Islamo teisinėje sistemoje kariavimas yra integrali visuomenės egzistavimo dalis, karas prisidengiant islamu visada pateisinamas, nėra net ko abejoti. Normatyvinis konceptas, žinomas kaip džihadas, reiškia visokeriopą kovą Dievo vardu. 

Yra keturi būdai džihadui vykdyti – per širdį, per liežuvį, su ranka ir su kardu. Pirmas tai savos širdies išvalymas nuo blogio. Antrasis ir trečiasis tai aiškinimas tai, kas gerai ir kas blogai. Mums įdomiausias ketvirtas, įpareigojantis kovoti prieš klaidatikius ir islamo priešus. Krikščionims ir judėjams, beje, taikomas specialus statusas, jiems leidžiama arba atsiversti į islamą arba gyventi pagal islamo tvarką ir mokėti atitinkamus mokesčius. Jei atmeta abi galimybes, skelbiami islamo priešais. Šiuolaikinis islamas formaliai nėra toks radikalus ir karą deklaruoja veikiau kaip gynybinę misiją, tačiau džihadų, kaip matyti, nestinga.

Vienas mėginimas užkariauti Europą buvo dar islamo aušroje, kada musulmonai užėmė didelę dalį Pirėnų pusiasalio ir kai kuriuos regionus savo valdžioje išlaikė apie septynis šimtus metų. Antroji ekspansija susijusi su Osmanų imperija, kurios pasekmės jaučiamos dar ir šiandien. Ekspansijos apogėjus pasiektas jau minėtais 1683 metas Vienos apgultimi. Ši, tiesa, nenusisekusi operacija buvo sultono Muhamedo (Mehmeto) IV paskelbta Džihadu ir surinkta beveik 140 000 karių. Stabdyti turkus ir krikščioniškąjį pasaulį Bažnyčios vardu kvietė Bažnyčios Palaimintasis popiežius Inocentas XI, asmeniškai parėmęs Austrijos imperatorių ir Lietuvos Didįjį kunigaikštį (su daugybe kitų titulų). Sobieskis ruošėsi karui ir jį kariavo didžiai tikėdamasis Dievo, o taip pat Mergelės Marijos pagalbos. Taigi, kariavo Šventąjį karą, tikėdamasis, kad Dievas šį kartą nuo jo nenusisuks. Taip ir atsitiko. Viena liko dėkinga Sobieskiui, o šis – Mergelei Marijai.

Judėjų ideologijoje, šventasis karas privalomas visiems – vyrams ir moterims, tačiau moderniais laikais apsiriboja teritorija, kuri įvardijama kaip Izraelio žemė. Taigi tai yra tarytum karo prievolė visiems žydams.

Pavyzdžių galima pateikti daug, visi jie patvirtinai tik tai, kad šventasis karas yra daugelio, jei ne visų, civilizacijų ideologijos dalis.

Dabartiniams religiniams karams (nežinia, kiek juos galima vadinti šventaisiais) priskirčiau Izraelio–Palestinos problemą, Indijos ir Pakistano konfliktą, pilietinį karą Nigerijoje, religinius karus ir konfliktus ne vienoje Azijos šalyje. Vienas iš labiausiai žinomų – tai Libano pilietinis karas, kuriame kariavo net keletas skirtingų religinių bendruomenių.
O kas toliau?

Naujųjų amžių futurologai įsivaizduodavo pasaulį kaip tvarkingą, teisingą ir laimingą bendruomenę. Postmodernybės epochoje mėgstama piešti veikiau apokaliptinius Žemės rutulio ateities vaizdus. Suprantama, tam esama pagrindo. Žmonija ideologiškai skaidosi: nepaisant „universalių“ vertybių ir „universalių“ žmogaus teisių, įvairių rasių, įvairių tikėjimų ir istorijos akibrokštų suformuotos tautos jau beveik įteisino tarpusavio neapykantą. Ten, kur susiliečia civilizacijos, kyla vis didesnės neapykantos ir nepasitikėjimo sienos, bręsta „šventieji“ civilizacijų karai.

Ar galimas šventasis karas krikščioniškame pasaulyje, juk krikščionybė tebėra sparčiausiai auganti religija? Šiandien sunkiai tikėtina, kad krikščioniškos valstybės imtų kariauti viena su kita vien dėl kokio nors konfesinio argumento, tiesa, krikščionys yra persekiojami kitatikių ne vienoje šalyje, tačiau kažko panašaus į Kryžiaus žygius šiandien vargu, ar bus. Tačiau niekas nėra tikras, kad nebus rytoj, juolab, kad pranašaujama vadinama Naujųjų viduramžių epocha.

Krikščioniškas atgimimas jaučiamas visų pirma Rytų krikščionių šalyse, ryškus Bažnyčios suartėjimas su pasaulietine valdžia. Panašu, kad tai savotiška mobilizacija grėsmės akivaizdoje, ypač turint galvoje, kad suartėjimas labiausiai jaučiamas šalyse, kurios jaučiasi politiškai pralaimėję ar nuskriaustos. Bažnyčios niekas nekaltina, Bažnyčia guodžiasi. Tarp Kosovo serbų dvasininkija vis įtakingesnė – tai tikras identiteto sargas, identiteto, kurio neištrinsi tiesiog pakeitęs valdžią ar šalies pavadinimą.

Ar galimas šventas islamo karas? Niekas į jų šventumą nežiūri rimtai, juolab, kad islamas neturi jokio aukščiausiojo autoriteto visiems musulmonams. Tad ir čia dar galima pasiginčyti. Jokios kitos religijos atstovai šiandien taip nežudo vieni kitų, kaip musulmonai, būtent šis regionas ir yra vadinamosios „nestabilumo arkos“ (anot Zbigniewo Brzezinskio) dalis. Būtent čia didžiausia tarpusavio karų, visai nešventų karų tikimybė.

O „nusileidus“ iki Tėvynės gynimo, bendruomenės ir šeimos apsaugos, suprasime, kad ginti vertybes ir toliau yra garbingas ir šventas reikalas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išaušo istorinio vizito diena: kuo Pranciškus skiriasi nuo pirmtakų (11)

Nusistovėję stereotipai esą popiežius, jų aplinką supa didžiulė prabanga.

Po kelionės keltu – lietuvės perspėjimas: nepasitikrinę prarasite nemažai pinigų (11)

Naują būdą keliauti atradusi vilnietė Justina pasijautė išleidusi daugiau nei turėjo. Pasak...

Orai: temperatūra per parą kris 10 laipsnių kiekvieną dieną šals vis labiau (7)

Labai šiltas dienas keis lietingos ir vėsios. Rugsėjo 22 dieną termometrai rodys 10 laipsnių...

Vilniaus centre „pabiro plytos“: neklusnius vairuotojus tramdė net policijos švyturėliais (5)

Artėjant šeštadieniniam popiežiaus Pranciškaus vizitui Vilniuje, pagrindinėse sostinės...

Pasipiktino prabangiais modeliais su „vardiniais“ elektromobilių numeriais, bet „Regitra“ atrado kitą bėdą (154)

Prabangūs BMW, „ Audi “, „Porsche“ su elektromobiliams skirtais valstybinio numerio...

Jauna šeima: kaip pasiruošti susitikimui su popiežiumi (285)

Į susitikimus su rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje viešėsiančiu popiežiumi Pranciškumi...

Moterų siaubas Klaipėdoje: mieste siautėja ginkluotas užpuolikas (93)

Po moters, šeštadienį vežimėlyje stūmusios vaiką, kraupios akistatos su užpuoliku Klaipėdos...

Nuslėptas dokumentas parodė tikrąjį rusų sukčiavimo mastą: JAV trūko kantrybė (157)

Jungtinių Tautų ekspertų grupės parengtoje ataskaitoje konstatuojama, kad Šiaurės Korėja...

Tragišką kūdikio pagrobimo istoriją lig šiol gaubia daug paslapčių (6)

Nors įtariamasis buvo identifikuotas, teisiamas ir pripažintas kaltu, vėliau jam įvykdyta mirties...

Naujausias Kepenio užmojis – tam nepritaria net medikai (198)

Alternatyvia Lietuvoje laikoma ajurvedos medicina randa kelią į Lietuvos Seimą. Parlamentaras...