aA
DELFI tęsia rašinių ciklą „Karas šiandien ir rytoj“, kuriame publikuojame politologo ir Seimo nario Egidijaus Vareikio tekstus apie tai, kaip tradicines saugumo politikos teorijas keičia naujos, kaip keičiasi karai, kokios taikos palaikymo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonės juos gali sustabdyti.
Kalašnikovo automatai
Kalašnikovo automatai
© AFP/Scanpix

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja Pasaulio tvarka?

Karas šiandien ir rytoj. Karas, kuriam nesame pasiruošę

Karas šiandien ir rytoj. Kartais sveika ir nusiginkluoti

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja klasikinė geopolitika ir jos nulemti ilgalaikiai politiniai sprendimai?

Karas šiandien ir rytoj. Ar branduolinis ginklas padeda išsaugoti taiką?

Karas šiandien ir rytoj. Gynybiniai aljansai: liūtai, vilkai, šakalai ir ėriukai

Jau išsiaiškinome, kad esame beveik nepasiruošę kariauti XXI amžiaus karų su visokiais „žaliaisiais žmogeliukais“, karų, kuriose seniai nebėra tankų, artilerijos ir fronto linijos. Tai gal tada geriau jų kiek įmanoma vengti, įvedant griežtą ginklų kontrolės režimą, stiprinant pasitikėjimą ir, galiausiai, kuriant tokį politinį klimatą, kokiame „žalieji žmogeliukai“ tiesiog išmirtų.

Kas gi ta ginklų kontrolė, ką ji nuveikė iki šiol ir ką dar gali padaryti taikos labui? Verta prisiminti, kad suprastume savo pasiekimus ir trūkumus.

Beginklis žmogus yra mažiau saugus negu ginkluotas, tačiau pernelyg ginkluotas – pavojingas, t.y. keliantis nesaugumą aplinkai. Kaip teigia saugumo dilema – vienos pusės saugumo stiprinimas, pasiektas ginkluojantis, stiprina kitos pusės nesaugumo jausmą.
Egidijus Vareikis

Pirmieji bandymai sutarti dėl ginklų kontrolės, kariavimo tvarkos, belaisvių ir civilių traktavimo, žinomi dar Antikos laikais. Viduramžiais Katalikų Bažnyčia ne kartą dėjo pastangas Bažnyčios vardu riboti ginklų naudojimą ir karų trukmę. 990 metais paskelbta Dievo Taika turėjo saugoti Bažnyčios nuosavybę, nekariaujančius civilius ir žemės ūkio struktūras. 1139 metais Antrasis Laterano Susirinkimas uždraudė naudoti kai kuriuos ginklus (arbaletus) prieš krikščionis.

Trisdešimties metų karo XVII amžiuje metu plintant šaunamiesiems ginklams ir daugėjant tiesiog plėšikaujančių ginkluotų žmonių, atsirado pastangų teisiškai atskirti reguliariąsias kariuomenes ir nelegalius dalinius, saugoti civilius, sužeistuosius, t.y. apibrėžti bendras karo taisykles. XVIII amžiuje Jeano Jacques‘as Rousseau ir jo pasekėjai kėlė visiško karo uždraudimo idėjas ir pan. Atsirado įvairių pacifistinių judėjimų: vienų, nukreiptų prieš karo kaip politikos dalies idėją, kitų – kovojančių už ginklų, kaip karo kaltininkų, uždraudimą.

Tik XIX amžiuje pabaigoje prasidėjo ginklų kontrolė, kurią galima vadinti šiuolaikine. 1899 metų vasarą Hagoje įvyko Pirmoji tarptautinė nusiginklavimo konferencija. Jos nutarimu įkurtas Hagos teismas arba Hagos Tribunolas. Kitos sutartys patvirtino ketinimus eliminuoti nereikalingas aukas ir sugriovimus, teisiškai atskirti kariškius, civilius, užsieniečius. Be to, priimtos trys deklaracijos penkeriems metams draudžiančios nuodingų dujų ir žalojančių kulkų naudojimą, taip pat bombardavimą iš oro balionų bei dirižablių. Antroji Hagos konferencija 1907 metais išaiškino kariaujančių ir nekariaujančių pareigas bei teises, kai kurių karo priemonių apibrėžimus, galimybes.

Dažnai populiarioje literatūroje bei politikų debatuose ginklų kontrolė yra tapatinama su nusiginklavimu ar nuginklavimu. Tai klaidinantis tapatinimas. Beginklis žmogus yra mažiau saugus negu ginkluotas, tačiau pernelyg ginkluotas – pavojingas, t.y. keliantis nesaugumą aplinkai. Kaip teigia saugumo dilema – vienos pusės saugumo stiprinimas, pasiektas ginkluojantis, stiprina kitos pusės nesaugumo jausmą. Tad istorinė patirtis rodo, jog saugumo pojūčio priklausomybė nuo ginklų kiekio tėra tiesinė.

Vadinasi – daugiau ginklų saugiau?

Tokioje būsenoje kartais jaučiasi pavienės nedidelės šalys, tokios kaip Lietuva prieš pakvietimą į NATO. Turėtume daugiau ginklų, būtume saugesni. Toliau ginklų kiekiui didėjant, saugumas neauga, nes prasideda ginklavimosi varžybos. Kita vertus, pačios ginklavimosi varžybos – nuolatinis balanso siekimas – yra noras palaikyti tam tikrą jau pasiektą saugumo pojūčio lygį. Dar labiau išaugus ginklų kiekiui, saugumas pradeda mažėti – atsiranda galimybė klysti ginklų apskaitoje, panaudoti ginklus per klaidą, ginklams pakliūti į rankas asmenų, neturinčių teisės juos naudoti, atsirasti juodajai ginklų prekybos rinkai. Saugumo pojūtis sumažėja.

Idealiu atveju ginklų kontrolės uždavinys turėtų būti maksimalaus saugumo pasiekimas su minimaliu ginkluotės kiekiu, o taip pat jėgų balansas, atgrasantis nuo minties, kad karą galima lengvai laimėti. Šioje šviesoje pažymėtina 1921-1922 metais vykusi Vašingtono laivyno konferencija, nustačiusi jėgų balansą didžiųjų šalių laivynams. Konferencijos susitarimai nustatė ne konkretų ginkluotės kiekį, bet valstybių apginklavimo tarpusavio santykius. Tai vienas iš populiarių ginklų kontrolės būdų.

Šaltajam karui baigiantis tapo aišku, kad branduoliniai arsenalai yra gerokai per dideli, nei reikia gynybai ir atgrasymui, tad visai natūralu, jog imtasi juos mažinti. Tačiau tai jau vakarykštė diena. Šiandien, kai nepasitikėjimas didėja ir ateina naujas Šaltasis karas, galima tikėtis naujos arsenalų augimo bangos.
Egidijus Vareikis

1925 metų Ženevos Konvencija uždraudė nuodingų dujų kaip cheminio ginklo naudojimą. Baimintasi, kad ateities karai gali virsti cheminiais karais. 1928 metais JAV ir Prancūzija inicijavo vadinamąjį Kellogg-Briand paktą , draudžiantį karą kaip užsienio politikos instrumentą. Kaip tapo aišku, šis dokumentas didelio politinio efekto neturėjo.

Ginklų kontrolė pati savaime kelia nemažai politikos logikos ir moralės problemų:

Neaišku kaip nustatyti minimalius ginkluotės, kaip maksimalaus saugumo užtikrinimo priemonės, poreikius. Kaip apibrėžti racionalius ir protingus saugumo poreikius?
Vienų ginklų rūšių ribojimas ar draudimas skatina naujų – nedraudžiamų – ginklų kūrimą, tad visiškai nemažina karinių išlaidų. Ginklų kontrolė, kaip rodo istorinė patirtis, dažniau skatina inovacijas ir investicijas į naujas ginklų rūšis.
Teigiama, kad ginklų kontrolė pati savaime yra svarbus nepasitikėjimo faktorius (kontroliuojama, kai nepasitikima).
Ginklų kontrolės susitarimai nėra ilgalaikiai tuo labiau amžini. Atsiranda technologinių naujovių, keičiasi sąjungos, pažiūra į karą ir pačią ginklų kontrolę. Tačiau svarbiausias ginklų kontrolės uždavinys išlieka – užkirsti kelią karui.
Po Antrojo pasaulinio karo didžiausia grėsmė žmonijai rodėsi būsiąs branduolinis konfliktas. Tad dėl totalaus susinaikinimo prevencijos teko aukoti įprastinių ginklų kontrolės reikalus.

Nesigilinant į detales, galima konstatuoti, kad branduolinių ginklų kontrolė buvo sėkminga. Karas taip ir neprasidėjo. Grėsmė būti sunaikintiems priversdavo susitarti. 1963 metais sutarta uždrausti branduolinio ginklo bandymus vandenyje, atmosferoje ir kosminėje erdvėje. Palikta galimybė vykdyti bandymus po žeme. Požeminius bandymus galima buvo fiksuoti seisminiais prietaisais, tad ir jų nebuvo galima vykdyti visiškai slaptai. Upsalos miesto seisminė stotis Švedijoje efektyviai fiksuodavo daugelį branduolinių bandymų, atliekamų buvusioje Sovietų Sąjungoje. 1967 metais sutarta, kad branduolines medžiagas kosminėje erdvėje leidžiama laikyti tik mokslinio tyrimo tikslais, 1971 metų sutartimi – taip pat ir pasauliniame vandenyne.

Siekiant riboti branduolinių ginklų plitimą, imtos propaguoti vadinamųjų nebranduolinių zonų kūrimo idėjos.

Augant branduolinių užtaisų skaičiui iškilo pavojus, kad ginklas bus panaudotas atsitiktinai, kad jį galės savavališkai naudoti kariškiai be valstybių vadovų sprendimo, tad padėta nemažai pastangų apsaugoti branduolinį atgrasymą nuo nesusipratimų ir atsitiktinumų. 1968 metais pasirašyta Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis (įsigaliojo 1970 m.), kurią pasirašiusios šalys įsipareigoja nekurti branduolinio ginklo, jo komponentų, neperduoti branduolinio ginklo potencialaus kūrimo technologijų ir pan.

Visos iki šiol minėtos sutartys buvo daugiašalės. Tačiau realiai didžiausias branduolinio konflikto pavojus kilo iš dviejų valstybių – JAV ir Sovietų Sąjungos. Tad jų dvišaliai susitarimai realiai ginklų kontrolei turėjo kur kas daugiau praktinės reikšmės. Šalys, nors ir labai nepasitikėdamos viena kita, susitardavo. Įdomu ta, kad kai kurios sutartys ne mažino, o didino susinaikinimo riziką, o tai savo ruožtu tramdė pagundą kariauti.

Šaltajam karui baigiantis tapo aišku, kad branduoliniai arsenalai yra gerokai per dideli, nei reikia gynybai ir atgrasymui, tad visai natūralu, jog imtasi juos mažinti. Tačiau tai jau vakarykštė diena. Šiandien, kai nepasitikėjimas didėja ir ateina naujas Šaltasis karas, galima tikėtis naujos arsenalų augimo bangos.

Cheminio ginklo komponentai gali būti kaupiami ir saugomi kaip visai nekalti chemikalai, negalima net įrodyti, jog tai ginklo komponentai. Dar sudėtingiau yra su bakteriologiniu ginklu; sunku įrodyti, kurie virusai ar bakterijų štamai yra ginklai, o ne biologinių tyrimų objektai.
Egidijus Vareikis

Nors branduolinio karo tikimybė tarp JAV ir Rusijos šiuo metu laikoma labai maža, tolesniam branduolinio ginklo mažinimui trukdo ir naujos branduolinės valstybės ir visos naujosios grėsmės. Indija ir Pakistanas tapo branduolinėmis valstybėmis. Branduolinės strategijos ir branduolinių ginklų kontrolės raidai didelę įtaką turi ir tarptautinis politinis klimatas. Pavojus, kad branduolinį ginklą gali turėti nedemokratiškos ir nekontroliuojamos valstybės, verčia išlaikyti bent dalį buvusio branduolinio arsenalo. Todėl JAV ėmėsi naujos priešraketinės gynybos sistemos kūrimo.

Pastaruoju metu padidėjo kitų masinio naikinimo ginklo rūšių reikšmė. Tradiciškai masinio naikinimo ginklais laikomi branduoliniai, cheminiai ir biologiniai ginklai. Nors ir pasirašytos šio ginklo neplatinimo konvencijos, vis dažniau atsiranda žinių apie jų naudojimą. Sutartys galioja, kol yra gera valia jų laikytis... sena tiesa. Minėtų ginklų verifikavimas labai problemiškas. Cheminio ginklo komponentai gali būti kaupiami ir saugomi kaip visai nekalti chemikalai, negalima net įrodyti, jog tai ginklo komponentai. Dar sudėtingiau yra su bakteriologiniu ginklu; sunku įrodyti, kurie virusai ar bakterijų štamai yra ginklai, o ne biologinių tyrimų objektai.

Keliolika susitarimų draudžia ir vadinamus „nežmoniškus ginklus“. Pastaraisiais laikomi ginklai, kurie ypatingai sunkiai sužeidžia. Šiuolaikinė karo filosofija teigia, kad ginklas pats savaime nėra žudymo ar žalojimo įrankis. Ginklo tikslas – panaudojant jį spręsti kažkurias politines problemas. Būtų gerai, jei iš viso būtų galima problemas išspręsti be aukų. Tačiau taip ne visada pavyksta ir tenka naudoti ginklą, kuris pašalina priešą iš kovos. Geriausia būtų pašalinti jį taip, kad aukos ir sužeidimai būtų minimalūs, tačiau „nežmoniški ginklai“ veikia kaip tik priešingai – jie maksimaliai didina žalojamąjį poveikį.

Paprasčiausi „nežmoniški ginklai“ – tai netaisyklingos formos kulkos (vadinamos „dum dum“), didelio greičio kulkos, sukeliančios terminį šoką, sprogmenys, pripildyti metalo drožlėmis ar šratais. Nežmoniškų ginklų konvencija galioja nuo 1981 metų. Dabartiniu metu daugiausiai žalos daro minos, paliktos buvusių karų laikuose. Nuo pastarųjų žūsta daugiausiai civiliai žmonės. Sutartis, draudžianti naudoti vadinamąsias antipėstininkų minas, buvo pasirašyta 1997 metais, tačiau net nenaudojant naujų minų, daugybė jų, likusių karo laukuose Balkanuose, Afganistane, Angoloje ir kitose šalyse, yra didelis nesaugumo židinys.

Nepaisant pavadinimo, nuo masinio naikinimo ginklų kol kas žuvo santykinai nedaug žmonių. Žymiai daugiau tampa vadinamų įprastinių ginklų aukomis.

Įprastinių ginklų kontrolė po Antrojo pasaulinio karo buvo inicijuojama iš esmės Vakarų pusės, tačiau vyraujant Šaltojo karo atmosferai susitarti praktiškai nepavykdavo. Tik Šaltajam karui baigiantis, 1990 m. pasirašyta Įprastinių ginklų Europoje sutartis, geografiškai apėmusi regioną nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų. Ši sutartis ribojo tankų, karinių šarvuotų mašinų, artilerijos, kovos lėktuvų, helikopterių kiekį, tačiau neribojo karinio personalo kiekio, visiškai nekalbėjo apie karinio laivyno pajėgas. Sutartis sudaryta taip, kad skatintų NATO ir Varšuvos sutarties organizaciją kuo mažiau koncentruoti savo techniką arti blokus dalinančios linijos ir tuo būdu sumažinti konvencinio karo pavojų.

Nepaisant pavadinimo, nuo masinio naikinimo ginklų kol kas žuvo santykinai nedaug žmonių. Žymiai daugiau tampa vadinamų įprastinių ginklų aukomis.
Egidijus Vareikis

Nuo aštuntojo dešimtmečio pradėta derėtis ir pasitikėjimo stiprinimo priemonių srityje. Pasitikėjimo stiprinimo priemonės apima tokius dalykus kaip karinių pratybų skaičiaus ribojimas, išankstinis įspėjimas apie rengiamus manevrus, kariuomenės perdislokavimą ir pan. Pasitikėjimo stiprinimo sutartys neriboja ginkluotės skaičiaus, daugeliu atveju neriboja išdėstymo, tačiau padaro viešą ginkluotės naudojimą. Pirmieji pasitikėjimo stiprinimo priemonių bandymai padaryti dar 1975 metais, pasirašant vadinamąjį Helsinkio baigiamąjį aktą. Vėliau pasirašytos sutartys žinomos Stokholmo dokumentų ir Vienos dokumentų vardais.

Dar viena pasitikėjimo stiprinimo sutartis – „Atviro dangaus“, pasirašyta 1992 metais, leidžia svetimų valstybių lėktuvams nustatyta tvarka praskristi virš kitos valstybės teritorijos ir stebėti jos ginkluotųjų pajėgų išsidėstymą.

Galiausiai, ginklų prekyba yra vienas sunkiausiai kontroliuojamų ginklų platinimo būdų. Šaltojo karo metais kiekvienas iš konfrontuojančių blokų stengėsi apginkluoti savais ginklais sąjungininkus ir ideologiškai bei politiškai artimas Trečiojo pasaulio valstybes. Pasibaigus Šaltajam karui, ginklų prekyba buvo sumažėjusi, o nuo 1997 metų – vėl auga. Atrodytų, kad po Šaltojo karo nebelieka pagrindo ginklų prekybos rinkai plėstis, tačiau taip nėra. Daugelyje trečio pasaulio šalių vyksta persiginklavimas, ginklų prekybos rinkoje vyksta normali ekonominė konkurencija.

Pastaruoju metu, plečiantis lokalinių konfliktų geografijai, ginklų prekyba tampa vis pelningesnis biznis. 2013 metais Jungtinėms Tautoms tarpininkaujant, pasirašytu ginklų prekybos sutartis, įsigalėsianti šiemet, tačiau ar jos poveikis pakeis ką nors iš esmės – abejojama.

Galiausiai didžiausia tikimybė žūti – tai būti nušautam iš įprastinio automatinio ginklo, kokiais ginkluoti ir „žmogeliukai“ tai gal ir teisūs sakantys, kad ne branduolinis užtaisas, o visai įprastas „kalašnikovas“ yra pavojingiausias XXI amžiaus ginklas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuvoje – siūlymas dirbti 4 darbo dienas per savaitę už tą patį atlyginimą: tai išbandžiusi įmonė sako, kad pasiteisina (214)

Vėl kyla diskusijos dėl keturių dienų darbo savaitės. To žadama siekti Lietuvos socialdemokratų...

Po JAV ataskaitos – naujas išpuolis Lietuvoje: taikiniai pasirinkti neatsitiktinai (374)

Vos diena. Tiek užtruko programišiai, surengę kibernetinę ataką Lietuvoje po to, kai JAV...

Po pasaulį nuolat keliaujantis verslininkas Jokūbas Laukaitis: karantinas mane užklupo pačiu laiku (36)

Po pasaulį nuolat keliaujantis idėjų kupinas verslininkas Jokūbas Laukaitis , daugiau nei pusei...

Andrius Almanis | D+

Kruvinojo barono saulėlydis: jį radę „raudonieji“ negalėjo patikėti, kad tai – legendinis tironas III dalis

1921 m. pradžioje ties Mongolijos siena telkėsi vis daugiau bolševikų dalinių, kai kurie net...

Top10. Gamintojai griebiasi už galvų – pasaulyje siaučianti jėga Lietuvos neaplenkė (71)

Pasaulis, pamažu išsivaduojantis iš koronaviruso pandemijos gniaužtų, regis jau galėtų kiek...

TS-LKD atstovas žodžių apie Nausėdą nebesirenka: ar jis tinkamas atstovauti tokio aukšto pilotažo susitikime Prezidentūros reakcija lakoniška (905)

Įtampa tarp Seimo ir Prezidentūros dėl Lietuvos atstovavimų Europos Vadovų Taryboje auga. Seimo...

Artimiausiu metu – prastos sinoptikų žinios: iki šilumos dar teks iškęsti ne vieną nemalonią dieną (1)

Ketvirtadienio dieną dangų dengs gana tankių debesų sluoksnis, kurį retsykiais praplėš skaisti...

VTEK pradėjo tyrimą dėl aplinkos ministro Simono Gentvilo (48)

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pradėjo tyrimą dėl aplinkos ministro, liberalo...

Feisbuke sparčiai išplitęs vaizdas apie milžiniškas vynuogių kekes Ukrainoje sulaukė ekspertų reakcijos (29)

Feisbuko grupės ir kiti socialinių tinklų forumai – vietos, kuriose sparčiai sklinda melagienos...

Čempionų lygos finale susigrums du anglų futbolo milžinai (15)

UEFA Čempionų lygos finale gegužės pabaigoje susigrums „Manchester City“ ir Londono...