Karas šiandien ir rytoj. Ar moderniais ginklais laimėsime ateities karą?

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja Pasaulio tvarka?

Karas šiandien ir rytoj. Karas, kuriam nesame pasiruošę

Karas šiandien ir rytoj. Kartais sveika ir nusiginkluoti

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja klasikinė geopolitika ir jos nulemti ilgalaikiai politiniai sprendimai?

Karas šiandien ir rytoj. Ar branduolinis ginklas padeda išsaugoti taiką?

Karas šiandien ir rytoj. Gynybiniai aljansai: liūtai, vilkai, šakalai ir ėriukai

Ne branduolinis užtaisas, o „kalašnikovas“ yra pavojingiausias ginklas

Karas šiandien ir rytoj. Kinijos ir Rusijos šviesi ateitis nelaukia

Karas šiandien ir rytoj. Ateities karas: keisti dariniai prieš valstybes

Karas šiandien ir rytoj. Ar galima apginti Lietuvą?

Kaip jau buvo užsiminta šiame rašinių cikle, pergalės siekį kare jo žinovai grindžia keliomis skirtingomis filosofijomis.

Viena iš jų įrodinėja, kad pranašumą ir pergalę lemia technologijos. Jomis galima ne tik greitai naikinti, galima eliminuoti priešą selektyviai, tiksliai, nedarant žalos aplinkai ir nekariaujančiam pasauliui. Tai šiandieninių euroatlantinės bendrijos karo technokratų ideologija. Kita filosofija, kylanti iš marksistinės ideologijos ir Mao Tze Tungo mokymų, teigia, kad karo baigtį galiausiai lemia liaudies masių susitelkimas ir tvirta ideologija. Ji nenužudoma net moderniausiais ginklais. Trečia, teroristų ir „hibridinių“ karų apologetų idėja sako, kad karą lengviausia laimėti sukuriant visuomenėje sumaištį, paniką, indiferentišką „depolitizuotą“ požiūrį į politinius procesus. Tuomet ir be modernios technikos galima pasiekti reikiamus tikslus.

Šiandien trumpai apžvelgsime, kaip ateities karams rengiasi techninių inovacijų šalininkai. Jiems ne paslaptis, kad technologinis pranašumas ne visada nulemia karo baigtį, kad visos civilizacijos anksčiau ar vėliau „krenta“ nuo vadinamų barbarų, t.y. tokių, kurių techninis pasirengimas menkesnis. Ne visada ir visur technika padeda – SSSR kariauna įrodė pati sau, kad tankai yra bejėgiai prieš Afganų pasipriešinimą, islamo teristai visai nebijo branduolinio ginklo... Tačiau, kaip ten bebūtų, naujųjų ginklų technologai nesnaudžia, o kariškiai beria jiems užsakymus.

Techninės karybos naujovės XXI amžiaus pradžioje vystosi keturiomis pagrindinėmis kryptimis:

Pirma – tai karo robotizacija. Ginklas, amunicija, stebėjimo technika, bet ne žmogus siunčiamas arčiau priešo. Technologijos neturi žudyti, bet privalo veikti kiek galima selektyviau, atskirti karinį taikinį nuo civilinio objekto. Neatsitiktinai teoretikai prognozuoja, kad robotizuotuose karuose aukų ir sugriovimų bus mažiau nei iki šiol.

Antra – vadinamųjų masinio naikinimo (arba masinio atgrasymo) ginklai. Ilgą laiką jie buvo efektyvi atgrasymo priemonė, nes branduoliniam ar cheminiam karui niekas nesiryžo. Šiandien svarstoma planuojami lokaliniai branduoliniai karai, cheminio ir bakteriologinio ginklo naudojimas prieš civilius.

Trečia – naujos karo erdvės – karas kosmose, karas interneto erdvėje, ekonominiai ir kultūriniai karai.

Ketvirta – naujos, kol kas neįprastos poveikio priemonės – vadinamosios nežudančios kulkos, mikrobangos, psichiką veikiančios priemonės.

Bene aiškiausiai matoma pažanga robotizacijos sferoje. Jungtinės Amerikos Valstijos turi net Gynybos tobulinimo tyrimų agentūrą (Defence Advance Research Projects Agency – DARPA), kuri ir yra didžiausias technologinių naujovių ir tyrimų šioje srityje užsakovas. Panašios institucijos (ne visada labai viešai) įkurtos ir kai kuriose Europos šalyse.

Vienas populiariausių pastarųjų metų technikos inovacijų, nepilotuojamieji (dažniausiai skraidantys) robotai – dronai (tiesioginis vertimas – tranai), – sugebantys vykdyti jau ir gana sudėtingas karines užduotis. Jie ne tik perneša ginklus, bet vykdo stebėjimo, ankstyvojo įspėjimo ir kitas misijas. Dronai gali būti nuo lėktuvo iki vabzdžio dydžio, priklausimai nuo funkcijos. Jie jau gana sėkmingai vykdo karines misijas Afganistane, gali būti valdomi iš centrų pačioje Amerikoje.

Technologinių inovacijų bendrovė „Boston Dynamic“ neseniai pasiūlė judrų iš toli valdomą sausumos droną – mechaninį „nešulinį arklį“, galintį pernešti kariui reikalingas kovos priemones, pavojingus krovinius, reikalu esant, sprogmenis. Tokie keturkojai ar šešiakojai robotai lengviau nei ratinės mašinos įveikia reljefo nelygumus, šokinėja per griovius, „atpažįsta“ savo šeimininką, vykdo jo komandas. Tai akivaizdžiai pagerina kario mobilumą kovos lauke. Kitas įspūdingas išradimas – Masačusetso technologijos instituto sukurta mechaninė plastikinė „kirmėlė“, galinti be garso skverbtis į priešo teritoriją ir perduoti garso ir vaizdo signalus. Kirmėlė atspari drėgmei, mechaniniams smūgiams ir labai sunkiai sunaikinama.

Visiems, kas bandė važiuoti riedžiu Vilniaus gatvėmis, bus įdomu, kad tokio tipo transporto priemonės artimiausiu laiku gali pakeiti pėstininkų žygiavimą. Australijos technologai sukūrė lengvą karinį šarvuotą riedį, kuris gali judėti ir kaip individuali krovininė mašina. Paruoštas ir treniruoklis, vežiojantis „žaliuosius žmogeliukus“, leidžiantis imituoti priešo karių judėjimą ir tuo būdu kurti artimą kovinei situaciją. Tai tik keli iš daugelio pavyzdžių, nebedengiamų karinės paslapties šydais. Aišku, kad sumanymų ir fantazijos šioje srityje tikrai netrūksta.

Kur kas paslaptingesnė sritis – masinio naikinimo ginklai. Nuo didelės griaunamosios galios ir radiacinį užkrėtimą lemiančių balistinių raketų pereinama prie kompaktiškų ir labai lokaliai naudojamų branduolinių ginklų. Ne paslaptis, kad jau sukurti beveik žmogaus kuprinės dydžio sviedinių paleidimo įrenginiai, leisiantys branduolinius užtaisus naudoti kaip taktinį ginklą.

Savotišką renesansą pergyvena cheminio ir biologinio ginklo kūrimas. Nors cheminės kovos priemonės naudojamos nuo antikos laikų, jų efektyvumas visada laikytas abejotinu, o naudojimas – rizikingu, naujovių šioje srityje netrūksta juolab, kad ir nuodijančių medžiagų ar mišinių gamyba prieinama net ir technologiškai atsilikusioms bendruomenėms. Vadinamųjų binarinių mišinių atskiri komponentai yra nenuodingi ir santykinai saugūs, toksiški mišiniai, atlikę savo „misiją“ greitai skaidosi ar oksiduojasi nepalikdami nuodingų komponentų. Tai leidžia chemines priemones naudoti nedidelėse erdvėse ir santykinai selektyviai. Taigi, visai patogu.

Dar daugiau kalbama apie biologinį ginklą. Panika, kurią sukėlė juodligė po rugsėjo 11 teroro aktų, panika, kurią kelia epidemijos ir net gyvulių ligos, rodo, kad biologinis ginklas gali turėti jei ne griaunamąjį, tai psichologinį poveikį. Teroristai gali persiųsti biologinį ginklą paštu, užkrėsti vandentiekio tinklą ir pan.

Ginklo gamyba gana paprasta, tad jis prieinamas daugeliui šalių, tačiau sudėtingas jo selektyvus naudojimas, naudojimo kontroliavimas. Didžiausias ir rimčiausias biologinio ginklo trūkumas – nenuspėjamumas. Paskleidus mirtį nešančią bakterijas, galima apkrėsti ne tik priešų, bet ir savo karius ar žmones. Tačiau prisiminus, kad hibridinio karo ideologams to nenuspėjamumo kaip tik ir reikia, galima tikėtis, jog šioje srityje dar bus įvairių netikėtumų.

Vyresnės kartos žmonės pamena, kad vadinamasis „kosmoso užkariavimas“, prasidėjęs prieš pusę amžiaus buvo skatinamas aiškiai matomo tikslo išsikovoti karinės galios pranašumą. Vienas iš faktorių, parklupdžiusių Sovietų Sąjungą ginklavimosi varžybose, buvo prezidento Ronaldo Reagano paskelbta Strateginės gynybos iniciatyva, populiariai pavadinta „žvaigždžių karų“, programa. SSSR tuomet suvokė, kad reikia daryti nuolaidų ginklavimosi varžybose mainais į tai, kad JAV atsisakytų savo planų. Taip ir įvyko – SSSR vis tiek žlugo, o gynyba kosmose, vyraujant Šaltojo karo pabaigos euforijai, nustumta į antrąjį planą.

Dabar gynybos kosmose idėjoms vėl skiriamas didelis dėmesys. Iš kosmoso galima ne tik vis detaliau žvalgyti priešo teritoriją. Galima sunaikinti jų arsenalus, pavyzdžiui, balistines raketas, joms net dorai nepakilus. Žinomos JAV firmos „Northrop Grumman and Lockheed Martin“, dirbančios šioje srityje, pateikia naujus balistinių raketų blokavimo įrenginius, galinčius visiškai niekais paverti esamą branduolinių raketų sistemą. Tokios šalims, kaip Rusija ar Kinija tai signalas, kad jų arsenalai tampa praktiškai nefunkcionalūs, kad joms reikia galvoti apie kitas branduolinio ginklo panaudojimo galimybes.

Į kosmosą galima perkelti ir didelę dalį karo logistikos. Neatsitiktinai futurologas George’as Friedmanas pranašauja, kad kito pasaulinio karo Pearl Harboras gali būti nebe Ramiajame vandenyne, o… kosmose.

Apie galimus kibernetinius karus šiandien taip pat daug kalbama, kaip ir apie propagandinius karo aspektus, todėl šiame tekste jų plačiau nekomentuosiu.

Galiausiai neįprasti ir savaip naujoviški kariavimo būdai. Afganistane ir Irake amerikiečiai jau išbandė vadinamas garso kulkas. Priešas „nušaunamas“ mikrobangų impulsu, kuris, patekęs į kaukolės vidų veikia vidinę ausį ir sukelia nemaloniai svaiginantį ir demoralizuojantį garso efektą. Priešo karys išvedamas iš rikiuotės, nors galiausiai jo gyvybei pavojus negresia. Pastaruoju metu siūloma ir daugiau priemonių – „migdomųjų“, ašarojimą ir kitus nemalonius pojūčius sukeliančių priemonių naudojimą, nežudant priešo kareivių, juk karas – tai ne žudynių, o politikos įgyvendinimo vieta. Žmonės reikalingi bus ir po karo...

Yra gandų ir apie populiariai vadinamą psichotropinį ginklą, tačiau kol kas palikime tai gandams ar karinės paslapties sferai.

Inžinieriai ir išradėjai, kaip matyti, išmonės turi. Tačiau būtų svarbu žinoti ir kariškių poreikius. Jie, aišku, vykdo politinius užsakymus, tačiau ir neblogai supranta, ko labiausiai reikia „čia ir dabar“. Neseniai Pentagono šaltiniai paviešino dokumentą, kuriame pateikia savotišką poreikių sąrašą.

Kariškiams, kaip aiškėja, visų pirma norisi ne naujų superginklų, o daugiau lengvų manevringesnių transporto priemonių, helikopterių, laivų – visko, kas didina kariuomenės mobilumą. Jie norėtų, kad technika būtų tylesnė, lengvesnė ir paprasčiau valdoma.

Toliau prioritetų sąraše minimi tie patys nežudantys ginklai, padedantys išvengti nereikalingų aukų, leidžiantys kariškiams laisviau jaustis kovos lauke. Tad visi garsiniai, lazeriniai, šviesos impulsais ar elektros iškrovomis veikiantys prietaisai, sveikintini. (Įdomu, kad šioje srityje daug dirba žinoma „Boeing“ bendrovė, mums pažįstama daugiau kaip lėktuvų gamintoja.)

Kariškiai sveiktų visas technines inovacijas, palengvinančius fizinę naštą, kurią karys laiko rankose ar ant savo pečių. Todėl su viltimi žiūrima į minėtus nešulinius robotus, lengvus visureigius, riedžius ar lengvesnius neprašaunamus „šarvus“.

Dronų srityje kariškiai tikisi sulaukti ne tik skraidančių, bet ir plaukiojančių vandenyje ir po vandeniu bei, kaip minėta, šliaužiojančių nepilotuojamų aparatų. Tikisi robotų žvalgų, savarankiškai analizuojančių topografiją, tiriančių judančius objektus, kuriančius užtvaras ir minų laukus ir net sugebančių veikti santykinai savarankiškai, savotiškai paruošti kovos lauką kariams.

Nors ryšiams ir veiksmų koordinavimui skiriama daug dėmesio, reiktų tokio „matymo“ lygio, kad kariai galėtų aiškiai matyti kovos situaciją, savo draugų ir priešų išsidėstymą. Tad reikia dar daugiau įvairaus dienos-nakties, šilto-šalto matymo ir komunikavimo įrangos.

Kariškių raportuose sakoma, kad didelė problema kare yra aprūpinimas degalais ir kita energija. Degalai turi būti lengviau transportuojami ir ne tokie pavojingi. Nenuostabu, kad rimtai svarstomos galimybės naudoti biokurą ir pritaikyti atsinaujinančios energijos generavimo sistemas.

Pagal deklaruojamus poreikius nesunku pasakyti, kokiam gi karui norima pasiruošti. Tikrai ne branduoliniam ar cheminiam. Poreikiai rodo, kad daugiausia dėmesio skiriama pasiruošimui jau liūdnai pagarsėjusiems... hibridiniams karams. Tai labai teigiama tendencija – jei tokiam karui būsime gerai pasirengę, didelė tikimybė, kad jos ir nebus. O juk to labiausiai ir siekiame.