Ilsėdamasi pradedi kamuotis. Dieną miegi, paskui slankioji ir ieškai, ko čia imtis. Iki skausmo nenori senti ir senatvėje prisiminti tai, ko nespėjai atlikti per gyvenimą. Tavo užburtas ratas — ciferblato apskritimas. Ar iš jo yra išeitis? Yra.
Per daug ar per mažai?
Laikui bėgant mes, kaip sakoma, prisižaidėme. Dar XX amžiaus pradžioje niekas nemanė, jog tai kam nors gali būti problema. O dabar psichologai vardija psichologinius bei emocinius sutrikimus, susijusius su laiko tėkmės pajauta. Tau irgi reikėtų susimąstyti, jei manai, kad laikas lekia per greitai ar slenka per lėtai, nuolat nerviniesi dėl laiko stygiaus, nemoki planuoti darbų taip, kad liktų keletas valandų tik sau.
Fizinė tokių sutrikimų išraiška — neramūs, nereikalingi judesiai, sąryšio tarp veiksmų ir judesių stoka. Pavyzdžiui, susikaupusi klausaisi pašnekovo, bet rankose vartai rašiklį ar nervingai trypčioji koja.
Nesveikas laiko pojūtis ilgainiui sutrikdo miegą. Jis didina chronišką nuovargį bei apatiją, kelia nervingumą, įtampą. Nustatyta, kad depresijos apimtam žmogui laikas ima slinkti žiauriai lėtai, o susijaudinusiam, priešingai, lekia itin greitai.
Kaip susigrąžinti sveiką laiko pojūtį
Meditacija. Meditacija pristabdo šurmulingą lėkimą per gyvenimą. Tik viena sąlyga: meditacijos negalima laikyti stebuklinga tablete, kurią praryji ir leki toliau. Jei įsitaisiusi jogos poza mintimis ir jausmais vis dar esi darbe, prie vairo ar gatvėje su vaiku, tu ne medituoji, o save prievartauji.
Todėl prie meditacijos reikia pratintis palaipsniui, iš pradžių jai skirti ne daugiau nei dešimt minučių per dieną. Tada meditacija tau neįkyrės taip greitai kaip tenisas, plaukimas ar jodinėjimas žirgais. Ta veikla, aišku, puiki, bet jai reikia itin daug visokių sąlygų, kurioms dažniausiai stinga laiko.
Kelionės. Nuvyk ten, kur laikas teka visiškai kitu ritmu. Į kalnus ar pajūrį, tik ne į triukšmingą prašmatnų kurortą. Atsidūrusi tyloje suvoksi, kad daugelis dalykų neverti jėgų, kurias eikvoji spręsdama kasdienes problemas. Jeigu jauti, kad nespėji baigti svarbios užduoties, ir ji nesusieta su esama vieta, išvažiuok į kokią sanatoriją ir pamėgink ją baigti ten. Nustebsi, kad paklusus neskubiai poilsio dienotvarkei galima be jokios įtampos atlikti darbus. Paaiškės, jog rezultatas nepriklauso nuo pralieto prakaito. O nuo sugadintų nervų — tikrų tikriausiai.
Tinkamas judėjimas. Judėk lėtai, mąstyk mikliai. „Neskubėk, nes nespėsi“, — šmaikštauja liaudies išmintis, ir čia esama tiesos. Jei supranti, kad vėluoji, viskas krinta iš rankų, nežinai, ko griebtis, sustok, porą kartų giliai įkvėpk ir iškvėpk, tada imk judėti keliskart lėčiau. Nurimsi, nešvaistysi energijos šurmuliui bei nereikalingiems judesiams ir laiku suspėsi.
Visiškai kitas dalykas — mintys. Paskaičiuok, kiek laiko išeikvoji apmąstymams. Priimtą sprendimą reikia vykdyti, o ne triskart apmąstyti. Jei kas nors jau įvyko — paleisk ir pamiršk. Emocinga praeities patirtis ir toliau tempia mus atgal, neleidžia gyventi čia ir dabar, o tai iškreipia laiko pojūtį. Todėl arba atleisk sau praeities klaidas, arba jas išsiaiškink ir pamiršk.
Taisyklingas kvėpavimas. Normalizuoti laiko pojūtį padeda sąmoningas kvėpavimas. Daugelis žmonių alsuoja netolygiai, jų įkvėpimo fazė smarkiai skiriasi nuo iškvėpimo fazės. Įrodyta: žmonėms, kurie giliau bei lėčiau įkvepia, nei iškvepia, laikas subjektyviai teka greičiau. Jie skuba gyventi, griebia viską, kas papuola, jiems sunku sustoti, sudėlioti prioritetus, todėl jie tuo pat metu imasi kelių darbų ir nieko nespėja.
Kitaip nei tie, kurių iškvėpimo fazė gerokai ilgesnė nei įkvėpimas. Šie, priešingai, pasirengę visko atsisakyti, jei tik būtų įmanoma. Jų moto — kuo mažiau, tuo geriau, principas — kas tik nori, bet ne aš. Suprantama, tokių žmonių gyvenimo ritmas ne greitesnis, nei smigusio į žiemos miegą lokio. Jų mėgstamas žodis — nuobodu.
Tačiau ir be kraštutinumų, kai stengiesi suspėti, įkvepi ilgiau, o kai nori sulėtėti — trumpiau. Sėsk ir paskaičiuok, kiek trunka tavo įkvėpimai, o kiek — iškvėpimai. Jei trukmė skiriasi, mėgink taip sutvarkyti alsavimą, kad ir įkvėpimai, ir iškvėpimai truktų vienodai. Pasitreniravusi kokį mėnesį po 10—15 minučių kasdien, pajusi, kad tavo gyvenimas ženkliai pagerėjo, ir galop rasi laiko sau.
Naujas laikrodis. Čia jau visiškai iš mistikos srities, bet... Buvo pastebėta, jog skubančių, nervingų ir šurmuliuojančių žmonių laikrodžiai ilgainiui ima šiek tiek skubėti. Ir jeigu objektyviai kelių sekundės dalių nė nepastebėsi, tai subjektyviai tos skubančios rodyklės ragins greičiau gyventi. Patarimas: keisk laikrodį.
Padėkok senajam laikrodėliui, padėk jį dėžutę poilsio ir nusipirk naują. Nustebsi, bet šis bei tas juntamai pasikeis. Jei nori esminių permainų, pakeisk visus namų laikrodžius. Beje, neverta priimti laikrodžio dovanų iš kitų žmonių: dovanotojo laikas gali tekėti kitaip nei tavasis. Kam tau gauti dovanų kito žmogaus laiko pagreitį?
Pastangos ištęsti laiką
Šis būdas tinka, jei nuolat trūksta laiko. Jei fiziškai junti, kaip minutės ir valandos dingsta lyg vanduo į smėlį. Jei manai, kad 25 paros valandos padėtį gerokai pataisytų. Žodžiu, tau, skubėtojai ir svajotojai.
Svarbu suprasti, kas yra laikas. Tai — valandų, minučių ir sekundžių visuma. Žmonių sąmonė matuoja laiką šiais dydžiais. Dabar įsivaizduok elektroninio laikrodžio ciferblatą. Pavyzdžiui: 22.24. Ar pastebėjai, kad jei žvilgsnis atsitiktinai užkliūva už elektroninio laikrodžio ciferblato, laikas, kol pasikeičia paskutinis skaičius, trunka itin ilgai? Šis reiškinys tik patvirtina faktą: laikas subjektyvus ir pavaldus žmogui.
Atidžiai pažiūrėk į skaičius: 22.24 ir 22.25. Kuo jie skiriasi? Vienu skaitmeniu. Minute. Dabar pažvelk į paprasto laikrodžio ciferblatą. Matai tą ribą, kur minučių rodyklė kerta padalą 12 ir prasideda nauja minutė? Kuo ankstesnė minutė skiriasi nuo jos? Niekuo. O dabar pamėgink įsivaizduoti: tarp pabaigos taško ir naujo tarpsnio pradžios taško yra tam tikras atstumas. Ir tas atstumas juntamas, išmatuojamas ir psichikai suvokiamas, kaip skirtumas tarp skaičių 24 ir 25.
Jauti? Tarp sekundžių, minučių ir valandų dar yra laiko. Deja, to laiko mūsų psichika neįsisąmonina. Ir kaip tik todėl juo niekada nesinaudojame. Mums jo tarsi nėra, nes racionali sąmonė padalijo laiką į valandas, minutes ir sekundes.
Prisimink vaikystę. Ar tada laiką dalijai į tarpsnius? Tada jis atrodė begalinis, tekėjo kaip upelis. Per dieną nuveikdavai tūkstantį dalykų. Patirdavai milijoną nuotykių, susirasdavai tūkstantį draugų, su puse jų spėdavai ir susipykti, ir susitaikyti. Stebuklas, ar ne? Gyvenimas tada atrodė begalinis. O paskui mama ėmė mokyti tave dalyti laiką į minutes ir sekundes. Nuo tada nebegali nutverti jo už uodegos.
Jeigu trokšti, kad laikas būtų vien tavo, liaukis jį dalyti. Kai norisi, jog jis tekėtų itin lėtai ir spėtum atlikti daugelį darbų, mintyse įsivaizduok jį ne kaip liniuotę, padalytą į aibę mažų atkarpėlių, o kaip tiesią liniją. Jei, priešingai, nori sutrumpinti, suskirstyk atkarpomis (valandomis, minutėmis, sekundėmis) ir mintyse jas suspausk.
Nori išsimiegoti, bet turi mažai laiko (pavyzdžiui, tik tris valandas)? Įsakyk sau: „Visą šį laiką miegosiu, jis priklauso tik man“. Giliai įmigsi ir nubusi puikiai pailsėjusi. Patikrink — veikia.
Laiko aritmetika
Sudėties principas. Išmok tuo pat metu atlikti dvi užduotis. Jei darbe rašai nuobodžią ataskaitą, o galvoje tik ir sukasi naujos reklamos kampanijos idėjos, užsirašyk kylančias mintis. Kai ataskaita bus baigta, nustebsi pamačiusi, kad antras darbas irgi pusiau atliktas. Bet šis principas veikia tik tada, kai vienas darbas — nuobodus ir sudėtingas, o kitas — lengvas ir mėgstamas. Taip atlikti du nemėgstamus darbus nepatartina. Visiškai įklimpsi.
Atimties principas. Jei esi tiesiog užversta darbais, asmeniniais reikalais ir jauti, kad tuoj tuoj sprogsi, sėsk bei pagalvok, kurios užduoties gali atsisakyti. Tikriausiai į tą pareigų gausybę įsipainiojo viena, kurią puikiausiai galima atidėti, perkelti, pavesti kitiems ar išvis pamiršti. Tik neapleisk asmeninių reikalų, kurie skirti tavo sveikatai, komfortui ir nuotaikai gerinti. Visada lengviau atšaukti žygį į sporto salę, nei pasakyti viršininkui, kad neprieštarausi, jei projektas atiteks kitam. Bet kai atidėta jau ne viena, o daugelis treniruočių, neigiami padariniai būna akivaizdūs. Ir viršininkui, ir tau.
Perstatymo principas. Grupuok reikalus taip, kad juos greičiau atliktum. Šito tenka atskirai pasimokyti. Iš pirmo žvilgsnio nesvarbu, kada užlėksi į banką ar valyklą. Bet jei kiekvieną dieną pakeliui į darbą pravažiuoji pro banką, o paskui specialiai susiruoši į ten darbo dienos viduryje, prarandi daug laiko. Kodėl nesuplanuoti savo dienos taip, kad vienas reikalas savaime sektų kitą?
Kad būtų lengviau suvokti, kam gaišti laiką, sudaryk jo žemėlapį. Jame skrituliukais pažymėk pagrindinius reikalus — stotis, rodyklėmis — maršrutus tarp stočių, o drauge ir laiką, kurį joms skiri. Jeigu žemėlapyje pamatysi, kad maršrutai kertasi, — vadinasi, jiems veltui eikvoji laiką. Pagalvok, kaip paskirstyti reikalus, kad vienas keistų kitą, ir tu niekur neužkliūtum.
Daugyba iš nulio. Jokia paslaptis: rezultatas visada toks pat — nulis. Taigi jei tau pasitaikė laisva minutė ar iš anksto skyrei laiką poilsiui, nereikia kuo greičiau užkimšti jo naujais darbais. Net mašinos turi pastovėti be darbo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pats geriausias būdas iškuopti tą beprotišką susitelkusių reikalų krūvą —išeiti atostogų ir viską per jas atlikti. Taip, iš to bus trumpalaikis efektas, bet neteksi jėgų. O iki kitų atostogų dar bus ištisi metai, kuriuos praleisi eikvodama paskutinę energiją. Štai ir paskaičiuok dabar, kiek dėl to prarasi laiko.
Dalybos principas. Kai kuriuos reikalus lengviau atlikti dalimis. Jei turi nuveikti milžiniškai daug darbo, suskaidyk jį etapais, sudaryk veiksmų planą ir jo laikykis. Atrodytų, niekas čia nepasikeis, tačiau dirbsi pagal kitą principą — nuo kalnelio prie kalnelio.
Nuo kalnelio — prie kalnelio
Jei tau seniai ant kalvos kaba kokia nors užduotis, kurios vis niekaip nepavyksta imtis, gali pasinaudoti šiuo principu. Tik nutaikyk akimirką, kai ką tik baigei svarbią, sudėtingą užduotį ir jauti jėgų bei įkvėpimo antplūdį. Štai tokio antplūdžio metu ir verta tą užduotį atlikti.
Čia kaip sportas. Jei ilgai pakilosi didelę štangą, o paskui ją numesi, kurį laiką tavo pertemptos rankos pačios kils aukštyn, ir tas judesys bus itin lengvas. Taip ir dirbant. „Man pats vaisingiausias metas — vakaras aplankius tėvus, — pasakoja verslo vadovė Inara. — Gavusi porciją nurodymų, kaip reikia gyventi, ištvėrusi spaudimą menamais nusiskundimais dėl gyvenimo, grįžtu namo taip įsiaudrinusi vien nuo minties, jog viskas baigėsi, kad imu it viesulas lakstyti po butą ir atlieku mėnesio darbus. Garbės žodis, tai — pagrindinė priežastis, dėl kurios vis dar kenčiu tą gimdytojiškos meilės egzekuciją.“
Ramybė ar pinigai?
Visuomeninį laiką skiriame kitiems žmonėms ir visuomenei naudingiems reikalams. Asmeninį — tik sau. Buvo pastebėta, kad laiko stygius mus užknisa tada, kai asmeninio laiko lieka mažai arba visiškai nelieka. Kai asmeniniai reikalai (eiti mokytis pilvo šokio) prieštarauja visuomeniniams (organizuoti bendradarbiams iškylą), dažniausiai renkamės pastaruosius. Taip esame išmokytos. Beje, bandymas pasielgti kitaip suvokiamas kaip akibrokštas. Vakaruose net atsirado judėjimas, kurio nariai atsisako karjeros ir pinigų dėl ramaus gyvenimo bei asmeninio laiko. Iš principo ši psichologija nėra ypatinga.
Priešingai, taip gyvena milijonai paprastų žmonių, nė nesusimąstydami, jog tapo naujos krypties sekėjais. Tačiau faktas, kad toks judėjimas apskritai atsirado, rodo, jog šiuolaikinei visuomenei kyla problemų.
Bet grįžkime prie asmeninio laiko. Kad niekada jo nepristigtum, atmink: planuoti reikia būtent asmeninį laiką ir asmeninius reikalus, o visa kita derinti prie jų. Tada tau niekada nekils nevisavertiškumo jausmas, patiksi sau, vadinasi, ir kitiems.
Atkreipk dėmesį į vaikus. Jie savanaudžiai, bet jų egoizmas toks mielas, kad emociškai sveikas žmogus jų niekada dėl to nekaltins. Taip ir asmeninio laiko atveju. Priekaištų kyla tada, kai patys imame kankintis, nes graužia sąžinė.
Jei į šefo prašymą dirbti viršvalandžius tiesiog atsakysi, jog pavargai ir planuoji praleisti laiką su šeima, o nepradėsi kurti pasakėlių apie sunkiai sergančius tėvus ar prieš pusmetį pirktus bilietus į teatrą, niekas nenustebs ir nevers tavęs pakeisti sprendimą. Bet jeigu imi teisintis, visa savo povyza rodydama, jog iš principo sutinki ir tave reikia tik truputį spustelėti, sudarai prielaidą ir toliau kėsintis į tavo asmeninį laiką.
Nustatyk tokią taisyklę: kasdien suplanuoti ką nors sau, ir ne kokį nors būtiną dalyką, o tai, kas teikia malonumo bei džiaugsmo. Pavyzdžiui, pasidaryti manikiūrą tiesiog privalai, juk nevaikščiosi į darbą apsilupusiais nagais. Bet prabangus, ilgiau nei dvi valandas trunkantis manikiūras prabangiame SPA centre aiškiai nėra būtinas dalykas. Štai juo ir pasimėgauk. Arba bet kuriuo kitu panašiu malonumu. Kai galėsi pasakyti: „Aš tai suplanavau“, ir iš tikrųjų įgyvendinti, kad ir kokios aplinkybės tave spaustų, manysime, kad pirmąjį laiko žirgelį jau pasibalnojai. O likusiais ir pati pasirūpinsi.
Reguliuojame laiko tėkmę
Kaip suprasti, jog kilo su laiku sietinų problemų? Štai tipiškų situacijų sąrašas. Jei tau gerai pažįstamos bent trys iš jų, verta susirūpinti.
1. Tavo subjektyvus laiko pojūtis skiriasi nuo realaus.
2. Ne visada gali bent apytiksliai pasakyti, kiek praėjo laiko nuo to ar kito įvykio.
3. Kartais apskritai prarandi laiko pojūtį: puoli į paniką oro uoste porą valandų prieš skrydį ar ateini į stotį likus minutei iki traukinio išvykimo.
4. Bent kartą sapnavai, kad kažkur vėluoji, nebespėji, ir nubudai išpilta šalto prakaito.
5. Tavo planai neretai sužlunga, nes nemoki apskaičiuoti laiko.
6. Dažnai turi atsakyti sau ir kitiems, kad kažko negali dėl laiko stokos.
7. Tau lengviau paskambinti, nei asmeniškai susitikti su draugais.
8. Dažnai kartoji: „Laikas — pinigai“.
9. Nesegi laikrodžio, nes jis tave erzina.
10. Ėmei nustatyti žadintuvą pusvalandžiu anksčiau, kad rytą atliktum tai, ką buvai suplanavusi padaryti vakar vakare.
Naujausiame žurnalo „LILIT“ numeryje skaitykite:
Aktorės Daivos Stubraitės laimė
Paskutinis Anglijos herojus Arabijos Lawrence`as
Lietuviškas rudens dizainas
Puiki santuoka be sekso
Melagių vyrų sutramdymas
Moteriškoji Coco Chanel patirtis
Krikščioniškos meditacijos atgimimas
Tikras ir menamas frigidiškumas
Prisilietimai, kurie gydo
Žalioji arbata ir jos kilmingieji giminaičiai