Todėl, kad darbas mūsų vertybių skalėje yra labai svarbus dalykas. Jis susijęs su stipriausiais mūsų jausmais. Ir kartu su labai dideliu mūsų pažeidžiamumu šioje srityje. O kur mes pažeidžiami, ten ir nerimaujame. Nemiegame, mąstome. Mąstyti ir miegoti tuo pat metu neišeina. Miegas - mąstymo atsipalaidavimas. O įtemptai mąstyti mes bandome tuomet, kai turime suvaldyti stiprų nerimą.
Didžiausias šiuolaikinio vidutinio tautiečio nerimas - nenukristi į žemesnį lygį.
Įvartis sporte - viso labo tik guminis rutulys, įmestas į pintas virves. Svarbus ne jis, o jo keliamos emocijos. Pagrindinė emocija - pasididžiavimas. Įvartį įmušusi komandą palaiko savo ir savo sirgalių savigarbą. Ilgai įvarčio neįmušanti komanda- trenerio nerimas, nemiga ir įtemptas mąstymas. Kaip nuvesti komandą į pergalę- trenerio savigarbos klausimas.
Darbe tu pats esi savo treneris. Todėl, kai esi pagautas darbo azarto, darbas tampa tavo savigarbos dalimi. Tik dažnas to nejaučia. Net jei jūs pasakysite: dirbu ne dėl garbės, o dėl pinigų. Pinigai savaime – tik spalvoti popieriukai. Jie keičiami į tai, kas tau vertinga. O kas mums vertinga?
Būstas, išsilavinimas, sveikata, išvaizda, vaikų ateitis. Pasakykite nuoširdžiai: ar daugelis iš jūsų dirbtų, jei turėtų visam tam neribotai pinigų?
Lietuva – ne lūšnų ir ne bado šalis. Ji - daugiabučių bei nuosavų namų, parduotuvių, poliklinikų, mokyklų bei automobilių šalis. Visa tai yra natūralaus mūsų pragyvenimo lygio išraiška. Todėl mes uždirbame ne tiek duonos kąsniui, kiek būstui, mašinai, mokslams, gydymui. Kažkiek - atostogoms. Jūs nepatikėsite, bet visa tai nėra prieinama likusiems 80 % mūsų planetos gyventojų! Jie tik svajoja apie būstą, maistą, vaistus ...
Mes – ne. Tiesiog uždirbame ir iškeičiame pinigus į prekes, palaikančias savigarbą: „gyventi stengiuosi taip, kad gėda nebūtų“. Dažnas dirbantis tėvas pasakys : „kad vaikams gėda nebūtų į mokyklą eiti: rūbai, mobiliakas, dviratis ir t.t.“ Ir išsilavinimas, kurį turi gauti vaikai- tai irgi tėvų savigarbos šaltinis. „Tu ką, į pardavėjas eisi dirbti ?“- klausia tėvai silpnai besimokančio vaiko. Ir netgi pats mokslas orientuotas ne tiek į žinias, kiek į savigarbą:“ pažiūrėk, kaip kiti mokosi: ar tau ne gėda?“- mokytoja užkabina vaiko savimeilę.
Taigi, jūs matote, koks siaubingas susirūpinimas savigarba lydi mūsų gyvenimą? Ir kaip gi, gerbiami psichoterapeutai, jūs siūlote atsikratyti šio susirūpinimo? Ar tik nenorite jūs, kad mes nusispjautumėme į savo vaikų ateitį? Ar tik eilinį kartą nesiūlysite atsisėsti į lotoso pozą, neiti į darbą ir jausti begalinę meilę žmonėms?
Būtent šitai aš kaip tik ir ruošiausi pasiūlyti. Aš kaip tik ruošiausi prisiminti budizmą, daosizmą ir - dėl visa ko - bahaizmą. Tačiau prisiminęs, kad ir pats kartais būnu pagautas darbo azarto, kažkaip susigėdau. Juk dar pradėdamas dirbti daviau sau žodį nesiūlyti žmonėms to, ko nebūčiau išbandęs ant savęs. Manau, kad tai, ką aš rašau, tiks ir kitiems darbuotojams.
Iš karto pasakysiu, kad dirbant fizinį darbą, poilsio klausimas nekyla. Tu būni taip išvargęs, kad pavalgai ir – į lovą. O štai su protiniu darbu yra kiek kitaip.
Tačiau reikalas čia vėl ne tiek prote, kiek savigarboje ir ambicijose. Jei žmogus neturi ambicijų darbe, tai jis greičiausiai ir negalvoja namuose apie darbą.
Radikalus būdas pamiršti darbą - jį nuvertinti: pasaulis sukasi ir be mūsų pastangų...
Mano darbas susijęs su žmonėmis. Tai reiškia, kad didesnę paros dalį aš įtempiu savo ausis, akis, protą ir jausmus ir susitapatinu su savo klientais. Žmonės jie dažniausiai nerimastingi, jausmai jų dažniausiai užslopinti, ir jiems reikia ne tik išsikalbėti, bet ir susipažinti su pačiu savimi. Ir išmokti su šituo nauju savimi gyventi. O jie iš vienos pusės to nori, o iš kitos pusės – prisibijo ir nenori to daryti. Jie atėjo pagalbos, bet nesąmoningai jai priešinasi. Todėl kartais psichoterapija primena kovą. Vienas iš mūsų puola, kitas - ginasi. Ir tuomet...
Stop.
Būtent šioje vietoje psichoterapeutas turi save sustabdyti. Jei jis savęs nesustabdys, o bandys iš visų jėgų padėti besipriešinančiam klientui, klientas vis vien nugalės, o terapeutui skaudės galvą. Eidamas į namus jis nuolat apie jį galvos. Ir namuose taip pat galvos. Ar bus iš to nauda klientui? Ne.
Todėl psichoterapijoje yra principas:
nepretenduoti padėti klientui labiau, nei jis pats nori sau padėti.
Kai psichoterapeutas prisimena šį principą, jis eidamas namo laisviau paleidžia pacientą iš savo galvos, tikėdamas, kad jis išgyvens ir be jo. O per kitą susitikimą vėl grįžta prie jo ir jo problemų.
Kita taisyklė yra susijusi su atsakomybe. Jei jūsų darbe jūs imsite ant savęs didesnę, nei kiti žmonės, atsakomybę, tai greičiausiai jausite kūno įtampą, nerimą, nemiegosite. O už jūsų kaklo, ten, kur eina du raumenukai link kaklo, gali susidaryti įtempti „sparneliai“. Tai - atsakingo žmogaus raumeninis spazmas.
Ilgainiui jis darosi kietas - pačiupinėkite. Ant jo patogu dėti savo kryžių ir jį nešti. Perspektyvoje ten kalasi angelo sparneliai ir jūsų ima laukti Dangus. Bet, galbūt, jūs gyvensite ilgai. Tačiau skausmingai. Jeigu jūs nenorite, kad jums skaudėtų kaklą ir pečius, o podraug ir visą galvą - laiku atiduokite dalį atsakomybės kitiems.
Psichoterapeutas dažniausiai atiduoda savo klientui pusę atsakomybės už sėkmę. Tačiau galima eiti toliau.
Geriausia šiuo klausimu įsivaizduoti, kad jūs visuomet nešate į penktą aukštą pianiną. O jis turi keturis kampus. Ir jums reikia dar trijų pagalbininkų.
Bet kokią atsakomybę galima padalinti į keturias dalis.
Pirma dalis - tai jūs patys. Palikite sau ketvirtį atsakomybės dėl darbo.
Antra dalis - tai jūsų pavaduotojas. Visuomet turėkite žmogų, galintį padaryti tai, ką ir jūs. Tinka praktikantas koks nors. Tegul mokosi.
Trečia dalis - kolektyvas. Jis galų gale irgi daro bendrą reikalą. Negražu išsiskirti ir viską imti ant savęs. Tai nepagarba kitiems.
Ketvirta dalis – apvaizda. Arba likimas. „Kaip nors išsispręs“. Palikite apvaizdai ketvirtadalį atsakomybės. Jei nepasiseks, galėsite pasakyti :“taip likimas susiklostė.“ Arba „Zodiakas toks šiandien“. Juk jūs nenorite pasakyti, kad pasaulyje neveikia Aukščiausiosios jėgos?!
Taigi, nuvertinę darbo svarbą, palikę savo klientus jiems patiems ir atidavę tris ketvirtadalius atsakomybės, jūs lengviau atsipučiate.
Tarp kitko, dūsauti yra labai sveika. Tai irgi mano atradimas- dūsaukite garsiai ir kuo dažniau. Tai labai keičia požiūrį į gyvenimą.
Tačiau mes visą laiką kalbame apie pažiūras ir principus. Priimta manyti, kad pažiūros ir principai yra labai nelengvai pakeičiami. Tačiau galima patikėti, kad netgi pačius tvirčiausius principus mūsų psichika kažkaip palaiko vaizdiniame pavidale. Todėl galite išbandyti tokį fokusą. Įsivaizduokite savo tris svarbias vertybes kaip spalvotas kaladėles. Ir sudėkite jas vaizduotėje svarbumo tvarka vieną ant kitos. Štai viršuje, tarkime, raudona - tai vaikai, po ja – geltona - darbas - o dar po ja – žalia - sveikata.
O dabar vaizduotėje padėkite geltoną kaladėlę po žalia ir pažiūrėkit, kaip pasikeitė savijauta. Nepatinka? Grąžinkite kaladėles į pradinę padėtį. Patinka? Štai jums ir nauja vertybių sistema. Nešiokite į sveikatą.
Beje, apie sveikatą. Nors ir atrodo, kad persikrovimas darbu – psichologinis reiškinys, tačiau dažniausiai jis jaučiasi būtent kūne. Kūnas labai jautriai reaguoja į tai, ką mes mąstome. Įtempta mintis - įsitempęs kūnas. Todėl visai neblogai grįžus iš darbo atsipalaiduoti kūniškai. Kaip- kiekvieno asmeninis įprotis.
Tarkime, labai gerai atpalaiduoja žaidimai su vaikais. Štai imame rogutes ir einame nuo kalno čiuožti. Arba einame imtynių su vaikais. Su sutuoktiniu taip pat neblogai pasimušti. Žinoma, iki pirmo skausmo. Ir su meile.
Juk yra toks rašytojo Babelio posakis: „Mes sukurti darbui, muštynėms ir meilei."
