Kaip pabėgti iš Romos, arba smagurio nuotykiai Italijoje

Kad kelionė neapsiribotų klasikine ekskursija po Romą ir storapilviu šiaudine vytele apipintu „Chianti“ vyno buteliu lauktuvėms, leiskitės į gurmanišką kelionę ir susipažinkite su visa centrinės Italijos trijule: Toskana, Umbrija ir Lacijumi.

Toskanoje svarbiausiu aukštos kokybės pavyzdžiu tapo „Brunello di Montalcino“. Aplankę nedidelį jaukų Montalčiną, kuris vos prieš 25 metus buvo dulkėtas provincijos miesteliūkštis, tapsite jo sėkmės liudininku. Miestas sparčiai puošiasi ir traukia turistus, labiausiai tuos, kurie nemėgsta didmiesčių šurmulio, vakarėlių, greitkelių triukšmo. Žmonės čia nuo seno dirba žemės ir miško darbus, tad lengvai pastebėsite žmogaus ir gamtos draugystę. Vynas, ypač „Brunello di Montalcino“, yra svarbiausias šio krašto pasididžiavimo objektas ir didžiausia dovana.

Vynuogių veislė „Brunello di Montalcino“ auginama Montalčino apylinkėse ir yra išvesta iš „Sangiovese“ klono‚ „Sangiovese Grosso“ (vietinių vadinamos „Brunello“). Iš jos gaminamas vynas stiprus, aromatingas: jaučiami laukinių uogų, juodų vyšnių ir vyšnių su cukraus sirupu, žibučių, eukalipto, švelnios vanilės, miško paklotės, odos ir juodojo šokolado kvapai. „Brunello“ yra puikios dermės, galingas ir labai tinka su sultingais kepsniais. Didelis taninų kiekis ir tvirta rūgštis lemia ilgą vyno gyvenimą, todėl kolekcionieriai ir vyno rūsių savininkai gali laikyti „Brunello“ vyną 10, 30 ar net daugiau metų, kol šis pasieks geriausią kokybę.

„Brunello” yra brangus vynas. Butelis „Brunello“ paprastai kainuoja apie 100 litų. Būtent dėl to jis labiau patraukia kolekcionierių, žinovų ir prisiekusių vyno mėgėjų dėmesį. Vyno kokybę patvirtina aukšti įvertinimai tarptautiniuose žurnaluose, parodose ir mugėse – apie 60 % visų „Brunello di Montalcino“ vynų įvertinami 90-čia ir daugiau balų!

Tokią aukštą vyno kainą sąlygoja ilgas ir brangus brandinimo laikotarpis prieš pateikiant vyną rinkai bei aukštos žemės ir vynuogynų kainos regione.

DOCG taisyklės reikalauja, kad „Brunello di Montalcino“ būtų mažiausiai 2 metus brandinamas ąžuolo statinėse ir 4 mėnesius (arba 6 mėnesius riserva vynui) buteliuose. Iki 1980 metų reikalavimai brandinimui buvo dar griežtesni, vynas ąžuolo talpose turėjo būti brandinamas 4 metus. Kai kurie ‚Brunello di Montalcino‘ vyndariai dar ir dabar laikosi senųjų gamybos tradicijų ir statinėse vyną brandina ilgiau.

Toskanoje verta paragauti ir vyno „Rosso di Montalcino“. Blogais metais vyndariai šiam vynui naudoja derlių, skirtą „Brunello“ vynui. Įsigysite aukštos kokybės vyno už gerokai žemesnę kainą. „Rosso di Montalcino“ yra ne toks galingas, kur kas vaisiškesnis vynas nei „Brunello“.

Be to, nepamirškite aplankyti Sieną ir joje esančią Italijos enoteką (enoteca Italiana), kurioje eksponuojama ir parduodama daugiau nei 1 000 pavadinimų vynų. Čia galėsite paragauti, pamatyti ar nusipirkti vynų, knygų, dalyvauti renginiuose, degustacijose.

Į Umbriją vilioja du dalykai: puikus vynas ir triufeliai. Kadaise regiono vardą garsino baltasis „Orvieto“, deja, dabar jį galima vadinti pamirštu vynu. Tačiau kyla nauja žvaigždė – „Sagrantino di Montefalco“, ir vis dažniau ‚Sagrantino‘ atsiranda tarp geriausių Italijos vynų.

„Sagrantino di Montefalco“ – gaminamas vien iš „Sagrantino“ vynuogių, auginamų Montefalko apylinkėse. Vynas yra labai sodrios spalvos, intensyvus, stipraus vaisių skonio, puikios struktūros, jame gausu taninų ir netrūksta cukraus. Vyrauja Italijos vynams būdingas vyšnių kvapas, taip pat jaučiami juodų uogų, aronijų, dūmo, šokolado, cinamono, gvazdikėlių tonai. Kruopštus darbas auginant ir gaminant „Sagrantino“ duoda puikių rezultatų: vyndariui pavyksta išryškinti vaisiškumą ir sutramdyti taninus. Kad ir kokio stiliaus būtų „Sagrantino“, jis puikiai „draugauja“ su ąžuolu.

Maža to, garsieji Umbrijos triufeliai idealiai dera su dūmiškuoju „Sagrantino“. O triufeliai Umbrijoje auginami kone ištisus metus.. Taigi neišvykite iš Montefalko, kol neparagavote makaronų su triufeliais ir „Sagrantino“. Tai egzotiškoji Umbrijos gastronomijos dalis. Šio krašto virtuvė labiausiai žavi natūralumu, kokybe ir paprastumu. Čia ir spagečiai, ir pomidorai, ir parmidžanas yra aukščiausios kokybės, todėl nenuostabu, kad paprasčiausias patiekalas – spagečiai su pomidorų padažu – bus įvertintas ne blogiau nei sudėtingas meno kūrinys lėkštėje.

Nebūtina „Sagrantino“ gerti vien tik su triufeliais, šis vynas puikiai derės prie mėsos kepsnių, alyvuogių aliejaus ar riebių, kvapnių sūrių. „Sagrantino“ taninai nuplaus riebesnį maistą ir paruoš gomurį kitiems skoniams ir pojūčiams.

Umbrijoje verta paragauti ir vyno „Rosso di Montefalco“. Jis gaminamas iš „Sangiovese“ ir „Sagrantino“ vynuogių bei ‚Passito di Sagrantino“ vyno. Desertiniame „Passito di Sagrantino“ labai įdomiai ir maloniai dera saldumas ir gausūs taninai: abu vienas kitą sušvelnina.

Siūlau čia pirkti alyvuogių aliejaus, tik būtinai ieškokite tamsaus stiklo butelio: alyvuogių aliejus nemėgsta saulės spindulių. Šiuo metu taip geidžiama ryškiai žalia spalva, šviečianti per balto stiklo butelį, nors ir labai gražiai atrodo, yra nebūdinga alyvuogių aliejui ir gali būti išgauta su dažikliais. Alyvuogių aliejus tik jaunas būna ryškiai žalias, netrukus jo spalva keičiasi į ryškiai geltoną, dar vėliau tampa šviesiai geltona.

Aplankykite Asyžių ir Tordžiano miestelį. Vyndarių Lungarotti'ų šeima savo gimtajame Tordžiane įkūrė alyvuogių ir aliejaus bei vyno muziejus. Vyno muziejus labai gražus ir įdomus. Tikriausiai įdomiausias ir turtingiausias vyno muziejus iš tų, kuriuos man teko matyti. Ekspozicija prasideda nuo vyno mitologijoje, vyndarystės istorijos, tęsiasi vyno serviravimo, laikymo indų, baigiasi dailės piešinių, ekslibrisų ir literatūros, mokslinių darbų bei dokumentų ekspozicija.

Lacijus atrodo lyg iš saldžių sapnų pabudusi gražuolė, bet vis tiek vertas dėmesio. Galų gale nereikia net toli keliauti – Roma yra šio regiono centras. Regioninė Lacijaus enoteka įsikūrusi Romos senamiestyje. Ši enoteka išsiskiria tuo, kad joje galite paragauti ne tik Lacijaus vynų, bet ir tradicinių patiekalų.

Kadaise regioną garsino dideliais kiekiais parduodamas baltasis „Frascati“, be jo neapsieidavo nė mažiausias restoranėlis. Paskutiniu metu labiau akcentuojamas putojantis – „Frascati Spumante“. Šis vynas vaisių skonio ir švelnus, dažnai jam šiek tiek pritrūksta gaivios rūgšties.

Pažangiausi Lacijaus vyndariai persodina vynuogynus: tarptautines vynuogių veisles keičia vietinėmis, tikėdamiesi išvengti konkurencijos su viso pasaulio vyndariais. Taigi regiono veidas keičiasi, ir ima dominuoti raudonieji vynai. Populiariausi – „Sangiovese“ ir „Montepulciano“, bet tarptautinių vynuogių neatsisakoma visiškai, jomis „pagerinami“ mišiniai. Taigi šalia regionui būdingo „Sangiovese“ jums pasiūlys paragauti ir vyno, kuriame dominuojančios „Cabernet Sauvignon“, „Syrah“ ar „Merlot“ vynuogių veislės neva įrodo aukščiausią gamybos kokybę. Vyndariai atsisako superkamų vynuogių derliaus ir stengiasi ugdyti biologinę vynininkystę.

Lacijaus gastronomijos tradicijos mena romėnų papročius. Didingiausias patiekalas – keptas paršelis (porchetta). Paršelis kepamas malkomis kūrenamoje krosnyje. Keliais būdais ruošiama ėriena ir triušiena. Plačiai naudojami artišokai, špinatai, mėtos, medus. Net paprasčiausiam juodos duonos ir džiovinto saliamio sumuštiniui lašelis medaus suteikia egzotiško prieskonio.

Tik būkite atsargūs derindami sūrias keptas žuveles su baltuoju Lacijaus vynu. Jų sūrumas nuginkluoja ir taip švelnią vyno rūgštį ir šis tampa tuštoku, silpnu vynu.

Po kelerių metų bus užbaigtas statyti Lacijaus vyno muziejus. Penkių aukštų pastate bus ir degustavimo salė bei mokykla. Jau dabar rūsyje puikuojasi įspūdingo dydžio ir grožio senoviškos medinės talpos.

Ko dar siūlyčiau nepamiršti keliaujant po Lacijų? Paragaukite „Pecorino Romano“. Lacijaus ožkų pieno sūris yra rūgštesnis ir sūresnis nei kitos „pecorino“ rūšys, grūdėtas ir dažnai įtrintas prieskoniais ar priedais.

Aplankykite Fraskačio miestelį. Jis garsėja baltuoju „Frascati“ ir prabangaus grožio vilomis. Jei rudenį būsite jo apylinkėse, užsukite į vynuogių derliaus nuėmimo šventę.