„Po viso to, ką dėl jo padariau, kaip jis galėjo su manimi taip pasielgti? – samprotauja ji. – Kodėl tai atsitiko su manimi?“
Emocine prasme ji skęsta apmaudo, pykčio ir įniršio jūroje. Ji nepaliauja savęs gailėjusi, ją nuolat kankina depresinės mintys. Kaip Ramunė gali judėti gyvenime į priekį bei sutelkti dėmesį į savo tikslus, kai jos širdis ir protas prikimšti neigiamų emocijų ir varginančių minčių?
Kaip rašo www.personal-development.com, kur kas svarbiau už mokėjimą įsiminti dalykus - mokėjimas pamiršti tuos dalykus, kurie okupuoja mūsų mintis.
Kai Ramunei psichologas paaiškino, kad Erikas taip elgėsi dėl to, kad yra nestabili ir nesubrendusi asmenybė, kitaip tariant, ligonis, merginai tapo lengviau atleisti savo buvusiam draugui. O atleidimas šiuo atveju reiškia visų tų neigiamų emocijų atsikratymą. Ir kai tik mes atsikratome mus slėgusios naštos, tampame laisvi ir galime sutelkti dėmesį į savo tikslus bei toliau eiti pirmyn.
Taip, kai mus kažkas labai įskaudina, mes galima jiems atleisti. Iš tiesų, privalome tai padaryti, norėdami atgauti blaivų mąstymą ir normalią psichikos būklę. Ir net nebūtinai ieškoti mus įskaudinusio asmens ir jam žiūrint į akis pasakyti „Aš tau atleidžiu“. Atleisti reikia ne asmeniškai, o širdyje. Kai nutraukiame ryšius su nestabiliu ir nemaloniu asmeniu, geriau laikytis nuo jo atokiau ir nesuteikti jam dar vienos galimybės įsipainioti į mūsų gyvenimus.
Užgriozdinimą arba naštą dažniausiai suvokiame kaip dalykus, kuriuose mes įsigyjame ar sukaupiame. Vis dėlto dalykai, kurių nepadarome, bet turėtume, taip pat įslenka į mūsų mintis ir kelia įtampą. Neparašyti laiškai, neapmokėtos sąskaitos, neatliktos užduotys bei pareigos – viskas atsiliepia mūsų būsenai. Visa tai pamažu eikvoja energiją ir nuolat gaudžia galvoje.
Atsikratyti tokio nereikalingo galvos skausmo galima tik radus laiko visiems šiems nenuveiktiems darbams. Visko padaryti negalima, tačiau tai, kas svarbiausia, padaryti reikia. Jeigu jūsų biuras, namai ar kambarys prikimšti popierių ar kitos mantos, lai tai jus priverčia pabusti.
Pats metas padaryti savo gyvenime tvarką – susigrąžinkite prarastą erdvę ir pasitenkinimą. Jei norite tai padaryti, atkreipkite dėmesį į keletą dalykų:
1. Augdami ir bręsdami mes atsikratome žaislų ir kitų daiktų, kuriuos jau išaugome. Suaugę turime tęsti šį procesą, kad atsikratytume šlamšto. Tad atlikite inventorizaciją ir įvertinkite tai, ką turite. Gal kažko nebereikia? Nereikalingus daiktus surūšiuokite: kas keliaus į šiukšliadėžę, ką galima paaukoti, padovanoti, o kas gali atsidurti sendaikčių išpardavime.
2. Nesistenkite vienu metu atsikratyti perdaug daiktų, nes galite pasijusti pervargę, mesti viską į šalį ir atidėti šią procedūrą neribotam laikui. Geriau kaskart atsikratykite vos kelių daiktų ir nustebsite, kaip greitai jūs vėl pasijausite kontroliuojantys savo gyvenimą. Jeigu nepaliaujate siekti savo tikslų ir sutelkiate dėmesį į tai, kas jums svarbu, nereikalingi dalykai atsisijos savaime be ypatingų pastangų. Nepaisant netvarkos bei kliūčių, siekite užsibrėžtų tikslų.
Sutelkite visą dėmesį į savo tikslus ir nepamirškite, kad svarbiausia – minčių aiškumas. Jei jūsų tikslai pernelyg migloti, neaiškumas išsikeros visomis kryptimis ir visiškai sujauks jūsų mąstymą.
3. Daug žmonių valgo pernelyg daug. Nemažai yra nutukę. Panaši situacija ir su daiktais – dalis žmonių perka ir turi per daug. Abu šie veiksmai – persivalgymas ir perdėtas vartojimas – kyla iš emocinių problemų arba yra klaidingas laimės paieškų kelias.
Pavyzdžiui, prastai save vertinantis žmogus gali vairuoti prašmatnų automobilį vildamasis, kad tai suteikia jam svarbos. Bet kodėl nepasirinkus kito kelio – savo vertę verčiau pakelkite darydami gerus darbus.
Kiti gi žmonės painioja malonumus su laime. Malonumas – trumpalaikis dalykas, o laimė – nuolatinė dvasios būsena. Nors turimi daiktai gali suteikti malonumo, tačiau tuo pačiu jie gali kelti frustraciją, nes turėjimo apetitas yra nepasotinamas. Malonumą suteikia turėjimas, laimę – buvimas. Todėl kur kas svarbiau ne sumažinti daiktų skaičių, o sumažinti troškimą.
4. Nesibaigiantis turtų vaikymasis kartais skatinamas baimės, kad turime nepakankamai. Kai kuriems atrodo, kad jei neveikiame greitai ir nepaliaujamai, galime negauti mums priklausančios dalies. Tiesa tokia, kad mes jau turime viską, kad galėtume jaustis laimingais. Turtus gali pavogti. Bet niekas negali pagrobti švelnaus žodžio, teigiamo požiūrio ar kilnios širdies – juk visa tai ir sudaro laimę.
5. Chaosas stoja skersai kelio tarp dvasingumo ir mūsų. Jis užkerta kelią ir trukdo augti. Knygoje „Simple Abundance“ Sarah Ban Breathnach aiškina, kodėl taip yra: „Ieškojau bendros gijos tarp didžiausių pasaulio dvasinių mokytojų bei tradicijų: Jėzus Kristus, Mahometas, Buda, Lao Dzė, hebrajų pranašai, katalikų šventieji ir kiti. Juk jie visi yra paprastumo šalininkai. Dvasingumas, paprastumas ir ramybė yra šventa trejybė; tai trys tvarkingos sielos dieviškos savybės“.
Mes taip pat suteikiame chaoso savo gyvenimams švaistydami laiką nereikšmingiems dalykams. Ogas Mandino (1923-1996) aiškina, kodėl neturėtumėme to daryti: „Daugiau niekada neužgriozdinkite savo dienų ar naktų tokia daugybe nesvarbių dalykų. Jei dieną vos išgyvenote, nėra ko džiaugtis. Čia esate ne tam, kad švaistytumėte savo brangias valandas tada, kai turite galimybę nuveikti tiek daug, padarę menkus pakeitimus savo nusistovėjusioje tvarkoje.
Daugiau jokio įtempto darbo. Daugiau nebesislėpkite nuo sėkmės. Palikite laiko ir erdvės augimui. Dabar. Dabar! Ne rytoj!”.
Taigi, atverkite kelią nesibaigiančiam augimui, laisvei ir pasitenkinimui. Tai pasirinkimas, dėl kurio nesigailės nei vienas.
