Kaimas be ryšio

Beveik prieš tris mėnesius Dieveniškėse, Šalčininkų rajone, po apiplėšimo užsidarė vienintelė vaistinė, išsikėlė ir vaistininkai. Naujo žmogaus – norinčio ir turinčio kvalifikaciją – nerandama iki šiol. Dabar miestelio gyventojai vaistų priversti važiuoti 27 km į rajono centrą Šalčininkus, aplinkinių kaimų gyventojai – dar toliau. Vaistai, kaip žinoma, nepigūs, o dar pridėkite kelionės išlaidas – 8 Lt 60 ct į abi puses, – pensininkui ar bedarbiui (o tokių kaimuose – daugelis), tai jau svarus „priedas“.

Buvo planų pardavinėti vaistus vietos ambulatorijoje, bet negauta leidimo. Statistika rodo, kad vaistinių kaime, palyginti su 2000 m., buvo sumažėję perpus, tiesa, pastaraisiais metais jaučiamas šioks toks pagyvėjimas. Kaime nuolat mažėjo ir medicinos punktų. Sveikatos apsaugos ministerijos sistemai priklausančių 1999 m. buvo 1 011, o 2003 m. – 906. Mažėjo ir bendruomenės slaugytojų skaičius.

Dėl savęs nekovoja

Kaimuose kasmet mažėjo ir mokyklų bei darželių. Štai ikimokyklinio ugdymo įstaigų 2000 m. buvo 213, o 2003 m. beliko 183. Mokyklų prieš ketverius metus buvo 1 569, prieš metus – tik 1 150, pradinių per tą laiką sumažėjo perpus, o pedagogų – net 10,2 tūkst. (miestuose – 1,6 tūkst.).

Dabar atliekama vadinamoji švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų optimizacija nulemta demografinių pokyčių, bet, kita vertus – lėšų taupymo: įstaigų stambinimas, įrangos panaudojimas centruose labiau apsimoka. Tačiau tuomet, kad vaikams nebūtų problemų pasiekti tolimas mokyklas, jas reikia aprūpinti geltonaisiais autobusiukais arba sudaryti sutartis su vietos vežėjais, mokinių laukia varginama kelionė pirmyn atgal, gaištamas laikas.

Koncentruojant medicinos įstaigas, valstybė sutaupo, bet sergantis žmogus už kelionę priverstas mokėti iš savo kišenės. „Blogiausia, kai racionalizuojant ar taupant lėšas aukojama žmonių gerovė ar sukuriami nepatogumai“, – sako dr. Romas Lazutka. Besiimančios valstybės lėšų taupymo institucijos – stiprios, o žmonės – prastai organizuoti.

„Švietimo ar sveikatos apsaugos įstaigos turėtų atstovauti ir savo klientų interesams, bet jos pačios atlieka tą pertvarką, tad yra pavojus, kad žmonių interesai nukentės, bus taupoma jų sąskaita. Žmonės turi kovoti už savo teises ir būti atsvara biurokratams, kurie gal ne iš blogos valios neįsigilina į problemą. Nieko keista, kad tokioje šalyje, kaip Lietuva su savo istorija, vartotojų interesams nėra tinkamai atstovaujama“, – pastebi ekonomistas.

Be to, taupant atrandama galimybių prisidėti ten, kur nereikia. Pasigirsta, kad, pavyzdžiui, savivaldybės mokinio krepšelį naudoja ne pagal paskirtį. Sutaupoma mokinių sąskaita, bet, išleidus mažiau lėšų, jų neprivaloma grąžinti centriniam biudžetui. Dėl to atsiranda pagunda sutaupytas lėšas išleisti, pavyzdžiui, automobiliui. Tokie norai įgyvendinami ir dėl to, kad vietos valdžia – kaip ir centrinė – nėra kontroliuojama rinkėjų. Džiugina nebent tai, kad yra įsikūrusių nemažai kaimo bendruomenių, kurios daug aktyviau reiškia savo interesus.

Kelionės priemonė – lazda

Nemažai bėdų nebūtų, jei kaimietis turėtų... automobilį. Statistikos departamento duomenimis, 2003 m. kaime tik 38 proc. namų ūkių turėjo automobilius (mieste – 49 proc.), ir nors bendra automobilizacija Lietuvoje kasmet didėja, kaimiečių apsirūpinimas asmenine transporto priemone tebėra toks pat, kaip ir prieš porą metų.

Kaimas sensta, kas neturėjo automobilio, tas, matyt, jau nebeįsigis. Maršrutiniai autobusai kaime – irgi retoki svečiai. Nevietinis kaimeliuose turi nemažai rūpesčių dėl autobusų tvarkaraščių: užrašai neįskaitomi arba jų nėra, – tenykščiams nereikia, jie tuos kelis skaičiukus žino atmintinai.

Armeniškių k. Seredžiaus seniūnijoje, Jurbarko r., gyventojai pasakoja, kad prieš gerą dešimtmetį susisiekimas buvo labai patogus, o šiandien reikia džiaugtis, jei autobusai nuburzgia bent kartą per parą. Kai kur iš atokių kaimelių žmones surankioja mikroautobusai, tačiau šios vietovės jie nepasiekia. Net ir pusantro lito mokėti už kelionę – žmonėms brangu, tad stengiamasi iš namų niekur nejudėti. Daugiau keliauninkų susirenka savaitgaliais, kai nori nukakti į bažnyčią.

Kalbinti vežėjai pasakojo, kad autobusų maršrutų smarkiai sumažėjo 1990 m. per Rusijos blokadą, bet ir jai praėjus tebemažėjo. Nedaug keleivių, nuostolinga. Tiesa, pastaraisiais metais maršrutai lyg ir nebesiaurinami, o kai kur pervežimų net daugėja. Jurbarko autobusų parko direktorius Pranas Martinkus sako, kad prieš trejus metus jie pervežė apie 350 tūkst. keleivių, o dabar jau – 540 tūkst. Pagausėjo iš toliau vežiojamų moksleivių, atsirado net naujų maršrutų, Jurbarko autobusai pasiekė ir iki tol aplenkiamus minėtus Seredžiaus apylinkių kampelius, be to, pasiūlyti užsakomieji reisai: kam į atlaidus, laidotuves ar vestuves.

Jurbarko rajone konkuruoja trys vežėjai, gyventojams nuo to – tik geriau. P. Martinkus, kaip ir Utenos autobusų parko direktorius Albertas Samėnas tikina, kad į gyventojų pageidavimus atsižvelgiama, tad jų rajonuose nesą kaimo, kurio nepasiektų autobusai. Gerėjančią Utenos autobusų parko padėtį turėtų rodyti ir šiemet pastatyta nauja autobusų stotis – turbūt vienintelė Lietuvoje per dešimtmetį.

Vietoj telefono – susirėkaujam

Nors telefonas kaime – ne retenybė, vis dėlto 34 proc. namų ūkių jokio ryšio iki šiol (arba jau) neturi. Iš telefonizuotųjų – 32 proc. turėjo fiksuotą ryšį, 42 proc. – mobilųjį (atitinkamai mieste telefoną turėjo 85 proc. namų ūkių, iš jų fiksuotą – 56 proc., mobilųjį – 66 proc.).

Tikrai daug kaimiečių yra atsisakę brangių „Telekomo“ paslaugų – prieš trejus metus jų buvo dvigubai daugiau. „Pasirėkaujam per kiemus, o kai labai reikia, nubėgam pas kaimyną ar į paštą“, – sako Armeniškių pagrindinės mokyklos buhalterė Aldona Kazlauskienė. Daug kas čia fiksuotąjį telefono ryšį pakeitęs radijo ryšiu, bet ne visi tuo patenkinti. Pasak ponios Aldonos, yra norinčiųjų įsivesti internetą, o per radijo ryšį to nepadarysi. Aišku, asmeninis kompiuteris kaime dar didesnė retenybė nei telefonas.

Vis dėlto mokyklos jais jau daug kur aprūpintos, o per projektą „Skaitmeninių bendruomenių link“ jais aprūpinamos ir kaimo bendruomenės, laimėjusios konkursus. Jos net savo kaimų svetaines. Girdėti atsiliepimų, kad kompiuteris labiausiai pravertė palaikant bendravimą, nes dėl brangių kelionių ar telefono ryšio, tenka jį riboti.

Ir jie norėtų į „Akropolį“...

Kaime žmonės gali išsiversti mažesnėmis lėšomis nei mieste – šalia daržas, gyvuliai, nereikia mokėti už komunalines paslaugas, transportą. Ekonomistai net kritikuoja, kad skurdo riba nustatoma vidutinė visai Lietuvai, neskiriant jos didmiesčiui ir kaimui.

Nors kaime išlaidos mažesnės, vis dėlto ir gyvenimo kokybė čia prastesnė – apie išlaidas pramogoms nėra ką ir kalbėti, nors, žinoma, jei būtų už ką, žmonės mielai nuvažiuotų kad ir į „Akropolį“ – pačiame kaime kultūrintis beveik nėra kur. Verslas kaime nepelningas, – taigi nėra kam teikti trūkstamų paslaugų. „Galima būtų mažinti mokesčius ten veikiantiems verslininkams. Savivaldybės turi teisę visai atleisti nuo mokesčių, bet kaimiškos savivaldybės yra skurdžios, o taip dar labiau save nustekentų“, – svarsto R. Lazutka.

Ekonomisto nuomone, valstybės politika kaimo atžvilgiu turėtų būti selektyvesnė, orientuota į atskiras gyventojų grupes pagal amžių, socialinę padėtį. Visi pripažįsta, kad kaime užimtumas nedidės: ūkininkai apsirūpina našia technika, tad samdinio darbas nereikalingas, žemės ūkis visur Europoje yra labiau šeimyninis verslas.

Tad jaunimui reikėtų suteikti galimybes mokytis ir išvykti į miestus. O štai pagyvenusiems žmonėms svarbesni saugumo, sveikatos apsaugos, socialinės globos, kitų paslaugų prieinamumo klausimai. Bet apie tai kol kas nėra ko kalbėti, greičiau – atvirkščiai...