aA
Rašinio tezė tokia: galimybė susilaukti vaikų nėra būtina santuokos sąlyga. Kitaip tariant, būtina ir pakankama santuokos sąlyga yra dviejų atitinkamo amžiaus žmonių apsisprendimas dalytis gyvenimu. Todėl, nesant principinių kliūčių ir atsižvelgiant į visuomenės gerovę, tas pačias teisines normas privaloma taikyti visiems, nesvarbu, ar sutuoktiniai yra skirtingų lyčių, ar tos pačios.(1)1
© Shutterstock nuotr.

Manau, kad ir moralinės normos turėtų būti tokios pačios, bet šis klausimas, kaip ir viskas, kas susiję su morale, yra sudėtingesnis, tad čia jį paliesiu tik prabėgomis.

Mūsų laikais bent Vakarų pasaulyje vyraujant romantiniam meilės suvokimui, esame linkę santuoką suprasti individualistiškai: du žmonės įsimyli ir tuokiasi, o visa kita nesvarbu. Nors tai atspindi kultūrines tradicijas ir socialines sąlygas, individualistinis požiūris, apsiribojantis individų pasitenkinimu, nekreipia dėmesio į tai, kad santuoka yra svarbi socialinė institucija, todėl visuomenė suinteresuota ją skatinti, remti ir plėsti. Nemenkindamas individo pastangų siekti laimės, pabrėšiu kelis svarbesnius visuomenės interesus.

Viešosios sveikatos interesas: venerinės ligos plinta lengviau, jei lytiniai santykiai nėra apribojami vienu ar keliais partneriais. Paleistuvavimas žalingas ne vien homoseksualams – toks klaidingas vaizdas gali susidaryti, nes spauda nuolatos rašo apie jų ligas. Pavyzdžiui, iš Europos istorijos žinome, kad XVI a. pradžioje, europiečiams grįžus iš Naujojo pasaulio, beveik visą kontinentą nusiaubė epidemijos, spėjama, kad venerinių ligų. Jei dorovė būtų buvusi aukštesnė, jos nebūtų taip plačiai paplitusios.

Viešosios tvarkos interesas: seksualinis geismas laikomas viena sunkiausiai suvaldomų žmogaus aistrų. Tą liudija faktas, kad ir Lietuvos kaimuose, ir Amerikos didmiesčiuose pusberniai mušasi dėl merginų, su tuo susiję daug įvairių konfliktų, viešosios tvarkos pažeidimų. Santuoka yra svarbus veiksnys, reguliuojantis seksualinę veiklą.

Sutuoktiniai labiau linkę apsiriboti vienas kitu, o aplinkiniai supranta, kad su vedusiais negalima elgtis taip pat kaip su viengungiais. Tik smulkūs tyrinėjimai parodytų, kiek santuoka yra efektyvi kaip viešosios tvarkos palaikymo priemonė, nors sociologinės literatūros šia tema netrūksta. Čia vadovaujuosi tiesiog sveiku protu: kur galioja aiškios taisyklės, ten kyla mažiau nesusipratimų. Nežinau, ar lietuvių feministės, atsisakančios pavardžių galūnių, teisios, ar ne. Tačiau tos galūnės atlieka svarbią funkciją ir padeda orientuotis bent jau tiems, kurie linkę laikytis tradicinio etiketo: su -ytėmis vyrai privalo elgtis vienaip, su -ienėmis kitaip. Beje, jauni vyrai, sukūrę šeimas, nusikalsta rečiau negu panašaus amžiaus vienišiai.

Ekonominis interesas: santuokoje gyventi patogiau, pasisavinama ir sunaudojama mažiau visuomenės išteklių. Čia vertėtų prisiminti, kad ekonominės sąlygos yra pasikeitusios iš pagrindų. Seniau žmogus, gyvendamas vienas, nesugebėdavo pats pasigaminti visų reikalingų gėrybių. Tradicinė šeima rėmėsi griežtu darbų pasidalijimu. Dabar daug kur padėtis kitokia, pakanka išmokti vieno amato – jeigu sugebėsi užsidirbti pinigų, galėsi nusipirkti beveik viską.

Todėl pasiturinčių viengungių gyvenimas mūsų laikais nėra toks nykus, kaip, pavyzdžiui, XIX a. Vis dėlto santuoka ir dabar naudinga – gyvenant dviese galima įsikurti erdviau, patogiau. Manau, šis teiginys tinka net ir dabartinės ekonominės krizės sąlygomis, kai stinga vartotojų pareikalavimo, todėl dideli gamybiniai resursai lieka neišnaudoti. Gal skyrybos neštų ekonominę naudą, nes skatintų vartotojų aktyvumą? Tačiau nepamirškime, kad ir žaliavų, ir energijos ištekliai yra riboti.

Socialinės rūpybos interesas: šeima – pirminė socialinės rūpybos institucija. Užklupus ligoms, nelaimėms, atėjus senatvei, artimieji rūpinasi vieni kitais, todėl visuomenei tenka mažesnė našta. Tai ypač svarbu, nes žmonės gyvena vis ilgiau, o su amžiumi nyksta gebėjimas pasirūpinti savimi. Be to, kiekvienas, sulaukęs garbaus amžiaus, paliudys, kaip gera ryte pabudus artimam žmogui pasiguosti, kurį šoną diegia. Beje, tai nėra mūsų laikų išradimas. XVI a. katalikiškas katekizmas tiksliai išreiškia šį santuokos aspektą: vyras ir moteris tuokiasi tam, kad padėtų vienas kitam lengviau iškęsti gyvenimo, ypač senatvės, sunkumus.2 (2)

Prieauglio interesas: namų aplinka yra turbūt pats svarbiausias veiksnys, lemiantis vaiko ateitį. Nors šeimose būna visko, pastaruoju metu ypač daug rašoma apie seksualinį prievartavimą, tačiau, susumavus pliusus ir minusus, tampa aišku, kad susituokusių tėvų vaikams augti yra geriau. Auginami mylinčios šeimos, jie geriau mokosi, rečiau nusikalsta.

Pateikti išsamaus visuomeninių interesų sąrašo nė nereikia. Akivaizdu, kad visuomenė suinteresuota skatinti ir remti santuokas, t. y. nuolatinius, visas žmogaus raiškos plotmes apimančius dviejų žmonių ryšius. Sunkiau apibūdinti moralinį, gal tiksliau, asmenybę formuojantį, santuokos aspektą.

Vokiečių teologas, kardinolas Walteris Kasperas (g. 1933) rašo, kad mūsų laikais, iškilus žmonių pertekliaus problemai, biologinė santuokos užduotis nėra pagrindinė. Jo manymu, tai laimėjimas: kai siekti prieauglio nėra labai aktualu, galime ir turime į santuoką pažvelgti giliau ir plačiau. Čia kalbama apie bendrą žmonijos padėtį, o ne apie išimtis. Ir šiais laikais atsiras tokių, kurie stengsis turėti didelę šeimą. Nenorėčiau teigti nieko, kas juos menkintų ar kenktų jų gerovei. Bet faktas, kad gausios šeimos darysis retenybė. Visuomenė nėra jomis suinteresuota. Taip pat gali atsirasti tautų, kurioms iškils prieauglio problema, bet čia ir vėl išimtis.

Pasak Kaspero, viešoji erdvė darosi vis racionalesnė, net „brutalesnė,“ todėl santuoka tampa savotiška užuovėja, kad žmogus galėtų gyventi autentiškiau, su kitu bendraudamas plačiau ir giliau. Turiu prisipažinti, kad mano požiūris kiek kitoks – šiuolaikinės technologijos padeda plėsti socialinius ryšius, bet jie yra vis paviršutiniškesni, iš viešosios erdvės dingsta turinys. Ką reikšmingesnio galima pasakyti, kai disponuojama vos keliais šimtais ženklų, adresuojant juos keliems šimtams nepažįstamųjų? Šiaip ar taip, pasak Kaspero, santuokos institucija dabar svarbesnė kaip užuovėja (mano supratimu, ji gelbsti nuo viešosios erdvės triukšmo ir paviršutiniškumo, teologui atrodo, kad nuo kažko kito). Sutinku, kad mintis miglota, tačiau negaliu šio gilesnio, vertybinio aspekto nuleisti tylomis: Kasperas užgriebia kažkokią tiesą.

Šiuolaikinės technologijos padeda plėsti socialinius ryšius, bet jie yra vis paviršutiniškesni, iš viešosios erdvės dingsta turinys. Ką reikšmingesnio galima pasakyti, kai disponuojama vos keliais šimtais ženklų, adresuojant juos keliems šimtams nepažįstamųjų?
Kęstutis Skrupskelis

Remdamasis krikščioniška santuokos teologija, jis konstatuoja, kad gamyba ir vartojimas yra tapę pagrindiniais visuomenės rūpesčiais. (Pavyzdžiui, prisiminkime liūdną universitetų likimą: vis garsiau reikalaujant, kad universitetai gamintų produktyvius mokesčių mokėtojus, nustelbiamas išsilavinusio žmogaus idealas.) Todėl pavojus, kad ir lytinį aktą pradėsime vertinti kaip pelningą prekę, o sekso industriją prilyginsime kitoms pramonės šakoms, dabar didesnis negu kada nors anksčiau. Šio pavojaus akivaizdoje krikščioniškajai santuokos teologijai tarp didžiųjų uždavinių visai netikėtai iškyla poreikis lytinį aktą gelbėti nuo degradacijos, jis turi būti integruotas į asmens gyvenimo visumą, nes būdamas izoliuotas, kenkia žmogaus orumui, kilnumui. O teisingai suprasta santuoka išryškina moralinę lytinio akto vertę.

Beje, pasak Kaspero, požiūris, kad lytinis aktas turi tik vieną paskirtį, krikščionybėje atsirado palyginti vėlai ir atspindi dažnai pasireiškiantį, bet krikščionybei iš esmės svetimą dvasios ir kūno dualizmą, kartu su asketinės tradicijos žala santuokos teologijai.3(3) Kunigų celibato klausimų teologas nesvarsto. Nors įžvelgia asketinės tradicijos žalą, iš esmės jos nekritikuoja. Už tariamai erotinius romanus dažnai smerktas amerikietis kunigas, sociologas Andrew Greeley’s savo autobiografijoje aršiai užsipuola kūno ir dvasios dualizmą. Pasak jo, Dievo malonė veikia įvairiai, net ir per moters kūno grožį, kuris sužadina ją mylinčio vyro aistrą. „Dievas, ne velnias, sukūrė moteris gražias, patrauklias. Kažkodėl Bažnyčia kaip seniau, taip ir dabar nesugeba šios akivaizdžios tiesos suvirškinti.“ Vis dėlto Greeley’s, nors ir su išlygomis, pasisako už celibatą.4(4)

Kasperas santuoką supranta kaip vieno vyro ir vienos moters ryšį. Tačiau kyla natūralus klausimas: jeigu santuoka užtikrina svarbų gėrį, kodėl jo patirti neleidžiama žmonėms, kurie pagal biologinę savo prigimtį gali to siekti tik su tos pačios lyties partneriu? Spėju, racionalių argumentų nėra, šis draudimas susijęs su diskredituotu požiūriu, kad homoseksualai yra palaidūnai, sensualistai, ištvirkėliai. Be abejo, tokių atsiranda ir tarp homoseksualų, bet homoseksualumas kaip būklė yra arba biologinis, arba socialinis faktas, jiems patiems dažniausiai nemalonus, skaudžiai išgyvenamas, drumsčiantis ryšius su artimaisiais.

Gal ir yra atsitikę, kad kas nors tapo homoseksualu, ieškodamas naujovių, įvairovės. Bet šiame kontekste, aptariant atitinkamus įstatymus, tai nereikšmingi atvejai. Taip pat čia nesvarstoma, ar yra deterministiškai veikiantis homoseksualumo genas, ar tik tam tikras genetinis polinkis, vienomis sąlygomis lemiantis vienokią, o kitomis – kitokią orientaciją. Vienu ir kitu atveju homoseksualumas yra būklė, kurios panaikinti, net jei to būtų siekiama, nesugebėtų nei individai, nei visuomenė.

Santuokos gėris yra sunkiai apibrėžiamas ir valstybei ne tiek svarbus: katalikai jį supranta vienaip, kiti tikintieji – kitaip. O priimant įstatymus pakanka atsižvelgti į ekonominę ir socialinę santuokos naudą, nesileidžiant į subtilesnius filosofinius ar teologinius svarstymus. Bet valstybei negali nerūpėti kitas aspektas: ji privalo padėti tiems, kuriems visuomenės nuotaikos trukdo (ne dėl jų pačių kaltės) visavertiškai gyventi.

Tiesa, už netradicinę orientaciją jau retai baudžiama, nebent ten, kur dar užsilikę archajiški įstatymai. Tačiau į homoseksualus dažnai žiūrima su panieka, jie menkinami, ir tai verčia juos slapukauti. Neseniai per televiziją buvo paskelbta tokia žinia: Amerikoje viena katalikiška mokykla atleido iš darbo mokytoją, kuri, rašydama motinos nekrologą, per neapsižiūrėjimą paminėjo savo gyvenimo partnerę. Kuris iš mūsų norėtų gyventi, bijodamas viešai pasirodyti su savo gyvenimo draugu – žmona ar vyru, kai visi kiti tai daro laisvai, nesivaržydami? Gyvenu konservatyviausioje Amerikos dalyje, bet ir čia atsiranda teigiamų pokyčių. Prieš keletą dešimtmečių pastebėjau, kad skirtingų rasių poros jau nieko nebestebina, nebent vieną kitą paauglį skurdžiame užkampyje. Prieš keletą metų pradėjau vis dažniau matyti homoseksualų poras universitete ar šiaip pobūviuose. Visiems geriau, kai pradedama bendrauti laisvai, nesivaržant. Homoseksualų santuokos įteisinimas atliktų ir labai svarbų švietėjišką vaidmenį, auklėtų visuomenę, kad homoseksualai nėra pabaisos iškrypėliai, su jais galima kartu dirbti, kalbėtis, juokauti, ir niekam tai nedaro žalos.

Prieš keletą dešimtmečių, kai dirbau Niujorko ir Bostono viešosiose bibliotekose, nesmagu būdavo užeiti į tualetą. Ten galėdavai visko pamatyti, slankiodavo įvairūs valkatos. Pasitaikydavo ir degradavusių homoseksualų. Nors prie manęs jie niekada nesikabino, pagrindo nerimauti pakako. Kitose situacijose esu patyręs keletą itin nemalonių dalykų. Vieną kartą, dar būdamas studentas, vos neįkliuvau per žioplumą, nes buvau menkai informuotas ir ne iškart susigaudžiau, ko iš manęs tikimasi už dovanotą degtinės stikliuką. Antru atveju kaltas buvo filosofijos profesorius, trečiu – kunigas. Profesoriaus poelgis labiausiai sukrėtė, nes nuo jo priklausė akademinė mano ateitis. Tačiau tai buvęs viso labo nesusipratimas.

Mano laimei, profesorius nebuvo nei piktas, nei kerštingas, ne tiek baustinas, kiek pasigailėtinas. Kunigo kaltė didesnė, nes šįkart nesusipratimo negalėjo būti. Bent du iš minėtų trijų asmenų nepriskirtini degradavusiems iškrypėliams (apie trečiąjį nieko nežinau): tiek profesorius, tiek kunigas buvo geri, kūrybingi žmonės. Jeigu jaunystėje jie būtų turėję visuomenės pripažįstamą seksualinės raiškos erdvę, senatvėje jiems nebūtų tekę nieko tykoti ir apgaudinėti. Tikiu, kad homoseksualams gyvenant atvirai, nemalonumų sumažėtų, o jų santuokos įteisinimas skatintų atvirumą. Visiems būtų aiškiau, visi lengviau išvengtų nesusipratimų. Šiuo atžvilgiu homoseksualų santuokos įteisinimas reikalingas ne vien jiems – pati visuomenė jaustųsi geriau. O atitinkami įstatymai ugdytų toleranciją.

Manau, tolerancijos kartais stokoja ir liberalioji pusė. Nemėgstu žodžio „homofobas“, nes verčiau argumentuoti ir aiškintis, negu vadinti oponentus psichiniais ligoniais. Pats žodis, bent mano ausiai, asocijuojasi su psichiatrija: homofobus reikia gydyti, o ne su jais diskutuoti. Be abejo, tarp jų esama ligonių, tačiau netrūksta ir geros valios žmonių, kuriems blogiausiu atveju galima prikišti tik tam tikrą patirties stoką: bendrauti su homoseksualais jie varžosi, nes nėra prie to įpratę. Po keleto susitikimų patys suprastų, kad laisvam bendravimui be abipusio varžymosi kliūčių nėra.

Visais laikais buvo, yra ir bus homoseksualių porų, gyvenančių daugmaž kaip sutuoktiniai. Lygiai kaip ir kitos poros, jie vienas kitam pasižada, kad dalysis gyvenimu, iki gyvos galvos rūpinsis vienas kitu, kartu džiaugdamiesi ir liūdėdami. Taigi jie patenkina būtiną ir pakankamą santuokos sąlygą. Homoseksualų santuoka, kaip iš dviejų žmonių užsiangažavimo kylantis moralinis faktas, tikrai egzistuoja. Ir egzistavo visais laikais. Pavyzdžiui, Amerikoje po pilietinio karo, XIX a. antrojoje pusėje vartotas terminas Bostono santuoka – taip vadintos dvi kartu gyvenančios moterys. Kai kurios iš jų, nors ir norėjo, bet negalėjo ištekėti, nes po karo labai trūko jaunų atitinkamos klasės vyrų. Jos gyvendavo viename bute, nes taip tiesiog patogiau, bet buvo ir porų, kurias siejo erotinis ryšys.

Beje, kiek teko pastebėti, į kartu gyvenančias moteris visuomenė žiūri atlaidžiau negu į vyrus. Homoseksualams vyrams labiau reikia teisinės atramos ir tolerantiškesnio požiūrio. Šiaip ar taip, su šiuo socialiniu faktu turime skaitytis, galime tik diskutuoti, ar reikėtų homoseksualiniams santykiams suteikti teisinį pagrindą. Homoseksualių porų neišnaikins nei draudimai, nei persekiojimas, nei tariamas gydymas. (Esu girdėjęs, kad kai kur „gydoma“ elektra, pacientams tam tikrais momentais sukeliant šoką. Tai ne kas kita, o barbarizmas.)

Taip pat negalima užsimerkti ir homoseksualių porų apskritai nepastebėti. Norime to ar nenorime, bet kai du žmonės dalijasi gyvenimu, iškyla visokių reikalų, kuriuos tvarkyti galima, tik remiantis įstatymais. Štai vienas iš sunkiausių ir skaudžiausių atvejų – senas žmogus atsiduria ligoninėje. Dilema: viena vertus, gerdamas vaistų kokteilį jis ilgokai gyventų, bet vaistai jį tiek „glušintų“, kad jis mažai kuo skirtųsi nuo daržovės; antra vertus, vaistus nutraukus, jis atgautų sąmoningumą, pagerėtų gyvenimo kokybė, bet netrukus ištiktų mirtis.

Homoseksualų santuokos įteisinimas atliktų ir labai svarbų švietėjišką vaidmenį, auklėtų visuomenę, kad homoseksualai nėra pabaisos iškrypėliai, su jais galima kartu dirbti, kalbėtis, juokauti, ir niekam tai nedaro žalos.
Kęstutis Skrupskelis

Vienaip ar kitaip apsispręsti jis pats nebesugeba. Ligoninių komitetai ar šiaip valstybinės įstaigos per daug linkusios vadovautis finansiniais apskaičiavimais, ligonis kaip konkretus asmuo jiems mažiau svarbus. Leisti, kad viską nuspręstų ligoninės administracija, negalima – per daug erdvės savivalei. Priimti sprendimą turėtų ligonio artimieji – vyras, žmona, vaikai. Bet, tarkime, jis yra bevaikis homoseksualas, iš artimųjų likęs tik gyvenimo partneris. Akivaizdu, kad viena ar kita forma neįteisinus homoseksualų ryšio, klausimas liktų neišspręstas.

Arba, pavyzdžiui, kartais tik šeimos nariams leidžiama lankyti sunkiai sergančius ligonius, o jiems artimųjų palaikymo labai reikia. Kodėl šeimos nariu negalima laikyti gyvenimo partnerio, jeigu tas žmogus yra pats artimiausias?

Ekonominis bendro gyvenimo aspektas, susijęs su nuosavybės, paveldėjimo, bendrų skolų klausimais, irgi svarbus. (Amerikoje sutuoktinių pajamų mokesčiai yra mažesni negu tiek pat uždirbančių viengungių, nors kitais atvejais labiau apsimoka kartu gyventi be jungtuvių.) Kad ir kaip būtų, bendrai gyvenant atsiranda įvairiausių klausimų, kuriuos būtina reguliuoti įstatymais, pavyzdžiui, apibrėžti, kokiais atvejais galima vieną žmogų priversti teisme liudyti prieš kitą. Akivaizdu: pati visuomenė yra suinteresuota, kad homoseksualų vedybos būtų įteisintos.

Nors Lietuva įvairiais atžvilgiais yra konservatyvesnė, nemanau, kad atsirastų daug norinčių persekioti homoseksualus, trukdyti jiems visavertiškai gyventi poromis. Tačiau kokia turėtų būti homoseksualių santykių įteisinimo forma – ar praplėsti tradicinę santuokos sampratą, homoseksualams pritaikant esamą teisinę instituciją, ar kurti naują, kurią čia vadinsiu partneryste? Po ilgesnių svarstymų įsitikinau, kad nauja institucija nėra reikalinga. Aštriausias klausimas čia yra susijęs su vaikais.

Teisė supranta santuoką kaip kontraktą, o jį galima sudaryti tik paisant atitinkamų įstatymų. Tuokdamiesi du žmonės prisiima aibę įsipareigojimų, įgauna daug teisių. Aišku, meilės apakinti jaunavedžiai nepastebi, kad pasirašo tokią sutartį, kuri įpareigoja gerokai labiau negu, tarkime, automobilio pirkimas išsimokėtinai. Nepagalvoja, kad prisiima atsakomybę, pavyzdžiui, spręsti žmogaus, su kuriuo stovi prie altoriaus, gyvybės ar mirties klausimą. Tuokdamiesi jaunieji įsipainioja į teisinį voratinklį, lipniausią krizių, skyrybų, mirties atvejais.

Kokia yra šios sutarties apimtis, pagrindinės nuostatos? Kiek man žinoma, visais atvejais jaunieji pasižada gyventi kartu, rūpintis vienas kitu iki gyvos galvos, bet gimdyti nepasižada. Be abejo, kai atitinkamo amžiaus moteris ir vyras gyvena kartu, atsiranda vaikų. Tuokdamiesi jaunieji, žinoma, tikisi jų susilaukti, ir to siekia. Tačiau į jungtuvių kontraktą pareiga gimdyti nėra įtraukiama, sutuoktiniai neįsipareigoja susilaukti atžalų. Šiuo atveju ypač svarbu neišleisti iš akių skirtumo tarp teisinio įsipareigojimo, asmeninių siekių ir įprastinių pasekmių.

Jeigu tokia pareiga būtų teisiškai numatyta, prieš jungtuves reikėtų užtikrinti, kad abu jaunieji vaisingi, bet tokio medicininio liudijimo nereikalaujama. Jaunieji privalo įrodyti esantys kompetentingi kontraktą pasirašyti, kitaip tariant, kad yra sulaukę atitinkamo amžiaus, kad nėra jau vedę, kad nėra artimi giminės, kad atitinkamai sveiki ir panašiai. Ypač pabrėžiama, kad jų apsisprendimas laisvas, be jokios prievartos. Tačiau įrodyti, kad yra vaisingi, iš jaunųjų nereikalaujama. (Nors medicina sparčiai keičia padėtį, vis dėlto tvirčiausias vaisingumo įrodymas kol kas yra nėštumas. Vadinasi, logiškiau būtų pirmiau pastoti, o tik tada tuoktis.) Be to, teise tekėti džiaugiasi ne vien jaunos moterys, bet ir tos, kurių vaisingumo laikotarpis jau baigėsi. Senyvos moterys pasirašo lygiai tokią pačią vedybų sutartį kaip ir jaunos.

Reikšmingi čia Katalikų bažnyčios kanonai. Būna, kad bažnytinis teismas santuoką anuliuoja, nepaisant to, kad pora kartu gyveno keletą dešimtmečių, prisistatydavo kaip vyras ir žmona, užaugino vaikus. Akivaizdu, kad vaisingumas nėra pakankama, o prieauglis, pagal 1983 m. kanonų teisę, nėra būtina santuokos sąlyga. Tačiau net ir tada, kai viešai pasižadama, priimamas jungtuvių sakramentas, patenkinami visi kiti civilinės ir Bažnytinės teisės reikalavimai, santuoka neįvyksta, jeigu bent vienas partneris nenori ar nesugeba atlikti lytinio akto.

Antra vertus, santuoka įvyksta net ir tada, jei vienas ar abu partneriai yra nevaisingi. Pagal 1083-iąjį kanoną, nevaisingumas nei draudžia tuoktis, nei anuliuoja santuoką, kuri galimà net ir tada, kai visiškai aišku, kad sutuoktiniai niekada neturės atžalų. Tai suprantama, nes reikalaujant, kad sutuoktiniai būtų vaisingi, vyresnio amžiaus žmonėms priimti santuokos sakramentą būtų draudžiama.

Pagal kanonų teisę santuokos esmė yra vieno vyro ir vienos moters pasižadėjimas iki gyvos galvos dalytis gyvenimu. Santuoka įvyksta, kai pasižadama viešai (numatyta keletas išimčių), laisvai, abiem pusėms esant kompetentingoms. Yra nusiskundimų, kad Amerikoje trečiąja sąlyga dažnai piktnaudžiaujama. Kartais santuokos, teisėtos visais kitais atžvilgiais, yra anuliuojamos, jeigu pavyksta įrodyti, kad dėl psichologinės savo būklės (kokio psichikos sukrikimo) pasižadėdami sutuoktiniai neadekvačiai suprato, ką jie daro. (Per vienuolika metų nuo 1984 m. Amerikos vyskupijų teismai išdavė 638 705 anuliavimo dekretus. 437 324 atvejais nustatyta, kad pasižadėjimas nebuvo adekvatus.5) Kad ir kaip būtų, tokia Bažnytinio teismo praktika rodo, kad pasižadėjimą katalikų teologai laiko būtina ir pakankama santuokos sąlyga.

Taigi tradicinė šeimos samprata negali trukdyti homoseksualų jungtuvėms. Neteisinga sakyti, kad šeima – tai susituokę vyras ir moteris su jų vaikais: yra bevaikių šeimų, kurios teisiniu ir moraliniu požiūriu yra lygiai tokios pat teisėtos kaip ir tos, kurios vaisingos. Aišku, šiuo kaip ir kitais atvejais galima sąvokomis manipuliuoti, apibrėžiant jas plačiau arba siauriau. Tačiau siauresnis apibrėžimas neišvengiamai reikštų, kad bevaikė pora šeimos nesukuria. Vadinasi, pagal tradicinę šeimos sampratą reikėtų pripažinti, kad daug porų, patenkinusių visus teisinius reikalavimus ir gavusių Bažnyčios palaiminimą, nelaikytinos šeima. Nemanau, kad šį klausimą išspręsime, vien žaisdami žodžiais. Reikia svaresnių argumentų.

Santuokoje gyvenantys asmenys, jeigu atitinka tam tikrus reikalavimus, gauna teisę įsivaikinti, auginti, auklėti vaikus. Kalbu ne apie ilgesnę ar trumpesnę vaiko globą, bet apie visavertį įvaikinimą: bent Amerikoje gimdytoja, atsisakydama kūdikio, atsisako visų teisių ir pareigų, perleisdama jas įtėviams. Svarstant, ar homoseksualams taikyti esamą santuokos instituciją, ar kurti naują, įvaikinimo klausimas yra vienas iš pagrindinių. Jeigu homoseksualų poros negautų įvaikinimo teisės, reikėtų kalbėti ne apie jų santuoką, bet apie partnerystę. Klausimas sunkus. Ligi šiol kalbėjome apie dviejų žmonių ir visuomenės gerovę. O svarstant įvaikinimą, atsiranda trečias interesas, būtent vaikai, kuriuos visuomenė įpareigota ypač saugoti ir globoti, nes jie yra nepilnamečiai. Nors negalima visai nekreipti dėmesio į būsimųjų tėvų interesus, vaiko gerovei čia turi tekti lemiamas vaidmuo. Valstybė įtėviams kelia įvairias sąlygas, vertina ekonominį jų pajėgumą, psichologinį pasirengimą. Jei homoseksualų pora atitinka visas sąlygas, vienintelė įmanoma kliūtis yra lytinė jos orientacija. Tad klausimas toks: ar priklausymas homoseksualų šeimai, kuri visais kitais atžvilgiais yra tinkama, savaime žalotų įvaikį?

Tėvams vaikai yra gerovės šaltinis. Gera matyti, kaip jie bręsta, stiprėja. Gera džiaugtis vaikų sėkme. Gera susilaukti anūkų, gauti paramą senatvėje, mirti apsuptam artimųjų. Homoseksualai, lygiai kaip ir kiti žmonės, yra šios gerovės verti. Be abejo, tarp jų pasitaiko nusikaltėlių, iškrypėlių, ligonių – tai individai, iš kurių dėl jų veiksmų ar nekompetencijos atimama teisė į gerovę, teikiamą vaikų. Bet lygiai tą patį galima pasakyti apie visus: teisę įsivaikinti daug kas praranda dėl savo elgesio ar nesugebėjimo. Toks būtų individualistinis požiūris, kuriam turime suteikti atitinkamą svorį, kai svarstome klausimą, ar homoseksualai, augindami vaikus, siektų to, kas visuomenės akyse yra vertinga, gera.

Bet, kai iškyla vaikų interesas, svarbiausia yra ateities prognozė, o prognozuoti galima tik pasitelkiant statistinius metodus ir vertinant visą grupę. Pavyzdžiui, atrinkdami tuos, kurie tinka tapti pilotais, nors vertiname kiekvieno individo gebėjimus, tačiau kartu rūšiuojame juos pagal amžių: vieni per jauni, kiti per seni, nes tam tikra rizika visada išlieka, kad ir kaip atidžiai tikrintume individus. Grupuodami juos irgi nepanaikiname visos rizikos, vis dėlto ją sumažiname. Nors insultas ar infarktas gali ištikti bet kokiame amžiuje, vyresniems tokia krizė dažnesnė. Todėl racionalu, kad vengdami aviakatastrofų, pilotams nustatome amžiaus ribą.

Įvaikinant, o iš tikrųjų ir gimdant, rizikuojama, kad tėvai nesugebės tinkamai prižiūrėti ir auginti vaikų. (Rizikuoja ir tėvai – juk pasitaiko, kad sūnus ar duktė gimdytojus nužudo.) Rizika mažinama, keliant įvairius reikalavimus tiems, kurie siekia įsivaikinti, dažnai nustatomas tam tikras bandomasis laikotarpis. Turint omenyje homoseksualus kaip grupę, iškyla trys skirtingi klausimai. Pirmas: ar homoseksualumas – tai tokia būklė, kuri lemia, kad homoseksualų auginami vaikai yra neišvengiamai žalojami? Antras: ar įvairių patologijos formų tarp homoseksualų esama gerokai daugiau, negu tarp heteroseksualų, tad leisdami jiems įsivaikinti pernelyg rizikuojame vaikų gerove? Trečias: ar galimai neigiama visuomenės reakcija būtų pernelyg didelė kliūtis sveikam vaikų augimui?

Nors esama neaiškumų ir nesutarimų, vyrauja nuomonė, kad homoseksualumas nėra reikšmingas veiksnys, vertinant norinčius tapti įtėviais, nes įvaikių interesai vien dėl to nenukenčia. Svarbesnis yra poros santykių tvirtumas, branda, ekonominis pajėgumas, kiti faktoriai, bet ne seksualinė orientacija.
Kęstutis Skrupskelis

Visais atžvilgiais vaikui geriausia augti su jį pagimdžiusia motina ir biologiniu tėvu. Bet šios optimalios galimybės nebelieka, kai visuomenė perima vaiko globą, motinai arba abiem tėvams jo atsisakius, būna, kad tėvai praranda teisę auginti savo vaikus dėl netinkamo elgesio, būna, kad abu žūsta ir t. t. Visais tais atvejais vaikas nebeturi galimybės augti su tėvais. Tada lieka trys galimybės: arba jis bus įvaikintas, arba augs prieglaudose, arba juo rūpinsis laikini globėjai. Pirmoji galimybė yra geriausia, nes panašiausia į optimalias sąlygas.

Nors esama neaiškumų ir nesutarimų, vyrauja nuomonė, kad homoseksualumas nėra reikšmingas veiksnys, vertinant norinčius tapti įtėviais, nes įvaikių interesai vien dėl to nenukenčia. Svarbesnis yra poros santykių tvirtumas, branda, ekonominis pajėgumas, kiti faktoriai, bet ne seksualinė orientacija. Sunku tikėtis, kad visi dėl to sutartų, nes abi pusės linkusios atrinkti tik jų pažiūras remiančius duomenis, juo labiau kad homoseksualų užaugintų vaikų nėra daug.

Pagal Amerikos psichologų asociacijos oficialiai pareikštą nuomonę, homoseksualumas nėra reikšmingas faktorius – 2012 m. birželio 11 d. internete paskelbtame „APA on Children Raised by Gay and Lesbian Parents“ tvirtinama, esą nėra įrodymų, kad homoseksualų poros augina vaikus prasčiau negu kitos. Į antrąjį klausimą atsakyčiau maždaug taip: jeigu tarp homoseksalų porų patologija dažnesnė, ją pastebėtume, taikydami visiems bendrus kriterijus. Tokiu atveju didesnis procentas homoseksualų, pretenduojančių tapti įtėviais, būtų pripažinti netinkamais. Todėl į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikėtų atsakyti neigiamai.

Lieka trečiasis klausimas: kiek vaiką žalotų tikėtinai neigiama kai kurių visuomenės sluoksnių, pirmiausia, bendraamžių, reakcija? Kiek iš jo būtų šaipomasi, tyčiojamasi? Tokių incidentų neišvengiamai kiltų. Be abejo, ypač pradžioje, reikėtų išskirtinai atidžiai atrinkti įtėvius, rengti mokytojus, jaunimo organizacijų vadovus. Svarbus visuomenės auklėjimo vaidmuo tektų religinėms bendruomenėms – nesvarbu, kaip vertinami įtėviai, vaikai dėl to nekalti, negalima jų skriausti už svetimas nuodėmes. Gal net ir įteisinus homoseksualų santuoką, konservatyvesniuose kraštuose iš pradžių nederėtų leisti įvaikinimo. Tačiau neigiami atsiliepimai nėra principinė kliūtis: negalima žmonių diskriminuoti vien todėl, kad visuomenė nėra pribrendusi. Tai įstatymo įgyvendinimo sunkumai, kuriuos konkrečiais atvejais tektų spręsti vaikų globos specialistams.

Šiaip ar taip, homoseksualų poros gali turėti vaikų ne vien juos įsivaikindamos. Vaisingumu lesbietės nesiskiria nuo kitų moterų. Netrūksta atvejų, kad moteris išteka, su vyru susilaukia vaikų, o tada išsiskiria ir gyvena su moterimi. Ar visuomenė suinteresuota tokiais atvejais vaikus iš jų atimti? Manau, ne, ypač remiantis aksioma, kad gimdytoja yra geriausia vaiko auklėtoja. Juo labiau kad atimtam vaikui tektų derintis prie kitokios šeimos rutinos, gyventi našlaitynuose ar pas laikinus globėjus. Įstrigo į atmintį 1990 m. rudens, kurį praleidau Kaune, vaizdas – gatvėmis klaidžiojantis internato vaikų būrys. Sunku būtų sukurti efektyvesnę nusikaltėlių gamyklą. Net ir geriausiai tvarkoma tokio pobūdžio institucija nėra optimaliausia aplinka vaikams.

Pagrindinis mano argumentas toks: visuomenė yra suinteresuota skatinti ir remti nuolatinius seksualinius homoseksualų ryšius, o teisinė santuoka yra tinkamiausia forma tam užtikrinti. Naujos institucijos kurti nevertėtų. Bet reikia paliesti ir kitą santuokos aspektą – religinį. Katalikams, ir ne vien jiems, šis klausimas sunkesnis, nes santuoka yra sakramentas. Katalikų ir kitų panašių religinių bendruomenių supratimu, žmonės, vienas kitam pasižadėję ištikimai gyventi kartu iki gyvos galvos ir patenkinę visus teisinius reikalavimus, bet negavę sakramentinės santuokos, vis tiek gyvena nuodėmėje. Formaliai jie neprileidžiami prie sakramentų ir jų dalyvavimas religinės bendruomenės gyvenime nepageidaujamas.

Pabrėžiu, kad religinės bendruomenės yra autonomiškos – tik pati Bažnyčia turi teisę nustatyti, kam ir kokiomis sąlygomis leidžiama dalyvauti jos gyvenime. Suprantama, net ir įteisinus homoseksualias santuokas, Katalikų bažnyčia nebūtų įpareigota jų laiminti, nes tai jos pačios vidinės tvarkos reikalas.

Čia ne vieta vertinti katalikišką moralinę teologiją, tačiau keliais sakiniais norėčiau aptarti pastoracinį klausimą. Tikinčių, religingų, homoseksualių katalikų yra, o būti kitokie jie negali ir negalėtų, net jeigu Bažnyčia to iš jų reikalautų. Tuo atžvilgiu homoseksualumas kaip būklė negali būti laikomas nusikaltimu. Nuodėmingi būna tik veiksmai ir tiktai tada, kai laisvai, t. y. esant galimybei ir sugebant pasielgti kitaip, pasirenkamas nuodėmingas veiksmas. Pavyzdžiui, šiaip žmonėms pasigerti yra sunki nuodėmė, bet klinikinių alkoholikų pasigėrimas laikomas arba lengvesne nuodėme, arba visai ja nelaikomas, nes susivaldyti be intensyvaus gydymo jie nebesugeba.

Įstrigo į atmintį 1990 m. rudens, kurį praleidau Kaune, vaizdas – gatvėmis klaidžiojantis internato vaikų būrys. Sunku būtų sukurti efektyvesnę nusikaltėlių gamyklą. Net ir geriausiai tvarkoma tokio pobūdžio institucija nėra optimaliausia aplinka vaikams.
Kęstutis Skrupskelis

Tad ką šiuo metu Bažnyčia pastoracijos kontekste galėtų pasakyti homoseksualams? Tik tiek: jeigu nori katalikiškai gyventi, t. y. priimti sakramentus ir įsijungti į bendruomenę, privalai iki gyvos galvos atsisakyti seksualinių poreikių ir to moralinio gėrio, kurio galima siekti, pasak kardinolo Kasparo, tik dalijantis gyvenimu su kitu žmogumi. Tiesa, yra žmonių, iš kurių Bažnyčia reikalauja pasišventimo ir pasiaukojimo, – tai kunigai, vienuolės, vienuoliai. Tačiau jiems Bažnyčia sukuria aplinką, stiprinančią jų ryžtą, jie sulaukia ir antgamtinės paramos. Vis dėlto, nepaisant net tokių idealių sąlygų, išsaugoti celibatą pavyksta irgi ne visiems. O homoseksualams našta, bent šiuo metu, ne palengvinama, o primetama vis didesnė: jie verčiami maskuotis, apsimetinėti, jiems draudžiama tapti kunigais. Taigi, homoseksualai šiuo metu yra Bažnyčios posūniai: kentėkite, jums padėti atsisakome.

Seksualiniai geiduliai yra tarp sunkiausiai suvaldomų aistrų, tad ar teisinga pasmerkti žmones kovoti su jais visą gyvenimą, be jokios pagalbos, be išeities? Mūsų laikais tikėtis celibato (skaistybės) dar sunkiau, nes esame pramoginės kultūros apsuptyje, o ji skatina kiekviena proga pasismaginti, bet kada ir su bet kuo. Teologija pripažįsta, kad santuoka reikalinga ir tam, kad padėtų suvaldyti seksualumą, nukreiptų jį moraliai vertinga linkme. Bažnyčios akimis, santuoka yra išsigelbėjimas, nes sukuria moraliai leistiną erdvę seksualiniam gyvenimui, antraip daug kas būtų pasmerktas nusidėti.

Bažnyčia moko: laikinai susivaldyk, būtent iki tol, kol pribręsi santuokai. Manau, tai ne vien moralinis dėsnis, čia slypi ir gili patirties tiesa: daug laimima, kai seksualumas įtraukiamas į visavertį dviejų žmonių bendravimą. Dabartinis Bažnyčios požiūris katalikams homoseksualams trukdo šio gėrio siekti, nes tuos, kurie nori su partneriu gyventi viešai, verčia atsisakyti religinės praktikos. Religinis gyvenimas nukreiptas į tai, kad tikintieji geriau suprastų, ko Bažnyčia moko, jų valią stiprina sakramentai. O iš homoseksualų Bažnyčia reikalauja gerokai daugiau, bet jiems duoda mažiau, ypač jei kalbėsime apie aistras, kurias žmonėms suvaldyti sunkiausia.

1 Būtina santuokos sąlyga yra tokia sąlyga, be kurios nebūtų ir santuokos, nors įvykdžius tą sąlygą, santuoka vis tiek dar neįvyksta. (Pavyzdžiui, būtina santuokos sąlyga yra atitinkamas amžius: nesulaukusieji atitinkamų metų, nors ir užsiregistruotų vedybų įstaigoje, nebūtų susituokę.) Pakankama sąlyga yra tokia sąlyga (tiksliau, sąlygos), kurią patenkinus santuoka įvyktų. Kad būtų paprasčiau, ignoruosiu sveikatos, turto, giminystės ir panašias sąlygas.
2 Walter Kasper, Theology of Christian Marriage. New York, 1981, p. 13.
3 Ten pat, p. 7–12.
4 Andrew Greely, Confession of a Parish Priest: An Autobiography, 1986, p. 115
5 Robert H. Vasoli, What God Has Joined Together, 1998, p. 25.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Naujo verslo centro statybų užkulisiai primena mafijos klestėjimo laikus (32)

Naujo verslo centro Žvėryne statybose dirbę verslininkai jo rangovą „ Nobus LT “ kaltina...

Ką pasitraukęs iš Seimo veikė Mindaugas Bastys: ryšiai veda į dabar jau svetimos partijos viršūnę (82)

Zanavykų apygardoje renkant naują Seimo narį, Lietuvos socialdemokratų partijoje ( LSDP )...

Propagandos mašina atvyko į Daniją: platinami mitai apie gyvūnų viešnamius (54)

Danija – Hanso Christiano Anderseno pasakų šalis. Klestinti ir pažangi socialinės gerovės...

Orai: visą savaitę Lietuvą merks lietus (8)

Pirmadienio naktį lietūs toliau merks Lietuvą, pietrytiniame šalies pakraštyje vietomis lis...

Popiežius Pranciškus atvyko į Latviją (8)

Popiežius Pranciškus pirmadienį atvyko į Latviją, kur susitiks su valdžios atstovais ir...

Druskos sunaudojate daugiau, nei manote: Unikausko patarimai, kaip kovoti su druskos pertekliumi (17)

Kai prarandame saiką, net medžiagos, kurios būtinos mūsų organizmui, tampa jį žalojančiu...

Rusijos strateginėje zonoje atsivėrė pavojingas kelias (75)

Prieš porą savaičių, kai dangus buvo ganėtinai saulėtas, o oro sąlygos buvo santykinai...

Iš CSKA – į „Žalgirį“: Westermannas grįžta į Kauną Leo komentaras (40)

Kauno „Žalgiris“ surado ilgai ieškotą patikimą atakų organizatorių. Į Kauną po sezono...

Vokiečių istorikas: pamirštama, kad žydų namus užėmė vietiniai (94)

Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse Holokausto metais iš žydų pelnėsi vietiniai ne žydų...

Jakeliūno tyrimas: taikėsi į socialdemokratus, tiria konservatorius (53)

Seimo narys Stasys Jakeliūnas nusitaikė į Andriaus Kubiliaus vyriausybę – į jį patį ir...