K. Girnius. Pabėgėlių kvotos: grėsmė Lietuvos suverenumui

Toks skaičius sukeltų daug sunkumų, bet jie nėra neįveikiami. Seniai pribrendo laikas, kai Lietuva, taip dažnai reikalavusi solidarumo iš kitų ES šalių, turi palaikyti paramos ir pagalbos prašančių partnerių.

Reikia rodyti gailestingumo ir solidarumo, bet reikia ir raudonųjų linijų. Būtina priešintis siūlymui sukurti nuolatinį privalomų kvotų mechanizmą, kuris automatiškai galiotų ateityje. Tokia neribota kvotų sistema sukeltų didelę grėsmę Lietuvos suverenumui. Jei būtų įvesta tvarką, pagal kurią didėjant bėglių skaičiui automatiškai didėtų į Lietuvą siunčiamų bėglių skaičius, Lietuva nebevaldytų savo sienų. Tokiu atveju ne Vilnius, bet Briuselis nutartų, kas gyvens Lietuvos teritorijoje. Nedaug lieka iš suverenumo, jei gyventojų sudėtį lemia kitų šalių biurokratai ar politikai. Be to, suverenumo būtų atsisakoma ne laisva valia, bet pasiduodant dideliam spaudimui.

Kiek ji bebūtų patogi Briuselio biurokratams ir Vokietijai, privaloma kvotų sistema yra nereikalinga, galima lengvai apsieti be jos. Kiekvieną kartą, kai vėl į dienotvarkę patenka bėglių skirstymo klausimas, reikėtų sušaukti atitinkamo lygio ES ministrų ar vadovų pasitarimą. Graikijos finansų krizė parodė, kad tokius susitikimas galima surengti kas savaitę, jei ne dažniau. Lankstesnė tvarka užtikrintų didesnę veikimo laisvę visoms šalims, leistų joms reaguoti į kintančią padėtį ir į savo piliečių norus, o tai – ne smulkmena demokratijose. Verta prisiminti, kad sankcijos Rusijai negalioja neribotam laikui, bet turi būti pratęstos kas pusmetį.

Neabejoju, kad naujausią bėglių antplūdį didele dalimi sukėlė kanclerės A. Merkel pasisakymas, kad Vokietija neužtrenks savo durų bėgliams. Galime tik žavėtis vokiečių dosnumu ir geranoriškumu, priimant anksčiau neįsivaizduojamą bėglių skaičių. Bet Vokietija negali priimti milijono ar dviejų milijonų bėglių, ir reikalauti, kad kitos ES šalys priglaustų didelį proc. tų atvykėlių. Negali pakviesti žmonių į svečius, o po to nurodyti kaimynams juos apnakvydinti.

Kartais teigiama, kad nereikia suversti atsakomybės Vokietijai, nes esą dar neaišku, ar bėglių srautą sukėlė Berlyno veiksmai, ar tai tik atsitiktinis sutapimas. Čia atsitiktinumo nėra. Bėglių srautas nepaprastai šoktelėjo po to, kai Merkel pasisakymas apie atviras sienas praskriejo po pasaulį. Tuo pačiu metu Sirijoje, Irake ar Afganistane nesuintensyvėjo karo veiksmai, kurie būtų privertę tokią masę žmonių palikti savo šalis.

Daugelis bėglių nešė plakatus su Merkel nuotrauką, skandavo „Merkel, Merkel“, teigė, kad jie keliauja tik į Vokietiją. Šis susižavėjimas Vokietijos kanclere neišdygo be priežasties. Pagal kokį nors itin griežtą priežastingumo supratimą, gal dar neįrodyta, jog Merkel pastabos paskatino bėglių antplūdį. Bet jei tokie griežti kriterijai būtų taikomi kitiems klausimams, socialinių mokslų atskleisti priežastingumo ryšiai tilptų į labai mažą knygutę.

Nėra vieningos nuomonės bėglių klausimu nei ES, nei Vakarų Europoje, nei pačioje Vokietijoje. Vokietijos vidaus reikalų ministras T. de Maiziere'as, ir socialdemokratas vicekancleris S. Gabrielis ne kartą perspėjo, kad gal reikės mažinti ES paramą bėglių kvotomis nepritariančioms šalims. Gabrielis savo grasinimą pakartoja praeitą penktadienį, aiškindamas, jog šalys, kurioms svetimos tokios europietiškos vertybės kaip gailestingumas ir solidarumas, negali tikėtis pastovios finansinės paramos.

Tą pačia mintį sekmadienį reiškė Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as. Antra vertus, Vokietijos krikdemų seserinė partija, Bavarijos krikščionių socialistų sąjunga, į savo susitikimą pakvietė Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną. Sunku įsivaizduoti akivaizdesnį akibrokštą Merkel ir jos vyriausybės politikai. Pati Merkel mažiau kalba bėglių klausimu, bet vakar vėl pasakė, jog reikia siekti konsensuso, užuot priėmus sprendimą balsų dauguma.

Vakarai nėra visiškai nekalti šioje dramoje. Pastaraisiais metais buvo priimta nemažai abejotinų nutarimų. Jau kelerius metus keli milijonai bėglių gyvena stovyklose Turkijoje, Libane ir Jordanijoje. Šios šalys neturėjo pakankamai lėšų sudaryti sąlygas padoresniam bėglių gyvenimui. Turtingų Vakarų šalių parama šioms šalims buvo apgailėtinai maža. Gyvenimas bėglių stovyklose buvo sunkiai pakenčiamas, tad pirma pasitaikiusia progą jie pradėjo keliauti į savo svajonių žemę Vokietiją. Apgailėtinas taupumas Vakarams brangiai atsieis. Spėčiau, kad kainuos 5–7 kartus daugiau apgyvendinti sirą Vakarų Europoje negu Turkijoje.

Dauguma bėglių dabar veržiasi į Europą per Turkiją. Be Turkijos pagalbos srauto nebus galima sustabdyti. Bet kodėl Turkija turėtų padėti Vakarams, kurie neįsileidžia jos į ES daugiau negu dvidešimt metų? Turkija kol kas nepatenkina įstojimo kriterijus, bet kai kurios ES šalys yra kategoriškai nusistačiusios prieš Turkijos narystę. Vokietija yra viena iš jų. Pernai Merkel atmetė Turkijos vadovo Erdogano prašymą palaikyti Turkijos pastangas patekti į ES.

Kandidatuodami į Europos komisijos pirmininko postą, Europos parlamento pirmininkas M. Schulzas ir išrinktasis EK pirmininkas J. C. Junckeris pareiškė, kad per jų kadenciją Turkija nebus priimta į ES. Kaip tik ši Turkijai priešiškai nusiteikusių politikų trijulė turės kreiptis į Ankarą dėl paramos.

Turkijai dar netapus pagrindiniu keliu į ES, daugelis bėglių veržėsi į Europą, laivais plaukdami iš Libijos. Libija tapo žlugusia valstybe tik po to, kai NATO šalys ją užpuolė ir, pažeisdamos JTO rezoliucijos raidę ir dvasią, nuvertė Kadafį ir prisidėjo prie jo nužudymo.

Bėglių krizė yra didžiausias iššūkis ES jos istorijoje. Reikia priimti sprendimus ir tai daryti greitai. Bet nevalia pasiduoti panikuojančių vokiečių politikų spaudimui įvesti privalomas kvotas, kurios smarkiai pažeistų šalies suverenumą.

Juolab, kad kvotų sistema greičiausiai bus neveiksminga. Kai kurios ES šalys gali tiesiog vilkinti reikalus, net atsisakyti priimti nustatytą bėglių skaičių. Nebus lengva taikyti joms sankcijas. Yra tik maža tikimybė, kad bėgliai pasiliks tose šalyse, į kurias jie bus siunčiami. Turtingųjų Vakarų šalių trauka yra tokia stipri, tad sunku įsivaizduoti, kad pasiliks gyventi nepageidaujamose šalyse. Dar sunkiau įsivaizduoti, kad jie būtų prievarta gražinami iš Vokietijos ar Švedijos į Lietuvą ar Vengriją.

Tad kam skubėti primesti tvarką, kuri atgrasi daugeliu šalių, ir vis tiek nepasieks savo tikslo? Bet priešindamiesi privalomoms kvotoms, turime prisiminti, kad ES yra itin svarbi Lietuvai, ir kad be ES gyvenimas būtų gerokai nykesnis.