Ką tik Rusijos dūmos Žemieji rūmai vienbalsiai priėmė pareiškimą, kad istoriją fašistų naudai „perrašinėja“ jau ne tik Baltijos valstybės, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tokį audringą pareiškimą, sekusį po garsių pasipiktinimo šauksmų žiniasklaidoje, išprovokavo prieš keletą dienų priimtas šio teismo sprendimas byloje Vasilijaus Kononovo prieš Latviją.
Vasilijus Kononovas
© DELFI.lv

Sovietinio partizano Vasilijaus Kononovo byla, prasidėjusi Latvijoje ir nukeliavusi iki Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Strasbūre, bus turbūt bene pirmasis atvejis, kai tarptautinėje arenoje po ilgų debatų vis dėlto aiškiai pripažinta: net ir nugalėtojai gali būti teisiami ir kovojimas „teisioje“ pusėje nereiškia besąlygiškos amnestijos už kovos metu padarytus nusikaltimus.

Iš tiesų, pati Kononovo byla yra sudėtinga ir anaiptol nevienareikšmė. Jos fabula trumpai būtų tokia. Naciams užpuolus Sovietų Sąjungą 1941 m. pastaroji organizavo partizaninį judėjimą, kuris apėmė ir jos prieš pat karą okupuotas teritorijas - Latviją, Lietuvą, kt. Suformuoti ir į priešo užnugarį permesti ar kitaip suburti raudonųjų partizanų būriai kėlė vokiečiams nemažai problemų ir vokiečiai dorojosi su partizanais negailestingai. Beje, ne tik raudonaisiais – visose okupuotose teritorijose vokiečiai ne tik naikino pačius partizanus, bet ir vykdė be galo žiaurią įkaitų politiką – už vieną vokiečių kareivį buvo šaudoma po dvidešimt vietinių gyventojų, už vieną rumuną – dešimt, ir pan.

Tačiau raudonieji partizanai, veikiantys neseniai SSRS okupuotuose kraštuose, nebuvo mėgstami ir vietinių gyventojų. Ne paslaptis, kad po sovietinės okupacijos 1940 m. ir vėliau sekusių iki tol neregėto masto represijų (pirmiausia – trėmimų) nemaža dalis gyventojų vokiečius sutiko kaip išvaduotojus nuo bolševizmo siaubo. Be to partizanai tai, ko jiems reikėjo pragyvenimui, be didelių ceremonijų atimdavo iš kaimo gyventojų. Tad nieko keisto, kad keli Latvijos kaimelio Mazie Bati gyventojai 1944 m. vasarį tikriausiai įdavė jų kaime prisiglaudusį raudonųjų partizanų būrį, vadovaujamus majoro Čiugunovo, vokiečių okupacinei valdžiai.

Valstybei ginant savo interesus tarptautiniuose teismuose verta pasitelkti tegul ir brangius, bet pasaulyje pripažintus specialistus.
Justinas Žilinskas

Vokiečiai, pagal pareiškėjo (Kononovo) versiją, klojimą, kuriame slėpėsi partizanai, apšaudė kulkosvaidžiais ir padegamosiomis kulkomis, tad visi partizanai arba žuvo nuo kulkų, arba sudegė gaisre. Žuvo ir ten pat buvusi moteris su vaiku. Po šio įvykio vokiečiai kai kuriems kaimiečiams davė po šautuvą ir po porą granatų. Ūkininkai gautus ginklus paslėpė savo namuose, nes, kaip ir įprasta kaimo žmogui, jiems buvo, atsiprašau už žodyną, „nusišikti ant jūsų šautuvų“*, tik tegu palieka juos ramybėje ir vieni, ir kiti.

Raudonieji partizanai negalėjo atleisti tokios išdavystės, todėl 1944 m. gegužės 27 d. į kaimą buvo pasiųstas Kononovo (kuris buvo kilęs iš netolimos vietovės) vadovaujamas būrys, turintis atkeršyti ir pamokyti „nacių pakalikus“. Apsivilkę Vermachto uniformas jie atėjo į kaimą. Kerštas buvo žiaurus ir palietė ne tik tiesiogiai į „išdavystę“ įsivėlusius kaimiečius, bet ir jų šeimos narius. Raudonieji partizanaujuos visus sušaudė, sudegino jų būstus, o bandančią gelbėtis vieno iš kaimiečių nėščią žmoną įmetė į degantį namą.

Už karo metų veiklą Kononovas buvo apdovanotas SSRS vadovybės ir iki pat SSRS griuvimo gyveno solidų, pagarbų „veterano“ gyvenimą. Tačiau Latvijai atkūrus nepriklausomybę virš veterano galvos ėmė kauptis debesys ir 1998 m. jis buvo patraukas atsakomybėn už karo nusikaltimus, galiausiai – už tai nuteistas 2004 m. Rusija, taip mėgstanti visur matyti „fašizmo** atgimimą“, puolė ginti savo veterano, 2000 m. suteikė jam pilietybę, padėjo teisminio proceso metu. Galiausiai – trečiosios šalies teisėmis įstojo į Europos Žmogaus Teisių Teismo bylą, kuriame buvo ginčijama, kad Latvija pažeidė Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą principą nullum crimen sine lege (t.y. nėra nusikaltimo be įstatymo), teisdama Kononovą už nusikaltimus, kurie tuo metu (1944 m.) nebuvo aiškiai draudžiami nei nacionalinėje, nei tarptautinėje teisėje.

Pirmasis EŽTT sprendimas, priimtas prieš porą metų, nustebino tarptautinės humanitarinės teisės specialistus visoje Europoje. O mus Baltijos kraštuose privertė rimtai susirūpinti, kad teisėjai vakariečiai vis dar neturi net žalio supratimo, kokia kebeknė čia dėjosi dėl „išvaduotojų“ režimų susikirtimo ir kaip ten būdavo su tuo „bendradarbiavimu“. Mat teismas, šiaip jau turintis vengti analizuoti faktus iš naujo, vis dėlto ėmėsi faktų analizės ir minimalia balsų persvara (4/3) priėmė sprendimą. Teismas nusprendė, kad Latvija pažeidė konvenciją ir kad Kononovas pagal tuometinę tarptautinės karo teisės (jus in bello) būklę negalėjo įvertinti savo veiksmų neteisėtumo net ir jo pulkui galabijant žmones, kad neturėjusius nieko bendro su „išdavyste“, o jeigu ir buvo padaryti nusikaltimai pagal vidaus teisę, seniai praėję senaties terminai. Besidominčius byla pritrenkė dar ir prie sprendimo pridėta Nyderlandų teisėjo (Egberto Myjerio) papildoma nuomonė, kurioje šis garbus asmuo pateikė emocingą požiūrį, kad Antrojo pasaulinio karo metu karo nusikaltimų baudimas pagal tarptautinę teisę vis dėlto taikytinas tik naciams.

Teisėjų dauguma iš esmės parėmė Williamo A. Schabo pristatytą poziciją: susidorojimas su kaimiečiais, net ir preziumuojant, kad dėl bendradarbiavimo su naciais jie buvo praradę civilių statusą - tai kolektyvinė egzekucija, kurios jau tuo metu karo teisėje buvo draudžiamos.
Justinas Žilinskas

Vertinant EŽTT sprendimą emocijos liejosi per kraštus – Rusija džiūgavo, kad vėl nugalėjo „latvių fašistus“, o mūsuose kai kurie komentatoriai (pvz., Virginijus Savukynas) kažkodėl sugalvojo, kad jis reiškia, jog EŽTT pripažino sovietinės okupacijos teisėtumą, nors Teismas šio klausimo iš viso nesprendė ir tokių toli siekiančių prielaidų iš jo sprendimo daryti neįmanoma. Nieko keisto, kad Latvija šį sprendimą paprašė nagrinėti didžiąją EŽTT kolegiją (17 teisėjų), į pagalbą pasikviesdami vieną garsiausių tarptautinės baudžiamosios teisės ir žmogaus teisės specialistų - Williamą A. Schabą. Lietuva taip pat neliko nuošalyje – dalyvavo trečiosios šalies teisėmis.

Ir štai prieš porą savaičių į spaudą praslydo žinia, kad Teismo Didžioji kolegija sprendimą pakeitė Latvijos naudai. Iš karto nuaidėjo grasinantys Rusijos pareiškimai, kad jeigu taip, tai tada..! Teismas tuoj pat paneigė išankstines žinias, tačiau Strasbūro teismas – tai ne koks politikas, suviliotas „Gazprom“ siūlomo užmokesčio, kad kam nors pataikautų. Nesvarbu, kas būtų sprendimu nepatenkinti – Rusija, Turkija, D. Britanija ar Lietuva, sprendimas bus toks, koks yra.

Ir štai, 13/4 balsų dauguma Didžioji kolegija priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad vis dėlto Kononovą teisdama Latvija nepažeidė EŽTK. Peržiūrėjusi daugelį ankstesnio sprendimo argumentų, teisėjų dauguma iš esmės parėmė Williamo A. Schabo pristatytą poziciją: susidorojimas su kaimiečiais, net ir preziumuojant, kad dėl bendradarbiavimo su naciais jie buvo praradę civilių statusą - tai kolektyvinė egzekucija, kurios jau tuo metu karo teisėje buvo draudžiamos.

Šiame sprendime slypi keletas įdomių momentų. Pirma, pati prezumpcija, kad kaimiečiai prilygo kombatantams (t.y. tiesioginiams ginkluotos kovos dalyviams, prieš kuriuos buvo leidžiama naudoti ginkluotą jėgą iki pat fizinio sunaikinimo) ar bent jau civiliams, kurie, dalyvaudami ginkluotoje kovoje, praranda teisę į apsaugą. Šią argumentaciją būtent rėmė ir Rusija, teigdama, kad Kononovo būrys tiesiog sunaikino asmenis, aktyviai rėmusius vokiečius (pats Kononovas teigė, kad keli iš kaimiečių priklausė vokiečių pagalbinei policijai, be to, jie buvo nuteisti partizanų karo teismo sprendimu).

Argumentai, teigiantys, kad kaimiečiai, gavę iš vokiečių ir paslėpę spintoje po šautuvą ir dvi granatas, jau tampa kombatantais, gali būti gana lengvai sukritikuoti tarptautinės humanitarinės teisės požiūriu. Kad Antrojo pasaulinio karo metu asmenys ir jų grupės būtų pripažinti kombatantais, jiems buvo labai griežtai taikomi 1907 m. Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių numatyti griežti kriterijai (pavaldumo, gerai matomos emblemos, atvirto ginklo nešiojimo, kt.), kuriuos itin sunku „pritempti“ prie Mazi Bati gyventojų padėties. Tačiau įdomu pastebėti, kad Teismas tokią prezumpciją pasirinko ne dėl to, kad besąlygiškai pritartų šiems argumentams, o todėl, kad toks argumentavimas parankiausias pareiškėjui. Tai vadinama principu in dubio pro reo, t.y. visa, kas neaišku, traktuojama pareiškėjo (kaltinamojo) naudai.

Bet nežiūrint preziumuoto apsaugos praradimo statuso, Teismo nuomone, tokie asmenys vis tiek negalėjo būti kolektyviai išžudomi. Partizanų užklupti kaimiečiai ruošėsi ne kovai, o Sekminių šventei, jie neturėjo nei sąlygų, nei galimybių pasipriešinti ginklu. Jie bet kuriuo atveju, buvo hors de combat (pasitraukę iš kovos) asmenys, kurių žudyti negalima. Raudonieji partizanai turėjo teisę juos sulaikyti, suimti ir perduoti teisti karo ar įprastiniam teismui.

Deja, Teismas nekomentavo vieno labai įdomaus klausimo – o koks teisėtas teismas galėtų kaimiečius teisti už raudonųjų partizanų įdavimą vokiečiams? Nes, pvz., pareiškėjo ir Rusijos argumentuose buvo teigiama, partizanai atstovavo teisėtai SSRS valdžiai, o kaimiečiai laikytini SSRS piliečiais. Latvija ir Lietuva, žinoma, laikėsi pozicijos, kad ir SSRS, ir Vokietijos valdžia Latvijoje buvo vienodai okupacinės. Tačiau tada Teismui norom nenorom tektų pasisakyti ir dėl Latvijos okupavimo ir inkorporavimo į SSRS 1940 m. neteisėtumo klausimo. Tačiau, kaip nurodė pats Teismas, jis neturi kompetencijos spręsti šio klausimo ir tai nebuvo nebūtina bylos išsprendimui iš esmės.

Trys teisėjai, balsavę prieš naująjį sprendimą, savo atskirojoje nuomonėje iš esmės pasisakė už ankstesnį sprendimo variantą ir jau minėtą prie ankstesnio sprendimo pridėtą teisėjo E.Myjerio poziciją.

Kaip jau minėjau, Rusija naująjį sprendimą sutiko su dideliu triukšmu ir kaltinimais. Jie mažai ką turi bendro su teise – tradiciniai ideologiniai karai, jeigu norite, galite pasiskaityti čia (LT), čia (RU) ir čia (EN). Deja, ši valstybė iš požiūrio „kas (nors kiek) ne su mumis – tas prieš mus“ turbūt neišaugs dar ilgai. Ir gal nieko keisto - reikia būti nepaprastai aukštos moralės, nepaprastai tvirtam, kad galėtum pripažinti: aš – nugalėtojas, bet tai nereiškia, kad esu angelas.

Ką šis sprendimas duoda mums – Latvijai, Lietuvai? Tikrai nemažai. Pirmiausia – patvirtinta, kad sovietinių nusikaltėlių teismų procesai, pradėti po 1990 m., iš esmės neprieštarauja tarptautinei teisei. Antra, drąsi prezumpcija apie praradusius teisę į civilių apsaugą kolaborantus yra naudinga permąstant, pvz., antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos partizanų) veiksmų, vykdytų prieš sovietinius kolaborantus, teisėtumą ir pačių laisvės kovotojų statuso pagal tarptautinę teisę klausimus.

Šis sprendimas neabejotinai dar bus karštai diskutuojamas ne tik politikoje, bet ir mokslinėje bendruomenėje. Trečia, jis taip pat parodo, kad valstybei ginant savo interesus tarptautiniuose teismuose verta pasitelkti tegul ir brangius, bet pasaulyje pripažintus specialistus, kaip profesorių Williamą A. Schabą. Jeigu susidomėjote šia byla, labai rekomenduoju pažiūrėti Teismo posėdžio įrašą.

* - frazė iš garsaus V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“.
** - kaip manote, kodėl didžiojoje pasaulio dalyje Hitlerinė Vokietija paprastai vadinama „naciais“, t.y. nacional-socialistais, o Rusijoje daug labiau mėgstamas „fašistų“ pavadinimas?

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (293)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (50)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

D. Britanijos privalumas kovojant su IS – griežta ginklų kontrolė šalyje (4)

Praėjusią savaitę Londone surengtas sprogdinimas. Tai dar vienas liudijimas, kad po ilgo...

Orai: pagaliau galėsime mėgautis rudeniu (6)

Antroje savaitės pusėje pamažu įvyks permainos. Ketvirtadienis dar nieko naujo neatneš, o nuo...

Baisi smegenų liga, kurią signalizuoja prastėjanti atmintis patarimai sergantiems ir jų artimiesiems (1)

Alzheimerio liga kasmet kamuoja vis daugiau žmonių, prognozuojama, kad po 30 metų ja sirgs net...

Vilniuje pabiro konteineriai su vištomis dėl įvykio apsunkintas eismas (16)

Vilniuje Geležinio Vilko ir Ukmergės gatvių sankirtoje iš sunkiasvorio automobilio iškrito...

Vokietijos specialistų naudotų automobilių ataskaita: „Ford Mondeo“ po 100 tūkst. kilometrų

DELFI su žurnalu „ Auto Bild Lietuva“ tęsia straipsnių seriją, kuriais kviečia skaitytojus...

Piratai siunčiasi vis daugiau: įvardijo, kas agresyviausi (12)

Visame pasaulyje didėja muzikos piratavimo apimtys: 40 proc. vartotojų siunčiasi nelicencijuotos...

7 netikėtos priežastys, dėl kurių slenka plaukai (1)

Galbūt jums atrodo, kad nuo plaukų slinkimo kenčia tik pagyvenę vyriškiai, tačiau ši problema...

Su realybe susitaikęs Š. Jasikevičius: laukia daug darbo (9)

Kauno „Žalgiris“ naująjį LKL sezoną pradėjo vangoku žaidimu, bet užtikrinta pergale...