J.V.Paleckis: nerimauju, kad ES suskils į „dviejų greičių“ Europą ar net subyrės

- Ne tik jūs stebitės, kad posėdžių salėje dažniausiai būna labai mažai europarlamentarų. Tokį klausimą nuolat girdžiu iš Europarlamente apsilankančių mūsų verslininkų, žurnalistų, eilinių svečių. Salėje paprastai būna tie europarlamentarai, kurių klausimai tuo metu yra svarstomi ir kurie svarstomu klausimu gali pasakyti ką nors esminio. Per posėdį gali būti apsvarstoma iki 50-60 įvairių klausimų. Ar aš galiu būti jų visų specialistas? Ne. Kai, pavyzdžiui, svarstomas klausimas, kokio dydžio žuvis gaudyti Ramiajame vandenyne, patikėkite, tegaliu tik klapsėti ausimis.

Didžiausias darbas vyksta komitetuose – kiekvienas europarlamentaras priklauso dviem komitetams. Kaip ir dauguma parlamentarų, daug laiko praleidžiu savo darbo kabinete –susipažįstu su svarstomais klausimais, ruošiuosi tų klausimų diskusijai, apie kuriuos jau anksčiau diskutavome komitetuose, Socialistų frakcijoje, kuriai priklausau.

- Posėdyje teko girdėti gana emocingą Didžiosios Britanijos atstovo pasisakymą, kuris savo šalies narystę Europos Sąjungoje (ES) vadino didžiausia Didžiosios Britanijos kvailyste, kuri jai per metus kainuoja milijonus svarų. Ar daug parlamente yra euroskeptikų? Ar jų, Europą gniaužiant ekonominei krizei, daugėja, ypač iš šalių, didžiausių ES biudžeto donorių?

- Iš 785 EP narių euroskeptikai sudaro maždaug dešimtadalį. Patys aršiausi – būtent iš Didžiosios Britanijos. Man teko nemažai būti Didžiojoje Britanijoje – dirbau kaip Lietuvos ambasadorius - aš neblogai pažįstu tą šalį. Jų problema, kad nemaža jų dalis nesijaučia europiečiai. Jokiu aspektu. Kai britas važiuoja į Paryžių ar Briuselį, Strasbūrą, jis dažnai sako: „Važiuoju į Europą“. Manyčiau, britai net sėkmingai daro verslą iš savo euroskeptiškumo, ypač žiniasklaida. Žinoma, oficialiu lygiu visi – ir vyriausybės nariai, ir karališkosios šeimos nariai, ir verslininkai, ir politikai - sutinka, kad Didžiajai Britanijai yra gyvybiška būti ES nare. Be abejonės, toje šalyje euroskepticizmas yra stipriausias. Beje, Didžioji Britanija yra toli nuo didžiausių ES valstybių – finansinių donorių - tik po Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų.

- Ar nemanote, kad sunkmečiu Europoje didėjant socialinei įtampai, nepasitenkinimui dėl laisvos darbo rinkos, emigrantų srautų, euroskepticizmo ar net separatistinės nuotaikos Europoje tik stiprės?

- Taip, man tai iš tikrųjų kelia nerimą. Blogiausiu atveju, krizė gali visoje Europoje sukurti labai grėsmingą situaciją. Per penkerius metus, praleistus EP, niekada nejaučiau tiek daug nerimo kaip dabar.

Už Lietuvą sunkesnė padėtis yra Ukrainoje, Vengrijoje, Latvijoje, net Airijoje – joms visoms Europos Sąjunga turi padėti ar net gelbėti. Bet jeigu tokia tragiška padėtis bus Vokietijoje, Prancūzijoje - ES motorai, tada tikrai turėtume neįsivaizduojamų padarinių. Neabejoju, kad sustiprėtų ksenofobinės nuotaikos ar net tai vestų į Europos Sąjungos skilimą. Jeigu Čekija, Airija ar Lenkija nepasirašys Lisabonos sutarties, yra tikimybė, kad ES suskils į „dviejų greičių“ Europą: šalių, norinčių glaudžiau ir daugiau bendrarbiauti, ir tų, kurios nori nesugeba ar nenori tokia sparta eiti pirmyn. Lietuva, kaip ES naujokė, atsidurtų antrajame „greičio“ ešelone. Blogiausia būtų, jeigu veikiant išcentrinėms jėgoms prasidėtų ES byrėjimas. Tai būtų signalas visam pasauliui, kad jis eina į chaosą. ES, kaip didžiausia ir išskirtinė sąjunga pasaulyje, yra stipriausia vienybėje ir yra pavyzdys daugeliui šalių, kaip galima būti ir spręsti problemas kartu .

- Koks, jūsų nuomone, bus politinių jėgų spektras naujos kadencijos Europos Parlamente? Sutikite, kad tvyranti krizė palanki socialistinės pakraipos partijoms. Bet ar nėra grėsmės, kad į EP ateis daug nacionalistinių pakraipų partijų, kurios gali suardyti ES?

- Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, net Amerikos didžiausi laikraščiai mirga antraštėmis: „Socialdemokratai, pabuskite. Atėjo jūsų laikas“. Politinė istorija byloja, kad būtent socialistiniai-socialdemokratiniai metodai yra taikomi visų krizių pasekmių gydymui. Manau, kad socialdemokratų galimybės rinkimuose yra visai neblogos. Bet jos dar geresnės yra, ypač jeigu krizė įsisuks, nacionalistinių ir visų populistinių partijų. Kai yra blogai, lengviausia yra kurstyti neapykantą kitiems. Kažkada buvęs Prancūzijos prezidentas F. Mitterandas yra labai taikliai pastebėjęs: „Nacionalizmas - tai karas.“ Įsivaizduokite, jeigu nacionalizmo nuotaikos imtų vyrauti Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje - ko gero, tai sukeltų karą. Neabejoju, kad naujajame EP padidės lyginamasis nacionalistinių ir populistinių partijų svoris. Bet tikiu, kad ženkliai sustiprės ir socialistų partija, kad ji, kartu su žaliaisiais, kitais kairiaisiais, dalimi krikščionių demokratų turės parlamente daugumą.

- Kokios Europos Sąjungos plėtros ribos? Ar, pavyzdžiui, joje galima Turkijos narystė nepadarys ES daugiau žalos nei duos naudos?

- Turkijos narystės klausimas yra labai plačiai diskutuojamas įvairiais lygiais. Ir Lietuvoje nuolat girdžiu tokį klausimą. Argumentai prieš Turkijos narystę ES dažniausiai yra pateikiami šie – tai ekonomiškai atsilikusi šalis, ne kriškščioniška, o islamiška valstybė. Bet labai įtikinami argumentai, kodėl Turkija turėtų būti ES nare – stiprėtų demokratija joje, Turkija būtų geras pavyzdys kitoms islamo valstybėms, visų pirma, Iranui. Siekdama ES narystės, Turkija jau padarė daug „namų darbų“: baigė karą su kurdais, panaikino mirties bausmę, nušalino generolus nuo valdžios, suteikė daugiau teisių moterims, tapo žymiai labiau demokratiška. Tai naudinga Europai ar ne? Labai naudinga. Jeigu Turkija taptų tiltu tarp Europos ir islamo valstybių, būtų pats geriausias variantas. Taptų puikiu vystymosi pavydžiu Irakui ir Iranui. Bet kol kas apie jos narystę kalbėti anksti – net Lietuva panorėjusi galėtų užblokuoti jos narystę ES.

- Nemenka Lietuvos dalis dar sunkiai kratosi požiūrio, kad Lietuva gyvena vienais rūpesčiais, o likusi Europa – kitais. Konkrečiais faktais įrodykite, kad Lietuvai narystė ES yra visapusiškai naudinga. Ką per penkis metus Lietuva gavo iš ES?

- Toks dalijantis požiūris „Mes - Lietuva, o ten - Europos Sąjunga“ yra labai neteisingas ir blogas. Mes ir esame Europos Sąjunga. Deja, Lietuvai dar dažnai sunkokai vaduojasi iš provincialaus mąstymo. Jeigu mes jo neatsikratysime, tik dar labiaus atsiliksime – ne tik nuo ES senbuvių, bet ir mūsų artimiausių kaimynų.

Per metus Lietuva maždaug gauna 5,5 milijardo litų iš ES, o mūsų šalies įnašas ES - mažiau kaip milijardas. Tad saldo mūsų naudai – apie 4,5 milijardo litų. Paskaičiuokite: tai beveik 20% Lietuvos biudžeto. Pinigai - labai svarbu, bet dar svarbiau pasimokyti iš labiau pažengusių ES narių.

- Kai lankausi EP sesijose Briuselyje, Strasbūre, negaliu nepastebėti lietuvio akiai įspūdingo, bet neįprasto kolorito: viename vaikų darželio kieme žaidžia įvairiausios odos spalvos vaikai, nuo gyvenamųjų kvartalų namų balkonų plaikstosi įvairių šalių vėliavos, nuo senamiesčio pastatų – ir gėjų vėliavos. Ar įsivaizduojate į Briuselį ar Strasbūrą panašų mūsų Vilnių ar Kauną? Gerai tai bus ar blogai?

- ES devizas yra įvairovė vienybėje. Lietuvoje bus taip, kaip norės Lietuvos žmonės. Jūsų nupaišytas vaizdas yra gana idiliškas. Bet yra ir kitas vaizdas: toje pačioje Prancūzijoje emigrantai, protestuodami prieš socialinę atskirtį, nedarbą, degina mašinas, siaubia savo miestus. Noriu pabrėžti vieną dalyką: pasaulis juda taip sparčiai, kad jis tampa nedideliu kaimu. Lietuva gali užsitverti savo darželyje, bet tai, bijau, baigtųsi jos atsilikimu.Lietuva, išlaikydama visą savo savitumą, identitetą, turėtų tik plačiau atsiverti pasauliui - paimti visą išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių patirtį ir racionalumą. Geriausias Lietuvai pavyzdys galėtų būti Liuksemburgas: būdamas penkis kartus mažesnis už Lietuvą, neturėdamas savo kalbos ir 50 metų būdamas ES narys, jis puikiausiai išlaikė savo identitetą ir klesti.

- Bet Lietuvoje net rimti politikai didžiuojasi savo ksenofobinėmis ir homofobinėmis nuotaikomis. Kaip Lietuvai įveikti baimes, kad tapę labiau atviresni ES senbuvių patirčiai ir racionalumui, bus sunaikinti Lietuvos tautiniai savitumai ar net visa tauta?

- Lietuvos žiniasklaidai tenka itin svarbus vaidmuo – kas ir kaip sakoma. Manau, kad ir ta pusė milijono svetur išvykusių lietuvių nenutraukė savo ryšių su Lietuva ir jie, dalindamiesi savo patirtimi, padeda savo šeimoms, draugams – visiems Lietuvoje įveikti tuos negerus dalykus, apie kuriuos jūs šnekėjote.

Kai važinėju po Lietuvą, lankau mokyklas, dažnai jaučiu, kad jaunoji karta jau yra kitokia. Moksleiviams vis kartoju: „Mokykitės kalbų. Mažos tautos gyventojas turi mokėti mažiausiai 3-4 kalbas.“ Man būna labai liūdna, kai girdžiu, kad mūsų moksleiviai dažnai yra tik vienkalbiai - moka tik lietuviškai. Šiuolaikiniame pasaulyje tai nėra gerai. Tik kalbos atveria pažinimo, bendravimo galimybes.

- Kaip Lietuva atrodo kitiems iš Europo Parlamento koridorių? Ar nemanote, kad svetimi mus dažniau įvertina kur kas geriau nei mes patys save? Kodėl taip yra?

- Iki praėjusių metų pabaigos daugelio šalių kolegos manęs su pavydu klausdavo, kaip mums pavyksta taip gerai tvarkytis ekonomiškai. Mūsų ekonominis augimas per pastaruosius metus buvo aukščiausias Europos Sąjungoje. Bet mes patys tuo ne itin didžiuodavomės. Galbūt mūsų kaimynai estai yra kartais pernelyg užrietę nosis, bet jie turi vieną labai sveiką savybę – nacionalinį orumą, kad jie yra patys geriausi. Lietuvoje atvirkščiai – pernelyg daug pesimizmo ir saviplakos. Tuo mėgaujasi visi – ir politikai, ir žiniasklaida. Manyčiau, kad, ypač krizės metu, reikėtų pabrėžti teigiamus dalykus, ieškoti jų ir skatinti pozityvizmą. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kokios priežastys lemia lietuvių negatyvumą ir pesimizmą.

- Jūs kartu su V. Blinkevičiūte vedate Lietuvos socialdemokratus rinkimuose į Europos Parlamentą. Jeigu socialdemokratai laimėtų rinkimus, į Briuselį išvažiuotų ryškūs partijos politikai, be to, jos senbuviai. Ar dėl to nesusilpnėtų socialdemokratų pozicijos Seime? Ar jie nebūtų partijai naudingesni dirbdami parlamentarų darbą Vilniuje, o ne Briusely ar Strasbūre?

- Dirbti ir vienur, ir kitur yra svarbu. Žurnalistai Europos parlamentą šmaikščiai vadina „dramblių kapinėmis“ arba perspektyvių politikų kalve. Į Europos Parlamentą paprastai išvažiuoja dirbti daug savo šalims nuveikę politikai arba jauni, perspektyvūs politikai. Pavyzdžiui, mano kolega iš EP Socialistų frakcijos Tomas Hendriksas Ylvesas buvo išrinktas Estijos prezidentu, Slovėnijos atstovas Bogutas Pahoras, kitas mūsų frakcijos narys, tapo Slovėnijos ministru pirmininku, Valdis Dombrovskis, EP narys, grįžo į Latviją ir taip pat tapo ministru pirmininku. Didžioji dauguma Prancūzijos dabartinės vyriausybės ministrų – buvę europarlamentarai. Taigi, išvažiavimas dirbti Briuselyje nereiškia politinės karjeros saulėlydžio, atvirkščiai – pasisėmę EP darbo patirties, sutvirtinę užsienio kalbų įgūdžius jie grįš į Lietuvą kaip šiuolaikiniai europietiški politikai su neįkainojamu žinių bagažu. Būtent jie padės Lietuvai įveikti provincialumo sindromą, apie kurį anksčiau šnekėjome.

- Vis dėlto kada Lietuva ekonominiu išsivystymu pavys ES senbuves?

- Prieš 14 metų Lietuvos bendras vidaus produktas (BVP) sudarė trečdalį ES vidurkio. Dabar, prieš šių metų smukimą, du trečdalius. Jeigu išlaikysime tempus, po 12-15 metų pasieksime ES BVP vidurkį. Žinoma, krizė maišo visas kortas.

- D. Grybauskaitei Europos Komisija buvo tramplinas į prezidento postą. Ar jūs, žinomas politikas, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, sutiktume svarstyti savo kandidatūrą į šį postą po penkerių metų?

- Aš labai norėčiau, kad visi mūsų būsimi premjerai, prezidentai ar ministrai turėtų darbo Europos Parlamente patirties. Tai būtų labai sveika Lietuvai. Savęs tokiame poste aš nematau.