Sportas - dar viena sritis, kurioje man sekėsi. Buvau mažytė, smulki - puikiai šokinėdavau į tolį, į aukštį, bet lengvoji atletika viliojo mažiau nei dailė. Dailė labiau kvepėjo laisve. Pirmaisiais metais neįstojusi į dailės technikumą patekau į avalynės fabriką, kur dirbau dailininke.
Aišku, kad neįstojau, buvo skaudu, bet vėliau supratau, kad tai buvo velniškai naudinga. Išmokau daug techninių dizaino dalykų, ir labai gerai pažinau odą, kaip faktūrą. Ir dabar mėgstu su ja dirbti. Metus pradirbus, įstojau į technikumą. ten jau sekėsi tikrai gerai", - savo pirmuosius žingsnius prisiminė dizainerė.
Dailės akademija 1: bijojau net pro ją praeiti
"Šešerius metus sukausi ratu aplink Dailės akademiją, bet net pro ją praeiti bijodavau. Atrodė, kad ten susirinkę labai protingi žmonės, man dar ten tikrai ne vieta. Dailės akademija buvo tarsi manoji meka, į kurią tikrai ilgai ruošiausi įžengti. Baigiau du dailės technikumus ir tada supratau - jau laikas eiti į akademiją.
Visus tuos metus nebuvau net praėjusi pro šalį. Tačiau žinojau, kad tikrai esu tinkamai pasiruošusi - žinojau, kur einu, ką galiu, ir kad man pasiseks. Išlaikius egzaminus pradėjau mokytis ten, kur taip norėjau", - apie savo baimes pasakojo Jolanta.
Dailės akademija 2: studijos sekėsi puikiai
"Studijuoti buvo paprasta, buvau gerai išmokusi techninius dalykus, reikalingus dizaineriui, todėl likdavo daug laisvo laiko. Tą laiką išnaudodavau - dirbau dizainere Vilniaus Modelių namuose. Tuo metu tikrai retas sugebėdavo suderinti dienines studijas ir darbą. Tačiau anksti išmokusi planuoti savo laiką, jo trūkumu niekada nesiskundžiau.
Taip ir baigiau mokslus, prasidėjo dizaino konkursai. Laimėjau Vilniaus madų dienose 1991 metais, vėliau "In Vogue" festivaliuose keletą kartų buvau užėmusi prizines vietas. Pirmajame konkurse, Vilniaus mados dienose "sudėjau" visą save, tikrai daug laiko atėmė kolekcijos padarymas, įdėjau visa, ko tiek prikaupiau per tuos metus, buvo smagu sulaukti pelnyto įvertinimo", - pasakojo J. Talaikytė.
Dailės akademija 3: esu profesorė
"Kadangi savo specialybe labai domėjausi, kartais bandydavau sudominti ir kitus - rašydavau straipsnius. Norėjau ne tik sužinoti, norėjau ir kitus supažindinti su spalvų ir dizaino paslaptimis bei naujovėmis. Netrukus paskambino amžiną atilsį VDA katedros vedėja ir pakvietė dėstyti kostiumo konstrukcijos ir dizaino specialybės.
Aišku, bijojau, bet tas iššūkis buvo labai įdomus - pirmaisiais savo metais mokiau R. Piekautaitę ir J. Statkevičių. Džiugu, kad mano studentai buvo labai tolerantiški, todėl ir jiems buvo malonu su manimi dirbti ir man su jais.
Dabar pati esu katedros vedėja. Esu griežta, bet teisinga dėstytoja. Jei studentas tinginys, tikrai neliks įvertintas gerai. Pažymį reikia užsitarnauti sunkiu darbu", - dalinasi patirtimi, dabar jau profesore tapusi dizainerė.
Dirbau, dirbau, dirbau...
"Kadangi vėlai sukūriau šeimą, dirbdavau visur - grįžimas namo būdavo tiktai darbo stalo pakeitimas. Dabar prisiminusi susimąstau: ir kaip, ir kodėl tiek reikėjo? Bet tuomet tai atrodė ne darbas - tikras malonumas.
Mokydavau, mokiausi, kurdavau, konstruodavau... Visai neseniai buvo labai darbingas periodas: kūriau rūbus "Rožei", verslo moterims. Tai per sezoną sukurdavau iki 160 modelių, pagamindavome kartais iki šimto. Juos nešiodavo ir aplinkinių valstybių moterys. Paryžius tuo metu buvo tapęs tarsi antraisiais namais - skrisdavau po kelis kartus per sezoną.
Smagus kelis metus trukęs įtemptas laikotarpis, kurio smagiausia dalis - kur nors netyčia išvysti kokią moterį apsirengusią mano rūbais. Taip jautiesi lyg pažįstamas su ja būtum, norisi prieiti, pasisveikinti... Dabar tempas lėtesnis - visgi turiu sūnų, kuriam aštuoneri, ir savo laiko vien tik darbui skirti negaliu", - apie laiku atėjusią ramybę pasakoja dizainerė.
Viso pasaulio neaprėpsi
"Stengiuosi bendradarbiauti, visada kviečiu į savo peržiūras - nieko nenuslėpsi. Filosofija tokia - turi kiekvienam duoti, kiekvienas turi imti. Juk aš irgi iš daugelio ėmiau, tai kodėl dabar turėčiau kažką slėpti, nepasakyti? Aišku, yra tokių, kurie dalintis nelinkę, bet juk viso pasaulio neužkariausi, visur pirmas nebūsi, visko tikrai vienas neaprėpsi", - dėsto J. Talaikytė.
"Marijuana and Hasis. Changing money"
"Labai keistai su idėjomis. Jos gali kilti iš bet kur: gali pamatyti paukštį ir jis sukels asociaciją su rūbu, gali pamatyti peizažą, spalvą, net vaizdas pro lėktuvo langą kelia tam tikras asociacijas.
Keistai prisimenu miestus, geriausiai prisimenu garsus: Granados turgų Ispanijoje prisimenu iš "Marijuana and Hasis, Marijuana and Hasis", Londonas su "Changing Money, Changing Money"... Tokie garsiniai elementai geriausiai primena aplankytas vietas. Jie irgi gali būti paversti rūbu.
Šiaip esu truputį bailė: kai keliauju, kažkaip nepatogiai jaučiuosi - bijau naujos aplinkos, tačiau kai truputį apsiprantu, tada keliauti tampa tikras malonumas. Stengiuosi sugerti į save visa, kas mane supa. Neseniai grįžau iš Egipto, tai tikriausiai bus naujų idėjų", - pasakoja VDA profesorė.
Kūryba ir laisvalaikis
"Kūryba... Skanūs būna jos vaisiai. Kūriau uniformas ir Konstituciniam teismui, ir simfoniniam orkestrui, „Čili picai“, „Čili kaimui“, „Sarmai“... Smagu išvysti kūrybos pritaikymą praktikoje. Tampa gera per televizorių išvydus Konstitucinio teismo teisėjus.
Dabar, kai jau nebereikia taip daug ir taip juodai dirbti, belieka tik skinti kūrybos vaisius ir mėgautis laisvalaikiu.
O laisvalaikis mano paprastas - mėgstu kuistis sodyboje, dabar atradau jogą - puiku suderinti dvasinį gėrį ir fizinį lankstumą. Keliauti tenka kartais, dabar dar pamilau katinus. Kažkaip radau kelis netyčiukus ir priglaudžiau", - sako J. Talaikytė.
Gavau, ko noriu, nes žinojau, ko norėjau ir dariau viską, kad gaučiau tai, ko noriu - turbūt pagrindinė dabar jau profesorės Jolantos filosofija.
