aA
Ką darytumėte, jei didžiausia pasaulio karinė galia jūsų šalį įvardytų tarp trijų blogio ašiai priklausančių valstybių ir prieš vieną iš jų, kaip tik besiribojančią su jūsų šalies teritorija, jau po metų surengtų karinę invaziją? Jei nežinote, klauskite Irano lyderių patarimo.
Jaunius Petraitis
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Trumpa branduolinio pasaulio istorija patvirtina teiginį, kad valstybė (pvz., Iranas), pasigaminusi branduolinį ginklą, racionaliai apsisaugotų nuo tiesioginės plataus masto kitų branduolinių šalių (pvz., Izraelio arba JAV) intervencijos. Taip yra todėl, kad abipusio susinaikinimo pavojus arba per dideli karo kaštai valstybes lemiamais momentais priverčia susilaikyti ir taip užkerta kelią ginkluoto konflikto eskalacijai.

Žinoma, viešai toks Irano branduolinę programą pateisinantis argumentas niekad nebūtų pripažintas. Pirmiausia dėl to, kad numanomi programos tikslai ir slaptos iniciatyvos prieštarauja kai kurių stipriausių branduolinio klubo narių interesams, iš dalies įtvirtintiems paties Irano pasirašytoje Branduolinio ginklo neplatinimo sutartyje. Be to, Vakarų pasipiktinimą augina mitologizuota baimė, jog Iranas esanti nenuspėjama revizionistinė šalis, kurioje vis dar leidžiama moterį teisti užmėtant akmenimis ir kurioje religija neva užgožia racionalumą.

Panašu, kad karinės prevencijos sprendimai Irano atžvilgiu, užuot padėję Amerikai apginti savo nacionalinį saugumą, atneštų papildomos žalos. O svarbiausia – po atakos būtų sunku prognozuoti tolesnę įvykių eigą visame jau ir taip destabilizuotame Artimųjų ir Vidurio Rytų regione.
Jaunius Petraitis

Galiausiai branduolinio Irano vizija neatitinka ir bendrųjų pacifizmo principų. Štai, pavyzdžiui, Nobelio taikos premijos laureatai neseniai ir vėl paragino valstybių lyderius spartinti branduolinį nusiginklavimą (atrodo, čia sekama ankstyvųjų idealistų logika, pasak kurios, iš blogo žmogaus vieną kartą atėmus ginklą, šis neras būdų, kaip toliau kariauti).

Tad nenuostabu, jog Iranas šiandien susiduria su dideliu tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimu ir oponentų, siekiančių sustabdyti branduolinės programos plėtrą, spaudimu. Dėl to jis mėto pėdas: simuliuoja bendradarbiavimą su Tarptautine atominės energetikos agentūra, ieško naujų partnerių skaldydamas tarptautinę opoziciją ir nuolat pabrėždamas taikius branduolinės programos tikslus. Tačiau nepaisant diplomatinio triukšmo, urano sodrinimo darbai tęsiami toliau.

Nei faktas, kad vasarą Saugumo Taryba patvirtino naujas sankcijas, nei tai, kad gruodį derybos su Iranu branduoliniais klausimais bus vėl pratęstos, reikalo esmės nekeičia. Galima konstatuoti, kad ilgus metus vykdoma ta pati Amerikos ir suinteresuotų partnerių taktika didinti sankcijas ir grasinti prevencinės atakos galimybe iki šiol nebuvo veiksminga. Rezultatas greičiau priešingas: kad ir kokie bebūtų galutiniai Irano branduolinės programos tikslai, šalies elito sugebėjimas atsispirti augančiam išoriniam Vakarų spaudimui jau senokai tapo margaspalvę ir susiskaldžiusią naciją lipdančiais klijais bei pagrindu pateisinti valstybės valdymo režimą.

Tačiau net ir pripažinus ligšiolinės Vakarų taktikos neveiksmingumą, kažin ar JAV staiga suminkštės ir leisis į kompromisinių diplomatinių sprendimų paieškas. Vašingtonas iš anksto įspėja, kad praeitais metais Amerikos inicijuota, o šį pavasarį Turkijos ir Brazilijos performuluota branduolinio kuro mainų iniciatyva galėtų būti persvarstoma tik gerokai griežtesnėmis sąlygomis. O Iranas toliau kartoja, kad urano sodrinimo klausimu jokių derybų apskritai negali būti.

Ironiška, tačiau sekmadienį laisvės ir taikos idealais besivadovaujanti organizacija „WikiLeaks“, paviešindama JAV patogių arabų režimų lyderių prašymus „nukirsdinti (Irano) gyvatei galvą“ ir sustabdyti naująjį „Hitlerį“, tik suteikė papildomų argumentų tiems, kurie primygtinai siūlo visiškai izoliuoti Teheraną ir būti kaip niekad „ryžtingiems“ akimirksniu išsprendžiant vienintelę dilemą: (1) ar smogti į branduolinius ir karinius objektus, kol dar nevėlu, (2) ar laukti stebuklo, o greičiau - dienos, kada Iranas paskelbs jau sukūręs branduolinį ginklą?

Prevencinės atakos paradoksai

Šiandieninė amerikiečių diskusija, kurioje JAV prevencinė intervencija Irane yra vis dažniau pateisinama, kelia nuostabą. Visų pirma todėl, kad Teheraną dabar mėgstama pavadinti didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Ar tai tiesa? Atsakant reikėtų įvertinti tai, kad šios „nedraugiškos“ šalies išlaidos gynybai yra net 70 kartų mažesnės nei Amerikos, kad jos karinė ginkluotė yra kur kas kuklesnė net už to paties Izraelio pajėgumus, kad šalis neturi pajėgių karinių sąjungininkių ir kad net pasigaminus kelias branduolines galvutes Irano vis dar lauktų tolimas kelias iki visaverčio pariteto su kitomis branduolinėmis valstybėmis.

Bet svarstymai dėl karinės JAV atakos toliau tęsiami toliau. Pavyzdžiui, „Washington Post“ paskelbė originalų komentarą, kuriame B. Obamai artimiausiais metais siūloma atvirai ruoštis karui, nes tai neva paskatins šalies ekonomikos atsigavimą, užtikrins opozicijos paramą ir palengvins kovą ateities prezidento rinkimuose. Kažin, ar galima tokius argumentus vertinti rimtai. Užtenka pasverti karinės atakos privalumus ir trūkumus, kad paaiškėtų tikroji aktyvių karinių veiksmų kaina.

Tyrinėtojų linksniuojami istoriniai precedentai byloja, kad karinė prevencija prieš įtartiną branduolinę programą plėtojančią šalį gali būti trijų tipų. Pirmasis būtų panašus į situaciją Antrojo pasaulinio karo metu, kada, be kitų karinių veiksmų, buvo bombarduojami ir nacistinės Vokietijos branduoliniai objektai. Galutinis tokių karinių operacijų tikslas - pergalė, okupacija ir režimo pakeitimas (pavyzdys - invazija į Iraką). Rezultatas „puikus“, nes branduolinė programa tokiu atveju yra visiškai sunaikinama.

Iranas neatrodo išskirtinis: tai valstybė, kuri yra susirūpinusi (ne be pagrindo) savo saugumu ir kuri per daug racionali, kad pati leistųsi būti sunaikinta (o tai tikrai įvyktų Iranui užpuolus Izraelį). Neracionalesnė yra ta beribė Izraelio ir JAV baimė vieną dieną išgirsti, kad Iranas jau tapo dešimtąja branduolinio klubo nare.
Jaunius Petraitis

Tačiau Irano atveju tai reikštų plataus masto energetinę ir politinę krizę, be to - suirutę Artimųjų ir Vidurio Rytų regione. Įvertinus dabartinę amerikiečių ekonominę situaciją, intensyvėjančias varžybas Rytuose su Kinija ir faktą, jog iki šiol JAV vis dar nesugeba pabėgti iš brangiai kainuojančio košmaro Afganistane ir Irake, galima spręsti, jog tokio pobūdžio intervencija kaip tik prieštarautų nacionaliniams supervalstybės interesams.

Antrasis - Persijos įlankos karo – pavyzdys rodo, kad vietoje karinės šalies okupacijos ir priverstinio režimo pakeitimo galima apsiriboti nuolatiniais inspektoriais ir kontroliniais smūgiais nustačius slaptas branduolines iniciatyvas. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kaip šis modelis šiandien veiktų Irane, turint omenyje specifinį vietinį šalies režimą. Ką jau bekalbėti apie JAV „okupantišką“ įvaizdį, kuris, nuolat kišantis į dar vienos musulmoniškos valstybės vidaus reikalus, tik papildomai sustiprėtų, toliau augindamas teroro aktų Vakaruose tikimybę.

Trečiasis mėgstamas pavyzdys yra prieš tris dešimtmečius vykdyta Izraelio operacija Irake, kur buvo apsiribota vien strategiškai svarbaus branduolinio reaktoriaus bombardavimu. Tiesiogine prasme tokio tipo atakos kaina nėra didžiulė, tačiau ji paliktų karinio atsako galimybę ir, svarbiausia, nors ir sutaupant šiek tiek laiko, kaip tik paskatintų nukentėjusią šalį kuo greičiau atstatyti branduolinius objektus ir spartinti programos plėtojimą. Vargu ar tokie kuklūs laimėjimai padėtų išspręsti Irano problemą.

Tad panašu, kad karinės prevencijos sprendimai Irano atžvilgiu, užuot padėję Amerikai apginti savo nacionalinį saugumą, atneštų papildomos žalos. O svarbiausia – po atakos būtų sunku prognozuoti tolesnę įvykių eigą visame jau ir taip destabilizuotame Artimųjų ir Vidurio Rytų regione.

Tačiau yra dar vienas argumentas už JAV karinius veiksmus. Jis pats keisčiausias, bet kartu labai rimtas. Kai kurie žmonės JAV karinės intervencijos sprendimą pateisina dėl specifinių Irano ir Izraelio santykių. Logika tokia: Izraelis, Iraną laikydamas egzistencine grėsme nacionaliniam saugumui, gali bet kuriuo atveju smogti pirmas, kad neleistų savo priešui pasigaminti branduolinio ginklo. Tačiau kadangi Izraelio kariniai pajėgumai nėra pakankami, kad sustabdytų Iraną nuo tiesioginio (ar netiesioginio) karinio atsako bei branduolinių objektų atstatymo, ginkluotas dviejų šalių konfliktas ilgainiui virstų atviru karu.

Jo metu Izraelis, „gindamas savo teisę egzistuoti“, prieš Iraną panaudotų savo branduolinį ginklą. Teigiama, jog vienintelis būdas, kuriuo JAV galėtų užkirsti kelią minėtam branduolinio karo scenarijui, yra pačioms smogti Iranui - smogti taip, kad artimiausiu metu neliktų net minties apie rimtesnius atsakomuosius Teherano veiksmus. Šie argumentai skamba kaip konspiracijos teorija, bet juos sustiprina kelios papildomos aplinkybės.

Žydai turėjo išgyventi neregėto masto masinius naikinimus, kurie paliko nedylančius randus ir nuolatinę baimę dėl tautos saugumo. Ši baimė, tapusi tautos identiteto dalimi, šiandien Izraelyje ir toliau yra sąmoningai skatinama. Kaip tokiame kontekste bus įvertintas netoli Izraelio sienų nuskambėjęs Irano prezidento linkėjimas šiai šaliai išnykti nuo žemės paviršiaus? Ir kaip, susiejęs šiuos pareiškimus su Irano branduoline programa, turėtų reaguoti Izraelis - valstybė, kuri po Antrojo pasaulinio karo savo gyvybinius interesus visad apgindavo sėkmingai pasibaigiančiomis prevencinio pobūdžio karinėmis operacijomis kaimyninėse šalyse?

Ir vis dėlto reikia pripažinti, kad ne visos baimės yra vienodai pagrįstos. Kai kurios iš jų yra per didelės ir todėl į ausį kuždančios nepateisinamus sprendimus.

Branduolinė taika

Prevencinės atakos galimybę šiandien siekiama pateisinti nuogąstavimu, kad kitu atveju Iranas, pasigaminęs branduolinį ginklą, užpuls Izraelį. Tačiau istorija sako, kad taip neatsitiks: iki šiol jokia branduolinį ginklą įsigijusi valstybė nebandė sunaikinti kitos branduolinės valstybės. Tokia pagunda atrodė per daug neprotinga net tokioms dažnai neracionaliomis vadintoms šalims kaip komunistinė Sovietų Sąjunga, kultūrinę revoliuciją išgyvenusi Kinija, iš kastinių mitų ir skurdo besivaduojanti Indija ir apskritai žlugusią valstybę primenantis Pakistanas. Tokių šalių tarpe Iranas neatrodo išskirtinis: tai valstybė, kuri yra susirūpinusi (ne be pagrindo) savo saugumu ir kuri per daug racionali, kad pati leistųsi būti sunaikinta (o tai tikrai įvyktų Iranui užpuolus Izraelį). Neracionalesnė yra ta beribė Izraelio ir JAV baimė vieną dieną išgirsti, kad Iranas jau tapo dešimtąja branduolinio klubo nare.

Nenuostabu, kad tokį keistą teiginį lydės daug papildomų abejonių, į kurias visas išsamiai atsakyti čia nėra galimybių. Pavyzdžiui, vieni primins riziką, kad (1) Irano branduolinis ginklas galėtų patekti į teroristų rankas. Gal ir galėtų, bet tokia tikimybė Irano atveju yra mažesnė nei, tarkime, Pakistano, kuriam branduolinį ginklą turėti kažkodėl vis dar leidžiama ir kuris su jo apsauga kol kas susitvarko. Kita dvejonė yra susijusi su tuo, kad (2) Iranas nepaiso „visuotinių“ branduolinio ginklo neplatinimo principų. Bet kodėl nuo šių principų gali išsisukinėti Izraelis, kurio slepiamas branduolinis arsenalas yra vieša paslaptis? Dar kiti akcentuos (3) moralinius/vertybinius aspektus primindami, kad papildomi ginklai savaime kelia grėsmę taikai ir kad branduolinė programa tik sustiprina represyvų Irano režimą.

Bet tai pripažinus, vis dar liktų neatsakyta į klausimą, kaip su šia blogybe kovoti. Juk tokiu atveju kitų – Iranui priešiškų – marionetinių autoritarinių regiono režimų palaikymas ir aprūpinimas ginklais (pvz., JAV sudarant 60 milijardų vertės ginklų pardavimo sandėrį su Saudo Arabija) taip pat neatrodytų kaip vertybiškai pateisinama atgrasinimo priemonė. Galiausiai yra keliami nuogąstavimai, kad (4) branduolinis Iranas iškreiptų galios pusiausvyrą ir destabilizuotų visą Artimųjų ir Vidurio Rytų regioną. Taip, tą reikia pripažinti: Izraeliui praradus vienintelės branduolinės valstybės regione statusą, Irano ir jam draugiškų valstybių santykinė derybinė galia išties išaugtų. Tačiau regioninė galių pusiausvyra, deja, yra išbalansuota jau dabar: tą akivaizdžiai liudija bevaisės esminio - Izraelio ir Palestinos - konflikto sprendimų paieškos, kol kas primenančios žaidimą į vienus vartus. Nenuostabu, jo šį konfliktą ir branduolinio Irano klausimą didžiausi naujo karo proponentai siūlo spręsti kaip dvi atskiras ir tarpusavyje nesusijusias problemas.

Kai į regiono bėdas vengiama žvelgti kompleksiškai ir kai nenorima matyti tarp „baltojo gėrio“ ir „juodojo blogio“ slypinčių spalvinių pustonių, sunku rasti visiems priimtiną diplomatinį sprendimą. Jo nesuradus, tikėtina, kad branduolinis Iranas būtų bent jau mažesnė blogybė nei dar viena prevencinė invazija Vidurio Rytuose. Žinoma, prieš trejus metus vieno realisto pateiktas pasiūlymas amerikiečiams miegoti ramiai šiandien skamba per drąsiai. Bet jei taikos labui nusprendžiama vieną akį palikti pramerktą (Irano branduolinei programai stebėti), derėtų atmerkti ir kitą – Izraelio užsienio politikai prižiūrėti.

Autorius yra VU TSPMI magistrantas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Užkalnis. Rinkimų košmaro scenarijus (121)

Jums reikės rinktis iš Sauliaus Skvernelio ir Rolando Pakso. Toks bus antrasis prezidento rinkimų...

Vienas popierius apnuogino nepatogią tiesą: ką iš tiesų žinome apie Seime priimamus sprendimus? (107)

Pastaruoju metu konfliktai tarp valdančiųjų ir opozicijos yra tapę tokie įprasti, kad sunku juos...

Ušacko ultimatumas Gabrieliui Landsbergiui: tai primena gerai surežisuotą spektaklį atnaujinta 13.52 (50)

Trečiadienį kandidatas į prezidentus Vygaudas Ušackas viešai kreipėsi į Tėvynės Sąjungos -...

Skvernelio kovos su kylančiomis kainomis planas: aštriausių pasiūlymų nebeliko (48)

Trečiadienį Vyriausybė svarsto planą, kaip ruošiamasi didinti konkurenciją maisto produktų...

Kreivus žvilgsnius į lietuvį pasaulio vicečempionų šalyje keičia septynženkliai pasiūlymai specialiai DELFI iš Zagrebo (12)

Užėjęs į kavinę išgerti puodelio espresso , Mindaugas Nikoličius gali nekrapštyti iš...

Karbauskis prisipažino: Guoga būtų geresnis meras už Šimašių (135)

Europarlamentaras Antanas Guoga šiuo metu nėra siūlomas kandidatu į sostinės merus, bet juo...

Makalius rekomenduoja: neatrastos vietos ir maršrutai aplink Vilnių

Kelionės nebūtinai turi būti tolimos. Juk kartais net šalia esančių vietų iki galo nesame...

Demaskuok.lt pristatyta Europos Komisijos atstovybėje (3)

Rugsėjo 26 d. nacionalinė iniciatyva Demaskuok.lt pirmą kartą pristatyta ES institucijų...

Indrė Makaraitytė. Kiek tau skauda, kad Lietuvoje išžudyti žydai? (722)

Popiežius Lietuvoje viešėjo ir tą dieną, kai buvo minimas Vilniaus geto likvidavimo 75-metis....

Dončičius treniruotėse stulbina komandos draugus, Nowitzki lygina slovėną su Paulu

Prasidėjus oficialiam NBA klubų treniruočių stovyklų laikotarpiui pirmosios intriguojančios...