Sužinoję, kad Lietuvoje J.Kazickaitė svečiuosis vos keletą dienų, tikėjome stebuklu, kad ši veikli moteris atras pokalbiui laisvą pusvalandį. Tačiau vos prisistatę, kitą dieną buvome pakviesti į J.Kazickaitės parduotuvėlę „Jūratės akmenėliai“. Atvykę ten sutartu laiku, išvydome plačiai besišypsančią moterį.
J.Kazickaitė iš anksto atsiprašė už tai, kad sunkiai kalbės lietuviškai. „Sunku man kalbėti, protas dar miega. Tris valandas miegojau vakar, kėliausi šeštą valandą iš ryto. Po trijų – keturių dienų, kai reikia grįžti namo, tada išsismaginu ir truputėlį lengviau kalbu lietuviškai. Bet dabar sunku“ – paaiškino tik dieną Lietuvoje besisvečiuojanti moteris.
„Ne labai gerai kalbu lietuviškai, bet dar galiu išsilaikyti, o tai turi labai didelę reikšmę. Čia atvažiavusi galiu kalbėti, klausytis ir suprasti. Aš esu labai laiminga Lietuvoje“, - pridūrė J.Kazickaitė.
Netikėta sėkmė
Sostinėje įsikūrusių parduotuvių „Jūratės akmenėliais“ ir „Jūratės keramikos studija“ savininkė paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi lapkritį. Tuomet buvo du metai, kai moteris pradėjo verslą Lietuvoje. “Aš labai laiminga. Man atrodo, kad moterims tikrai patinka išsirinkti ką nors parduotuvėse ir pačioms kažką sukurti, padaryti. Niekada negalvojau, kad taip pasiseks“, - kalbėjo moteris.
Birželio mėnesį parduotuvė „Jūratės akmenėliai” duris turėtų atverti ir Kaune, netoli Laisvės alėjos. Tiesa, parduotuvei, siūlančiai pasigaminti keramikinius daiktus, dar teks surasti savo klientą.
„Iš pradžių galvojau, kad keramika kaip tik daugiau lietuviškas menas... Bet ten reikia praleisti dvi tris valandas, – aiškino J.Kazickaitė. – Kartą į karoliukų parduotuvę atėjo tokia mergaitė. Paskambino jai vyras, o ji sako „nu duok man penkias minutes“. Per penkias minutes ji sau pasidarė karolius ir išbėgo. O keramikai reikia skirti laiko“.
Prieš atveriant parduotuvės „Jūratės keramikos studija“ duris, moters idėja buvo čia pakviesti šeimas: „Galvojau, patiks vyrams, vaikai pieš ir šeima galės praleisti laiką kartu. Tikiuosi, kad per vasarą žmonės turės daugiau laiko ir galės pasismaginti“.
Verslas – tik kūrybinė išraiška
J.Kazickaitė savęs nevadina verslininke: „Aš nesu verslininkė, aš žurnalistė. Visai neturiu to proto, talento. Tai mano kūrybinė išraiška. Pardavinėti automobilius ar „blue jeans” (red. pastaba – džinsus) – neįdomu“.
Moteris džiaugės turinti galimybe keliauti po visą pasaulį ir pirkti įvairius dalykus parduotuvėms: „Buvau Indijoje, Kinijoje, dabar važiuoju į Prancūziją. Net Amerikoje, jeigu vykstu į kitą miestą, aš einu į parduotuves ir ieškau, ką galiu atrasti įdomaus ir atsiųsti čia į parduotuvę. Aš noriu važiuoti į Maroką, į Turkiją ir atrasti kažką ypatingo, skirtingo, ką nors naujo, ko mes čia neturime“.
Moteris pasakojo, kad parduotuvių, kuriose gali pasigaminti karolius, Amerikoje labai daug, todėl norėjosi šią naujovę atvežti ir į Lietuvą. Tiesa, dabar sostinėje ji jau turi keturias konkurentes. Viena iš jų įsikūrė pirmtakės pašonėje.
„Tai kapitalizmas. Žmonės mato, jei kažką lydi sėkmė, tai ir aš tai padarysiu. Toks gyvenimas“, – šypsojosi J.Kazickaitė.
Pašnekovė prisipažino neturinti planų dar labiau plėsti šio verslo. Šiuo metu Jūratės parduotuvių yra Vilniuje, Klaipėdoje ir netrukus atsidarys Kaune.
„Sunku gyvenant Amerikoje viską daryti, - prisipažino ji. - Aš esu tokia laiminga, kad Lietuvoje yra mano pusbrolis. Jo žmona – mano vadybininkė. Aš jais tikiu, jie geri žmonės ir čia viską tvarko. Man tik reikia čekius surašyti“.
Didžiuojasi lietuviška kilme
Kai J.Kazickaitės tėvai emigravo į Ameriką, mergaitei buvo vos trys metai, tačiau moteris mokėsi kalbos, domėjosi tėvų kilme, Lietuvos istorija.
„Aš taip didžiuojuosi lietuviais. Kai kalbu su amerikiečiais ir manęs paklausia, koks mano vardas, sakau Jūratė Kazickaitė ir tada paklausia ką jis reiškia. Atsakau, kad aš lietuvė ir priduriu: "Jeigu pamenate, Lietuva buvo pirmoji šalis, nuo kurios pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga ir paskui viskas sugriuvo". Ir žinai, jie prisimena“, – šypsojosi pašnekovė.
„Esu tarsi ambasadorė Amerikoje. Visą laiką kalbu apie Lietuvą, pasakoju, atvežu draugus čia. Labai džiaugiuosi, kaip čia viskas gražu, smagu, malonu ir aš labai laiminga čia“, - kalbėjo J.Kazickaitė, prisiminusi 1968-uosius, kai ji pirmą kartą atvyko į gimtinę.
Meilę tėvynei įskiepijo tėvas
Tą laiką moteris vadina baisiu: „Buvo liūdna, žmonės bijojo, mane visą laiką sekė KGB. Buvau čia penkias dienas ir negalėjau laukti, kada išvažiuosiu. Sakiau čia – pasaulio galas ir niekas niekada nepasikeis, Lietuva nebus laisva“.
Pakeisti pirmą įspūdį padėjo J.Kazickaitės tėtis, visuomet išsaugojęs nepriklausomos Lietuvos viltį: „Jis sakė, kad ta sistema – tokia korumpuota, tokia baisi, todėl vieną dieną sugrius, nes žmonių laisvės troškimo negalima sunaikinti. Gali pora, penkiasdešimt ar šimtą metų, bet vieną dieną žmonės sakys užtenka“.
Taip, pasak moters, tėtis įtraukė dukterį. J.Kazickaitė į Lietuvą atvyko 1988 ir 1989 metais ir buvo sužavėta vykstančiomis permainomis.
Kaskart atvykdama į Lietuvą, moteris apsistoja tėvo Juozo namuose Vilniuje. „Dabar aš turiu ir parduotuvę, todėl galiu praleisti čia visą dieną, pasidaryti sau karolius, draugauti su lietuvaitėmis. Aš čia labai laiminga“, - atviravo ji.
Į Lietuvą prieš šešis metus buvo atvykę ir J.Kazickaitės trys vaikai. „Jie amerikiečiai, todėl neturi to ryšio su Lietuva. Jeigu būčiau juos atvežusi čia kiekvieną vasarą, jeigu jie turėtų čia draugų, jeigu mano vyras būtų lietuvis... bet gaila, ne. Jie turi savo gyvenimą“, - kalbėjo J.Kazickaitė.
Užsiima labdaringa veikla
J.Kazickaitė daug savo energijos atiduoda labdarai. Ji vadovauja Kazickų šeimos fondui. Šį kartą sugrįžusi į Lietuvą moteris dalyvavo gražioje ceremonijoje Kauno klinikose: fondas klinikai padovanojo įrangą vaikų smegenų sužeidimams gydyti.
„Dabar ieškome naujų projektų, kaip mes galime ką Lietuvoje padaryti. Tai didelis darbas – sužinoti, kam reikia padėti ir kaip galima tai padaryti“, - kalbėjo moteris.
Garsina Lietuvos vardą
Vadovaudama Kazickų šeimos fondui, moteris ne tik galvoja, kaip padėti žmonėms, bet ir garsina Lietuvos vardą.
Rugpjūčio mėnesį moteris anglų kalba išleido tėčio Juozo Kazicko knygą, kuri parduodama internetu, o visi gauti pinigai keliauja į fondą. „Mano tikslas buvo ne uždirbti pinigų, o kad daugiau žmonės žinotų apie Lietuvą. Knygoje aprašoma imigrantų pasaka, kaip paprastas žmogus iš tos mažos valstybės atsiranda Amerikoje, kaip gyvena per karą, kaip jam buvo sunku“.
Žurnalistinis darbas
Paskutinius metus J.Kazickaitė keliauja po šalis, išgyvenusias karą - Ruandą, Pakistaną, Afganistaną, Kosovą, Makedoniją – ir vėliau rašo vedamuosius straipsnius.
„Rašau straipsnius, ką mačiau, kaip mums, amerikiečiams, reikia daryti, ką gali prezidentas. Aš išsakau savo nuomonę ne kaip žurnalistė“, - pasakojo buvusi karo korespondentė.
Moteris prsipažino nebesižavinti šiandieniniu žurnalisto darbu: „Mūsų profesija labai pasikeitė – viskas sukasi apie žvaigždes, gandus, viskas yra kitaip“. Tačiau, kad neprarastų rašymo įgūdžių, J.Kazickaitė su partnere kuria scenarijų filmui.
„International women‘s media foundation“ nerė J.Kazickaitė kitais metais organizuoja Vilniuje konferenciją „Womens journalism“, kurioje pakvies dalyvauti Sovietų Sąjungos priespaudą patyrusias žurnalistes. Konferenciją finansuos Kazickų šeimos fondas.
Naujas iššūkis - paskaitos
Šiuo metu Niujorke su vyru Rodžeriu gyventi moteris ruošiasi naujam savo gyvenime iššūkiui – dėstytojos pareigoms Niujorko universitete. Rugsėjo mėnesį ji studentams skaitys kursą „Moteris ir karas: nuo Vietnamo į Iraką“ – koks moters vaidmuo kare ir kaip karas įtakojo moteris.
J.Kazickaitė pasakojo, kad Niujorke – labai įdomus gyvenimas, tačiau galimybė sugrįžti į Vašingtoną taip pat yra: „Mano vyras dirba su Hillary Clinton, aš šiek tiek prisidedu, todėl jeigu ji taps Amerikos prezidente, tai mes vėl grįšime į Vašingtoną“.
Moteris prisipažino, kad po daugybės darbų ir įsipareigojimų, svarbu nepamiršti ir vyro, turinčio savo kompaniją. „Kada nors reikia būti žmona, padaryti jam vakarienę, su juo keliauti, jam padėti. Tiesiog busy busy (red. pastaba - nuolat užsiėmusi)“, – šypsojosi ji.
