J.Karosas. Tarp tolerancijos ir fanatizmo

Ir nors aistringi žmonės (o politika dažnai yra viena iš jų mėgiamų reiškimosi sričių) linkę įžvelgti daugiau neigiamas, šešėlines tokių pokyčių puses, santūresnieji čia nesunkiai įžvelgia ir įvairius teigiamus poslinkius. Beje, juk ir patys tokie vertinimai tėra gana sąlygiški. Kas pasakys, teigiamai ar neigiamai reikėtų vertinti tą dabartinių kampanijų ypatybę, kad žmonės tapo mažiau joms angažuoti, daugiau pastebi visokius žaidybinius, net humoristinius jų aspektus ir apskritai yra gerokai pakantesni?

Tad – apie pakantumą, toleranciją. Jeigu mes kalbame apie demokratijos brandos laipsnį Lietuvoje (o tai yra labai aktuali mūsų problema), tai galbūt kaip tik pakantumas yra pats tiksliausias ir aiškiausias jo rodiklis. Deja, stebimi rodmenys, kad ir kiek jie būtų pagerėję, apskritai tebėra blogi. Visų pirma, mūsų piliečiai yra per daug nepakantūs savo valdžiai, ir iš esmės bet kuriai ir bet kokiai savo valdžiai. Čia, žinoma, reikia labai griežto patikslinimo. Demokratinėse visuomenėse valdžia nėra mylima, negali būti mylima ir neturi būti mylima. Į kokias grimasas išvirsta valdžios mylėjimai mes visi per daug gerai žinome. Tad kalbėti čia reikėtų tiktai apie vis dar „mūsuose“ (prisimenate?) įsigalėjusią valdžios principinio atmetimo tendenciją.

Posakis, kad visi jie „ten“ (suprask, valdžioj) yra „tokie“ (suprask, savanaudžiai, nupirkti, korumpuoti ir t.t.), dar daug kam tebėra širdį glostanti politinė išmintis. O ta banali mintis, kad valdžia yra tokia, kokie esame mes patys, praktinio pripažinimo susilaukia nedaug.

Tačiau svarbiausias dalykas, manyčiau, čia yra priežatis, dėl kurios šis valdžios ir piliečių nesuderinamumas gresia virsti chroniška liga. Mūsų visuomenėje labai jau giliai įsišaknijęs geros, teisingos, žmonėms atsidavusios valdžios ilgesys, paprastai paaštrėjantis prieš rinkimus. Kokia turėtų būti ta tikroji, autentiška valdžia? Be abejo, ji turėtų būti tokia, kuri išreiškia visų piliečių, visos „Lietuvos tautos“ lūkesčius. Įvairių mūsų politinių publicistų pastangomis vis dar yra palaikomas tas lietuvio širdžiai brangus vaizdinys, kad tauta kaip suverenas, kuris yra vienintelis teisėtas aukščiausiosios valdžios šaltinis, yra vientisa ir nedaloma, kad ji yra bendroji visų mūsų valia.

Tokio vaizdinio fone visos buvusios ir esamos mūsų valdžios atrodo, žinoma, pasigailėtinai. Joms visoms trūksta bendrąją tautos valią atitinkančio vientisojo autentiškumo. Natūralu, kad netrunka atsirasti ir to autentiškumo gynėjų. Antai kai kada jais tampa tų ar kitų informacinų laidų vedėjai, kurie tariasi esą bendrosios tautos valios šaukliai. Politikai, ir ne tik jie, jau puikiausiai juos pažįsta. Savo prisiimtai misijai pagrįsti tokie šaukliai yra pasitelkę ir politinę teoriją. Aiškinama, kad Lietuvoje politinį gyvenimą turintis vairuoti subjektas – pilietinė visuomenė – dar nėra susiformavęs (ir su tuo būtų sunku nesutikti). O tai reiškia, kad jis dar nėra gerai įsisąmoninęs savo intesesų, taigi pats save supratęs.

Tokiam nebrandžiam subjektui tūlas žurnalistas ir imsi padėti aiškindamas jam, kas jis yra. Ir turbūt būtų netikslu sakyti, kad toks žurnalistas prisiima sau politiko funkcijas. Reikėtų sakyti, kad jis yra politikų politikas, nes jis kalba suvereno vardu ir žino, kurio politiko pažiūros yra klaidingos. Todėl svarbiau ne visuomenės informavimas, ne diskusijų plėtojimas ir galimų sutarimų paieška, o politinės pozicijos įvertinimas ir kaltinimo pateikimas. Kai į tokią misiją įsijaučiama nuoširdžiai (o tai, laimei, nėra dažni atvejai), fanatizmas darosi neįveikiamas.

Dėl visai suprantamų priežsčių mes esame linkę demokratiją kaip valdžios organizavimo būdą idealizuoti ir pradedame reikalauti iš jos tokių dalykų, kurių ji duoti negali. Principinių demokratinio valdymo formos trūkumų klausimas dabar nėra populiarus. O tai buvo labai mėgiama jau antikos filosofų svarstoma tema, ir svarbiausių jų išvadų nederėtų pamiršti. Prisiminkime kad ir Platoną.

Demokratija esanti labai savotiškas valdymas, nes ji sulyginanti lygius ir nelygius, bet nepadaro jų lygiais; žmonės – be galo skirtingi, ir kiekvienas save laiko geriausiu; visi įgeidžiai – lygiaverčiai, todėl ydos pateikiamos kaip dorybės: įžulumas pavadinamas išprusimu, nesusivaldymas – laisve, pasileidimas – šaunumu, begėdiškumas – narsumu; narsiausieji pradeda nesiskaityti net su įstatymais. Kas imtųsi tvirtinti, kad dabartinės demokratijos šiuos ir panašius trūkumus yra įveikusios. Tačiau visus trūkumus užglaisto ir demokratiją pateisina ta daugmaž jau visuotinai pripažinta mintis, kad mūsų laikais kitos valdymo formos yra daug blogesnės.

Turbūt sunkiausiai mūsų piliečiams, o gana dažnai ir politikams, sekasi susitaikyti su mintimi, kad demokratija, deja, negali būti kažkas daugiau negu tautos suvereniteto įteisinimas organizuojant valdymą pagal daugumos principą. Piliečiai – abstrakčiai lygūs ir svarbiausias jų savitarpio nesutarimų, konfliktų sprendimo kriterijus – didesnis tokių abstrakčių vienetų skaičius. Tik šiuo aspektu dauguma yra pranašesnė už mažumą, tačiau pastarosios nepašalina ir nesumenkina jos vertės.

Dauguma – tik priemonė, tik savotiška procedūra, leidžianti kartu egzistuoti žmonėms, kurių nesieja nei bendri interesai, nei bendros pažiūros. Rinkimus pralaimėjusi mažuma neatsisako nei savo interesų, nei savo pažiūrų, o jos paklusimas daugumai nėra kas nors daugiau negu įstatymų laikymasis. Kitas klausimas – kokie yra šio įstatymų laikymosi motyvai. Valstybės, kuriuose vienintelis įstatymų paisymo motyvas yra gresiančių sankcijų baimė, yra silpnos ir pakrikusios valstybės. Valstybės akis nėra viską matanti, todėl normalus politinis gyvenimas neįmanomas be sunkiai išsiugdomos pagarbos įstatymui, kuri įsitvirtina kaip principinė piliečio pozicija. Toleranciją ir fanatizmą galima laikyti teigiamu ir neigiamu šios pagarbos įstatymui, taigi ir demokratijos tvirtumo rodikliu.

Fanatikai yra demokratijos svetimkūnis. Kai jie veržiasi į politiką ar patenka į ją, jie žino ten vieną visiems privalomą tiesą, todėl demokratijai būdingą pliuralizmą laiko visuomenės liga, kurią visomis išgalėmis siekia gydyti. Didieji fanatikai demokratijai pavojingi, o mažieji patys tampa jos aukomis, nes atkaklios jų pastangos pertvarkyti valstybę pagal savo šventus įsitikinimus patiria neišvengiamą krachą.

Tolerancija, priešingai, glūdi pačioje demokratijos prigimtyje, o kartu yra ir vidinio jos konflikto išraiška. Aš turiu savo įsitikinimus ir juos ginu, bet drauge turiu gerbti ir kitų įsitikinimus. Aš turiu savo interesus ir juos saugau, bet drauge privalau skaitytis ir su kitų intesesais. Taigi šitie kitų įsitikinimai ir kitų interesai neturi būti man visiškai svetimi, nes kitaip aš būsiu svetimas kitiems. Ir vis dėlto priimti šią elementarią demokratijos tiesą ir gyventi pagal ją pasirodo esą labai sunku. Prie jos reikia priprasti, su ja reikia susitaikyti. Kad kol kas Lietuvoje tai dar gana sunkiai sekasi, rodo ir anas minėtas mūsų visuomenėje įsitvirtinęs nepasitikėjimas bet kuria ir bet kokia savo valdžia.

Žodžiu, mūsų piliečiai politikų atžvilgiu yra mažai tolerantiški, užtat patys politikai dėl to pasidaro specifiškai tolerantiški. Mat politikų toleranciją galima apibūdinti būtent medicinine to termino prasme – kaip „galėjimą pakelti didelę nuodų dozę be žalos organizmui“. Iš dalies tai yra neišvengiamas pačios politiko profesijos požymis. Nori to ar nenori, politikas turi atsisakyti privataus gyvenimo, padaryti save „viešą“. Tačiau valstybėse, kuriose pakantumas nėra tapęs gilias šaknis turinčia tradicija, toks privatumo išviešinimas prašoka saiką, net padorumo ribas. Bet koks mažytis privatumo kampelis, kurį politikas mėgintų paslėpti ir išsaugoti sau, publikai pasidaro ypač įdomus, o jeigu į jį sunku patekti, tai į ten sukraunami visokie būti ir nebūti dalykai. Bet, tiesą sakant, tai ir yra ta kaina, kurią politikai jau iš anksto įsipareigoja mokėti. Kam tokia kaina per didelė, tas į politiką neina, net bijo jos. Kita vertus, juk niekada netrūksta žmonių, kuriuos bet koks viešasis dėmesys maloniai šildo.

Ar reikia stebėtis, kad tokio nepakantaus klimato užgrūdinti mūsų politikai kai kada savo elektoratui ir savo visuomenei atsilygina dar didesniu nepakantumu. Nors tokia liga yra gana chroniška, tačiau ji ypač paaštrėja priešrinkiminėje valstybės būsenoje. Vienas iš tokių šokiruojančių priepuolių, manyčiau, yra vertas didesnio dėmesio. Turiu omenyje įsisiūbuojančius Europos Parlamento rinkimus ir tuos būdus, kuriais kai kurie kandidatai rinkimų kampanijoje mėgina įgyti populiarumo balų.

Kažkuris politinis apžvalgininkas mūsų išrenkamiems EP deputatams užkraunamą misiją sąmojingai pavadino „tremtimi“. Jis teisus bent jau tuo požiūriu, kad po laimėtų rinkimų šie mūsų politiniai pasiuntiniai gana ilgam laikui praktiškai dingsta iš mūsų akiračio, jie dirba ten, toli, mes apie juos beveik nieko nežinome. Tiesa, koks nors vienas iš jų, įgijęs tikrojo europiečio aureolę, po to gali sugrįžti į tėvynę kaip paties likimo mums skirtas politinis vadovas, bet tai jau iš stebuklų srities, o pastarieji, kaip žmonės sako, pasitaiko retai. Tad dauguma iš jų, kadencijai pasibaigus, kukliai grįžta namo neprarasdami vilties priešrinkimimėse batalijose išsikovoti dar vieną tremties laikotarpį.

Dar visai neseniai vienas iš pačių garbiausių mūsų atstovų Europos Parlamente savo paskelbtoje publikacijoje glaustai išdėstė darbo šioje institucijoje esmę ir prasmę. Kad ir kiek politikai čia būtų pasidaliję savo veiklos sritimis, problemos, su kuriomis jie susiduria, ir darbo apimtis yra tiesiog gąsdinantys. Būtina tinkamo Lietuvos atstovavimo sąlyga čia yra bendrųjų ES reikalų ir politinių jos aktualijų išmanymas, tad pasijusti kompetetingu politiku, o tuo labiau atkreipti į save dėmesį yra sunkiai pasiekiamas dalykas. Svarstyti ir aptarinėti įvairiausius politinius dokumentus, mėginti suprasti ir tikslinti jų nuostatas, principus ir formuluotes – tai didžiulio įžvalgumo ir kantrybės reikalaujantis darbas.

O svarbiausia, kad toks darbas duoda nedaug dividendų naujoje rinkiminėje kampanijoje, kuri vyksta ne ten, o čia, Lietuvoje. Rinkėjams ana jų atstovų veikla per daug sudėtinga ir per daug tolima, tad naujo mandato siekiantys mūsų pasiuntiniai ieško glaudesnių kontaktų su savo elektoratu ir nori prabilti į jį jam suprantamesne kalba. Mūsų minėtas garbusis europarlamentaras atrado bene intymiausią kalbos su savo rinkėju būdą – drauge su juo demaskuoti visą Lietuvos teisėsaugos klastingumą ir atskleisti joje slypintį pavojų valstybės pamatams. Ši politinė invazija į teisėsaugą pradedama nuo konkrečios, karininko V.Pociūno, bylos (Lietuvos žinios, 2009 03 23).

Prokuratūrai, tyrėjams reikia įrodymų, reikia įkalčių, o pastarųjų šiuo atveju neužteko net nusikaltimo sudėčiai pagrįsti. O politikui, žinoma, tokios kliūtys neegzistuoja, nes laki vaizduotė su jomis nesunkiai susidoroja. Nusikaltimas jam šiuo atveju savaime aiškus, o bylos nebuvimas – akivaizdus teisėsaugos nusikalstamų intencijų padarinys. Nurodoma, kad teisingumui dirbantys tyrėjai meluoja ir sukčiauja, juos palaikantys dienraščiai šmeižia ir bokuoja tyrimą, vyriausybė turi išankstinį nusistatymą. Ir t.t.

Teisėsauga yra labai parankus ir rinkiminei kampanijai tinkamas kritikos objektas jau vien dėl to, kad kritikuojamųjų burnos šiuo atveju yra patikimai užrištos. Veltis į polemiką su politikais teisininkai, žinoma, negali, nes tai būtų neleistinas teismų politizavimas. Todėl kritikas žengia tolesnį žingsnį – nuo atskiros bylos pereina prie teisminės valdžios Lietuvoje apskritai (LŽ, 2009 05 04-05). Jeigu čia būtų kalbama tiktai mūsų teisėsaugoje esančius šešelinius reiškinius, tai būtų dėmesio vertas ir svarstytinas dalykas. Tačiau kritikos intencija yra visiškai kita, ji – fundamentali.

Mūsų valstybei gresianti teisminės valdžios diktatūra, nes toje valdžioje įsitvirtino „engėjai teisėjų mantijomis“. Tokio pavojaus akivaizdoje kokiomis nors dalinėmis reformomis čia jau niekaip neišsiversi, viską būtina keisti iš esmės. Tiesa, siūloma pradėti ne nuo tos valdžios pagrindų, net ne nuo jos korpuso (ten yra daug sąžiningų teisėjų), o nuo viską lemiančios kepurės. Nes būtent kepurė sudarė teisminei valdžiai pražūtingą aljansą su kairiaisiais politikais. Tad ką daryti? Valdžioje dabar dešinieji, vadinasi, reikia pakeisti aną kepurę (žinoma, kartu su galva). Teismų kritikas šiame kelyje įžvelgia tik vieną sunkią kliūtį. Mat teisėjai įpratę slėptis po visokiomis „doktrinomis“ ir „storaisiais fariziejų žodynais“.

Taip vadinami, be abejo, visokie jau esami įstatymai, statutai, kadeksai, atskiros jų nuostatos ir straipsniai. Siūlyti kažką juose keisti – būtų per daug sunkus, varginantis, o svarbiausia – rinkėjams neįdomus užsiėmimas. Tad reikia į juos nekreipti dėmesio ir tiesiog užsiimti ana kepure. Vadovas šiame reikale tegali būti neklystantis teisingumo instinktas, revoliucinė dvasia. Kadaise iš Maskvos ji būdavo importuojama kaip saulėtekis, dabar iš Briuselio (Vakarai!) ji ateina kaip saulėlydis anam pavojingam aljansui.

Taigi valdžios Lietuvoje nemėgsta ne tik piliečiai, ją koneveikia ir patys politikai. Ar tokie politikai nenusipelno tremties, kitaip sakant, ar jie nenusipelno būti išrinktais į EP? Tik neturėtume užmiršti, kad dabar geri laikai ir tremtis jau yra ne bausmė, o apdovanojimas už nuopelnus.