1966 metais dizainerio šeima persikėlė į Streathamą pietų Londone, o vėliau – į Dulwichą. J. Galliano lankė Wilsono pradžios mokyklą berniukams, kur jo akademiniai pasiekimai visais atžvilgiais buvo niekuo neišsiskiriantys. Ko nebuvo galima pasakyti apie išvaizdą.
Jaunasis Johnas ir jo seserys Rosemary bei Immacula visuomet dėvėdavo nepriekaištingai išlygintus drabužius – net ir tuomet, kai bėgdavo į greta esančią parduotuvėlę duonos.
„Mano šeima turi šarmo. Štai seserys privertė išmokti šokti flamenko, o mama įskiepijo meilę spalvoms“, - time.com tikino dizaineris.
Būdamas 16 metų J. Galliano persikėlė į Sitį ir pradėjo mokytis dizaino Rytų Londono koledže bei atrado „šiek tiek panašesnių į save“ žmonių. Po to perėjo į Central Saint Martins menų mokyklą, kur ir užgimė nauja žvaigždė: „Labai sunkiai dirbau. Visą laiką leidau bibliotekoje – nuolat piešiau eskizus“.
Įkvėpimo pirmajai kolekcijai J. Galliano sėmėsi iš „Dantono“ spektaklio. Dizaineris tuo metu teatre dirbo kostiumų modeliuotoju. Spektaklyje naudojami švarkai buvo apversti aukštyn kojomis ir išvirkšti (tai buvo devintojo dešimtmečio pradžia, dekonstrukcija dar nebuvo mados kasdienybė) romantiški standaus muslino marškiniai, papuošti bet kuo: nuo didinamųjų stiklų, kurie buvo sudaužyti ir panaudoti kaip papuošalai, iki vaivorykštės spalvų kaspinų, įsiūtų į paltų pamušalus.
Madingų drabužių parduotuvių savininkė Joan Burstein taip susižavėjo jaunuoju dizaineriu, kad nedelsiant jam išskyrė vietelę Londono parduotuvėje „Browns“. Rūbai buvo šluojami nuo lentynų.
Nepaisant visuomenės įvertinimo – ir netgi isterijos – per kitą dešimtmetį J. Galliano neteko ne vieno, o netgi dviejų rėmėjų, todėl negalėjo sau leisti prašmatnių kolekcijų pristatymų.
Nusivylęs dėl sunkumų, dizaineris persikėlė į Paryžių. Ten žurnalo „American Vogue“ galingoji vyriausioji redaktorė Anna Wintour priglaudė dizainerį po savo sparneliu ir, pasinaudodama savo įtaka, atrado jam rėmėją („PaineWebber International“) bei vietą pristatymui (Schlumbergerio kadaise prabangius griūvančius rūmus).
Kvietimas į pristatymą buvo surūdijęs raktas. Supermodeliai - Kate Moss, Christy Turlington ir Naomi Campbell – dizainerio drabužius ant podiumo demonstravo iš draugiškumo, o ne už įprastinę penkiaženklę sumą. Kolekciją sudarė vos 17 modelių, sukurtų paskutinėmis minutėmis prieš pristatymą – ir visi jie buvo juodi (keletas ritinių juodo audeklo – tai viskas, ką sau tuo metu galėjo leisti dizaineris). Bet kokie tai buvo kostiumai! Pristatymo pasisekimas buvo fenomenalus.
Dar vienas žmogus, kuris neabejotinai suprato Johno genialumą, buvo Bernardas Arnaultas, prabangos prekių konglomerato LVMH tarybos pirmininkas. Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio J. Galliano sugrąžino į madą atnaujintas ketvirtojo dešimtmečio įstrižai kirptas sukneles, išpopuliarino siaurus, labai moteriškus rūbus, į kuriuos mažiau gamtos apdovanotos moterys galėjo tik žiūrėti ir varvinti seiles.
Ir visgi B. Arnaultas gerokai rizikavo 1995 metų spalį pasamdydamas Johną pagrindiniu „Givenchy“ dizaineriu. Šiems autoritetingiems Prancūzijos mados namams J.Galliano atrodė esąs jaunas pradedantis dizaineris. Visuomenės informavimo priemonės įniršo, visose antraštėse mirgėjo „Givenchy“ pavadinimas.
“Tikrai negalėjau apie tai niekam prasitarti. Net savo mamai ir tėčiui. Jei būčiau pasakęs bent vienam žmogui – būtų dangus griuvęs“, - dalijosi prisiminimais dizaineris.
Tačiau gandai netrukus pasklido. Ilgainiui vadovavimą „Givenchy“ mados namams perėmė britas dizaineris Alexanderis McQueenas, o J. Galliano persikėlė į kitus (taip pat B. Arnaulto valdomus) mados namus. Tik kur kas didesnius ir turtingesnius – „Christian Dior“.
Dabar J. Galliano per metus sukuria dešimtis kolekcijų. „Dior“ pagrindinė parduotuvė Paryžiuje yra tikra superparduotuvė, kurioje klientai rikiuojasi į eiles prie visko: nuo vestuvinių suknelių iki batelių ir kvepalų. Visi geidžia įsigyti kažką iš mados namų, kurių įvaizdį kuria romantiškasis J.Galliano.
Tačiau neapsigaukite, už švelnaus estetiškumo slypi labai energingas žmogus, kurio ambicijos retsykiais atrodo netgi bauginančios. Ilgametė kolegė Amanda Harlech kartą pasakojo apie jos ir J. Galliano nuomonių nesutapimą: „Taip atsitiko tik kartą ir tai galiu palyginti tik su milžiniškos vandenyno bangos smūgiu. Jo abejingumas buvo absoliutus“.
