Gerdama kavą Joana nenustygsta vietoje: „Šokime, judėkime, išsaugokime jaunystę. Mes – dar jėga!“ Žodžiu „mes“ du sūnus, penkis anūkus, savo klubą „Joana“ turinti 1959-1970 metų Lietuvos gimnastikos čempionė bei aerobikos Lietuvoje pradininkė J. Bartaškienė vadina savo bendraamžius.
Ji šypteli ir pripažįsta, kad išlikti jaunatviškai jai padėjo genai, judėjimas, 33 metai darbo su jaunimu Veterinarijos akademijos Sporto katedroje. Ir tėvuko įtaka: Panemunėje jis lankydavo šokius iki gilios senatvės. Per šokių sezono atidarymą vilkėdavo šviesiu, per uždarymą – tamsiu kostiumu.
„Svarbu negeria“, – Joana pamena tėvuko polinkį šokti įvertinančius mamos žodžius.
R.Ščiogolevaitė kritikavo ir padėjo
„Vaikeli, aš nevaidinu jaunos. Aš tokia esu, aš taip jaučiuosi!“ – projekto šokių pradžioje Joana aiškino D. Meškauskui, kuris siūlė jai vaidinti solidžią damą.
Pajuokavus, kad Rūta Ščiogolevaitė savo mylimajam specialiai ieškojo vyresnės partnerės, Joana šyptelėjo: „Mus suporavo prodiuseriai. Rūta mažiau išgyveno, ji buvo ir kritikė, ir labai daug mums padėjo.“
Ar jai buvo padoru? „Šokti?“ – pasitikslina J.Bartaškienė. Ir prisimena iš jos bei Deivido daugiau aistros reikalavusį aštrialiežuvį komisijos pirmininką Jurijų Smoriginą: „Būčiau jaunesnė – Deividą aistringiau prisitraukčiau.“
Tačiau būdama D.Meškausko amžiaus savo partnerio nesiektų užkariauti: jis, tikina Joana, ne jos skonio. Jaunystėje jai visą laiką patiko aukšti, ne žemesni nei 188 centimetrų ūgio vyrai. „Jis turėtų daugiau asistuoti moterims. Deividą suprantu, todėl daug ką nutylėdavau kaip mama“, – pasakoja J. Bartaškienė.
Nugalėtoja įsitikinusi, kad jaunesnė mergina neapsikęstų D.Meškausko įnorių. „Aš jam sakiau, - gurkšteli juodos kavos, - jauna pana tave pasiųstų „ant trijų raidžių“. Jis, būdavo, parodo šokio judesį du kartus ir stebisi, kad man nepavyko pakartoti. Džiaukis, sakau, kad ne trisdešimt du kartus. Vaiki, tau labai pasisekė.“
„Tačiau mums užteko kantrybės, – sako Joana. – Prisiminiau ir save, kai būdama jauna aerobikos vadovė naują pratimą parodydavau tris-penkis kartus ir pykdavau, kai mokiniams nepavykdavo pakartoti.“
Batonas naktį – ne jai
Aš ištversiu, aš gera mokinukė, sakydavo sau ir Deividui daugybę kartų. Labiausiai Joana buvo nepatenkinta televizoriumi: „Jis storina! Esu 162 cm ūgio, sveriu 58 kilogramus, ant pilvo neturiu rinkių! Bet kai save pamatydavau per televizorių, vos infarkto negaudavau.“
Turbūt todėl prieš vieną pasirodymą linksmoji močiutė neišlaikė ir sušveitė 6 bulvinius blynus. Tai buvo akimirksnio silpnybė. Ji kasdien į Vilnių atsiveždavo tortą, užkandžių, brendžio, šampano. Tačiau alkoholį su konkurentais simboliškai gurkšnodavo tik po pasirodymo.
Joana pamena, kad su Kristina Piekautaite šokusiam Osvaldui Markevičiui dar skolinga butelį brendžio: jau po pirmojo pasirodymo jis neabejojo, kad „Lietuvos šokių dešimtuką“ laimės Joana ir Deividas.
Kartą buvo nusprendusi „pasitusinti“ su jaunimu, tačiau kai prieš linksmybes airiškoje aludėje jie dar atvažiavo pavalgyti į „McDonaldą“, juokais užsirūstino, atsisveikino ir išvažiavo į Kauną. Batonas pusiaunaktį – ne jai.
Rengiasi grožio procedūroms
Paklausta apie 25 tūkstančius litų, pusę laimėto prizo, Joana atsainiai mosteli ranka. Konkursui išleido iš Anglijos automobiliui pirkti sūnaus jai atsiųstus 15 tūkstančių litų: „Surengsiu baliuką televizijoje ir man padėjusiems draugams, įteiksiu dovanėlių, įdėsiu į voką netrukus gimsiančiam Rūtos ir Deivido vaikui, pavasarį kur nors arti nuvažiuosime su vyru, o netrukus trims dienoms su draugėmis mausiu į Druskininkus pagulėti grožio voniose. Kas ten liks?“
J. Bartaškienė džiaugiasi, kad šiais laikais atsirado daug gražių „skudurėlių“: „Turiu tris drauges, dažnai kartu užeiname į jaunatviškas, o ne bobiškas parduotuves, po to išgeriame kavutės, paplepame.“
O jaunesni vyrai? Netraukia, purto galvą. Ir tikina, kad vyras už moterį turėtų būti vyresnis 8-10 metų: geriau ją supranta. Į kitus dairytųsi tik jei vyras būtų apkiautęs: „Maniškis vyresnis 9 metais. Tai buvo gražiausias Kauno vyras. Boksininkas. Jaunatviškas diedas. Pirmą kartą gyvenime „biuletenį“ gavo būdamas 66 metų – infarktas.“
Įsakas vyrui
Tačiau jaunystėje Joana dažniausiai dairėsi tik į bendraamžius. Svajingai šypteli prisiminusi pasisekimą tarp vyrų, jai simpatizavusį buvusį Vilniaus „Žalgirio“ gynėją Kęstutį Latožą, su kuriuo į pasimatymą eidavo su dar trimis gimnastėmis, jai patikusį Kauno „Žalgirio“ krepšininką Algirdą Linkevičių.
Pakelia ir rodo dešinės rankos pirštus: „Bet per visą gyvenimą neužlanksčiau vienos rankos pirštų – tiek teturėjau vyrų. Galiu juokauti, flirtuoti, bruderšaftą išgerti, bet ne daugiau.“
Nusikvatoja prisiminusi kuklios savo draugės našlės žodžius: „Na ir kvailutė tu, Joana, aš seniai užlanksčiau ir rankų, ir kojų pirštus.“
Su būsimuoju savo vyru Albinu iki vestuvių draugavo pustrečių metų, pasibučiavo tik po trijų mėnesių, o prieš vestuves jam liepė parašyti raštą, kad prie jos prisilies tik po dviejų savaičių.
Nesustodama čiauškėti nostalgiškai prisimena praeitį: pažintis su garsiomis gimnastėmis, laikus, kai sportuodamos nenaudojo uždraustų preparatų, kaip jas it mažus vaikus globojusias treneres.
Močiučių komanda
Tačiau jai nerūpi tik paviršutiniški dalykai. Svarbiau – žmogiškumas, bendravimas. Kiek galima žiūrėti į gražias akis: pažvelgia tiesiai ir mirksi ilgomis blakstienomis.
Tikina neskirstanti žmonių pagal pareigas: jai buvo malonu apkabinti ir televizijos direktorių, ir už ją nuoširdžiai sirgusią valytoją.
Močiutė. Joana Bartaškienė nebijo šio žodžio. Tai, sako patenkinta, labai gražus žodis. Tiesa, anūkai ją vadina skirtingai: močiute, baba, babi, Joana.
Skaniai mėgstanti pavalgyti, savaitgaliais - papuotauti, jau ne vienus metus dietos tik žadanti laikytis ir dabar jau ne po septynias valandas kasdien, o tik po keturias triskart per savaitę sportuojanti J.Bartaškienė siūlo pamatyti jos sveikatingumo grupę – „Močiučių komandą“.
Jų vadovė – iš jų viena jauniausių. Daugumai močiučių – po 60, vyriausiai – 76 metai. Pasportavusios jos visuomet išgeria kavos, arbatos, užkandžiauja ir eina apsipirkti į miestą.
Joana džiaugsmingai prisipažįsta, kokia yra laimė, kai viena, po to antra, trečia pasigiria, kad jau du ar tris mėnesius joms nereikia vartoti vaistų. O besijuokdamos močiutės jai sako: „Vaikai stebisi, kas ten pas jus vyksta, jog pirmadieniais ir ketvirtadieniais neįmanoma įsiūlyti anūkų!“
