– JAV U. Sinclairio „Džiunglės“ tapo bestseleriu, iki šiol patenka į mokyklos literatūros sąrašą, nagrinėjama universitetuose. Kodėl?
– U. Sinclairio „Džiunglės“ yra klasika. Klasikiniu kūriniu ši knyga tapo ne tik dėl savo literatūrinės vertės, bet ir dėl tiriamosios žurnalistikos. Nedaug žmonių žino, kad U. Sinclairis knygą rašė dirbdamas mėsinėje – iš tikrųjų jis ten buvo užsislaptinęs vieno žurnalo žurnalistas.
Kai jis parašė straipsnius, redaktoriai jų nenorėjo spausdinti: suprato, kad tai labai šokiruoja. Už pirmą knygos leidimą U. Sinclairis turėjo susimokėti pats, bet vėliau knyga tapo didžia ir garsia.
Tai pirmoji knyga, kuri labai tikroviškai atskleidė XX a. pradžios darbo sąlygas. Knyga parašyta 1904 m. – tai laikais, kai Čikaga buvo klestintis miestas, į kurį daug maisto ir kitų produktų buvo atvežama geležinkeliu ar atplukdoma ežerais. „Džiunglės“ aprašo mėsos fabriko gyvenimą. Į fabriką galvijai buvo atgabenami vagonais iš Amerikos vidurio vakarų. Juos laikydavo dideliuose kiemuose, paskersdavo ir paversdavo mėsos gaminiais.
– Dalis ekspertų sako, kad knyga pakeitė JAV visuomenę. Ar su tuo sutinkate?
–Kaip jau minėjau, tai buvo pirmasis kūrinys, kuris atskleidė siaubingas to meto darbo sąlygas. Tais laikais nebuvo jokių darbo reguliavimo priemonių: nebuvo įdarbinimo taisyklių, higienos normų ar kažko panašaus.
Tai buvo Laissez-faire (ekonominio liberalizmo šūkis – „leiskite veikti, leiskite eiti“, reikalaujantis, kad valstybė nesikištų į ūkio reikalus - DELFI) ekonomika – verslininkai galėjo daryti viską, ką norėjo. Kai prezidentas Theodore’as Rooseveltas sužinojo apie šią knygą ir ją perskaitė, negalėjo patikėti, kad taip gali būti realybėje. Jis nepatikėjo, bet paskyrė komisiją mėsinėms ištirti.
Kai T. Rooseveltas pamatė komisijos ataskaitą, neleido jos skaityti Kongresui. Ten buvo tokių detalių, kurios atrodė visiškai nesuderinamos su verslo aplinka. Prezidentas nusprendė įvesti reguliavimą. Taip gimė Mėsos inspekcijos aktas (angl. Meat Inspection Act) – pats pirmasis maisto pramonės reguliavimo dokumentas.
Taip pat prezidentas pasirašė Švaraus maisto ir vaistų įstatymą – (angl. Pure Food and Drug Act). 1906 m. dėl šio akto buvo įkurtas Chemijos biuras (angl. Bureau of Chemistry), kuris vėliau tapo Maisto ir vaistų administracija (angl. Food and Drug Administration). Ši įstaiga dabar yra didžiulė federalinė organizacija, atsakinga už maisto saugumą. Taigi žiūrint iš šios pusės, knyga turėjo ypač didelį poveikį Amerikos verslui ir visuomenei.
Manau, prieš šios knygos parašymą nebuvo visiškai suprasta idėja, kad valdžia turi reguliuoti šiuos klausimus. Po knygos išleidimo tai pasidarė akivaizdu.
– Ar prisimenate, kada pati pirmąkart perskaitėte „Džiungles“? Koks buvo įspūdis?
– Mano gimtoji kalba ukrainiečių. Pamenu, knygą anglų kalba perskaičiau studijuodama JAV. Pripažįstu, knyga pasirodė šokiruojanti. Prisimenu, mąsčiau, kad šitas žmogus turėjo būti labai drąsus, kad anuomet tai parašytų.
Knygos pabaigoje herojus nueina susitikti su socialistinio judėjimo atstovais ir staiga jam galvoje nušvinta, jis randa sprendimus visoms problemoms. U. Sinclairis pats buvo socialistas, tikėjo šiomis idėjomis, tačiau tai, kaip tai yra nušviesta knygoje, atrodo silpnai. Kyla klausimas: jei socialistinės idėjos buvo visų problemų sprendimas, kodėl jų nebuvo rasta anksčiau?
Vienas labiausiai šokiruojančių dalykų šioje knygoje: skerdyklos grindys. Jos buvo plaunamos krauju ir tokios šlapios, kad vyrai paslysdavo ir įkrisdavo į katilus, kuriuose mėsa buvo malama į faršą. Niekas jų neištraukdavo – jie tiesiog būdavo paverčiami kotletais.
Į mėsines nusiųsta komisija sakė, kad nieko panašaus nematė, bet tai nereiškia, kad taip iš tiesų nebuvo. U. Sinclairis buvo itin kritikuojamas dėl šio epizodo.
– Ar Jums nekeista, kad JAV iki šiol vertinamos „Džiunglės“ Lietuvoje šiandien beveik nežinomos – paskutinį kartą knyga išleista maždaug prieš 60 metų?
– Ši knyga pergyveno įvairus populiarumo periodus. Kai ji tik pasirodė, šokiravo, nes tai buvo kartu ir žurnalistinis darbas: žmonės ją skaitė kaip tikrų įvykių aprašą. Pasirodžius naujiems literatūros vėjams, knyga patrauklumą prarado.
Po karo, kai vėl pradėjo populiarėti kvazi žurnalistika, „Džiunglių“ populiarumas sugrįžo. Vėliau U. Sinclairis vėl buvo kritikuojamas, kad mato eilinio žmogaus gyvenimą tokį neperspektyvų – negali pakilti iš ten, kur esi. Todėl knyga vėl nebuvo labai populiari. Dabar mes vėl galvojame, kad socialiniai aspektai yra svarbūs, darbo sąlygos yra svarbios. Tiesa, kad aplinka formuoja tavo gyvenimą. U. Sinclairis tai suprato jau 1904 m.
– Ar Amerikoje lietuviai žinomi dėl šios knygos?
– Manau, taip. Jei paminėtumėte lietuvius ir Čikagą, daug koledžo studentų prisimintų „Džiungles“ ir lietuvių bendruomenę Čikagoje. Juk Pagrindiniai knygos herojai lietuviai. Pamenu, „Džiunglės“ prasideda nuo lietuvių vestuvių aprašymo.
– Knygoje aprašytiems emigrantams Amerika buvo „svajonių šalis“, tačiau daugeliui realybė pasirodė esanti kitokia. Ar čia nematote panašumų su šiandienos emigrantais?
Knygos herojai paliko Lietuvą, nes negalėjo joje būti laimingi, būti laisvi. Jaunuolis Jurgis veda Oną – Lietuvoje jis to negalėjo padaryti – jos tėvas prašė pinigų, o jis jų neturėjo. Kai tėvas mirė, jie išvyko ir tapo laisvi. Tačiau gyvenimas juos nuvylė.
Knygoje bendruomenė lieka kartu, žmonės bando vieni kitiems padėti. Bendruomenę vienijantys klijai – moterys. Manau, taip vyksta ir dabar.
Lietuviai tada nemokėjo anglų kalbos, turėjo pradėti mokytis nuo pirmo žodžio. Dabar šie dalykai lengvesni – nebėra taip pavojinga ar sunku išvykti gyventi į Europos Sąjungą.
– Koks šiandien lietuvių įvaizdis JAV?
– Manau, kad kiekvienas amerikietis, kuris turi bent kokį įvaizdį apie lietuvius, jus sieja su krepšiniu. Nes daug kas prisimena kitą svajonių komandą. Ir žmonės prisimena lietuvius, žaidžiančius NBA. Tai, manau, pagrindinis Lietuvos veidas.
Tačiau tai priklauso ir nuo to, kur klausi. Ten, kur imigrantų lietuvių bendruomenės stiprios ir didelės, pavyzdžiui, Čikagoje, Vašingtone ar Baltimorėje, yra paliktas lietuvių įspaudas – bažnyčių pavadinimai, lietuviški vardai ir pavardės. Čia žmonės daugiau žino apie Lietuvą.
– Ar „Džiungles“ galima lyginti su kita klasika tapusia knyga – „Dėdės Tomo trobele“?
– „Džiunglės“ buvo vadinama dirbančios klasės „Dėdės Tomo trobele“. Jos turi daug bendro: herojus, kurie nieko blogo nepadarė, tačiau gimė ne geriausiomis sąlygomis. „Dėdės Tomo trobelėje“ kalbama apie vergiją, „Džiunglėse“ taip pat apie vargingą darbininkų klasę. Jie nekalti, kad turi dirbti tokius baisius darbus už mažą atlygį, blogomis sąlygomis.
„Dėdės Tomo trobelė“ įkvėpė judėjimą dėl juodaodžių vergovės panaikinimo, suvienijo daugybę žmonių. Po U. Sinclairio „Džiunglių“ dėmesys buvo atkreiptas į sanitarinius ir maisto kokybės aspektus.
– Kodėl lietuviams verta skaityti šią knygą?
– Rekomenduočiau perskaityti šią knygą. Ji labai gerai parašyta. Knygos autorius labai drąsus, „Džiunglės“ parodo tų laikų tikrovę. Žmonės, skaitantys šią knygą, ją vertina. Jie geriau supranta, ką turėjo patirti emigrantai iš Lietuvos ir kodėl jie norėjo likti JAV.
Knyga parodo, kokie nesąžiningi žmonės gali būti. Tai buvo tarsi tų laikų klyksmas prieš iškreiptą kapitalizmą. Tai pavyzdys, kaip žurnalistika ir literatūra gali turėti įtakos socialiniams pokyčiams.
Manau, ji įkvepia žmones pagalvoti, kad ir aš pats galiu kažką pakeisti. Džiugu, kad ši knyga vėl bus išleista Lietuvoje – tai dalis Amerikos klasikinės literatūros kanono, kuri studijuojama koledžuose ir universitetuose. Ji lietuvių bendruomenei priklauso tiek pat, kiek JAV. Manau, lietuviai mėgausis skaitydami „Džiungles“.
Spalio 2-ąją knygynuose pasirodys lietuviškas „Džiunglių“ leidimas. U. Sinclairio istoriniame romane pasakojama apie pirmuosius lietuvius emigrantus JAV. Romane aprašyta XX a. pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose sunkiai dirbo emigrantai iš visos Europos, tarp jų ir lietuviai. Tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai šio romano personažai. Jau greitai DELFI skaitytojai galės nemokamai atsisiųsti sutrumpintą „Džiunglių“ versiją.