Naminių gyvūnėlių parduotuvė „Veronique“ yra viena iš daugelio tokio pobūdžio įstaigų, kurios aptarnauja nuolatos didėjančią gyvūnėlių mylėtojų minią. Tačiau jos sėkmę labiau lemia naujai atrasta japonų meilė gyvūnams, kaip santuokos pakaitalas.
„Yra daugybė moterų, auginančių šunis kaip savo šeimą ar vaikus, – tvirtino parduotuvės savininkė Rie Shimozono. – Jos nešiojasi šuniukus savo rankinėse, kad galėtų visuomet būti su jais.“
Pro langą žvelgia Kazoko Endo su Fukusuke, savo taksų veislės augintiniu. Ji yra tipiška trisdešimtmetė japonė – pasiturinti, vieniša ir bevaikė.
„Žinoma, mudu už ko nors ištekėsime“, – sako Kazoko, turėdama omenyje save ir savo šuniuką, tačiau faktas, kad ji, būdama 38 metų, net su niekuo nesusitikinėja, byloja, kad ji tam neteikia didelės reikšmės.
Dar prieš du dešimtmečius tokia moteris kaip K. Endo jau dėvėtų vestuvinį žiedą, o aplink bėgiotų vaikai.
Tačiau besikeičiantys santykių ir karjeros lūkesčiai reiškia, kad japonės moterys – nuo tų, kurios ką tik baigė mokyklą, iki karališkosios šeimos narių – blaškosi tarp tradicinių vaidmenų ir šiuolaikinės laisvės.
Šios dilemos rezultatas – viena iš keturių Japonijos moterų nuo 30 iki 34 metų 2000-aisiais buvo vis dar netekėjusi.
Dėl to moterys planuoja vaikus gerokai vėliau, jei išvis planuoja. Vidutinis gimstamumas Japonijoje pernai nusmuko iki 1,29 vaiko, tenkančio vienai moteriai (palyginti su 1,54 vaiko 1990-aisiais). Tai vienas iš žemiausių rodiklių visose išsivysčiusiose šalyse.
