Ištremti iš Sibiro – nusikalstamo urkų gyvenimo tradicijos

Tarp Ukrainos ir Moldovos gyvena tauta, ištremta iš Sibiro taigos, kurios papročiai ir tradicijos gali pasirodyti tokios pat egzotiškos kaip ir naujai atrandamų afrikos tautelių, nors ir daug civilizuotesnės. Sibiro nusikaltėliai, dar vadinami urkomis, turi labai unikalų gyvenimo modelį ir papročius, kurie dažnai gali būti sunkiai suvokiami šiuolaikiniam žmogui.

Kai lietuviai keliavo gyvuliniais vagonais į Sibirą, Stalinas gaudė urkas ir gabeno tais pačiais vagonais į Padniestrę, nes nusikaltėliai kliudė kurti komunizmą Sibire: atvirai niekino miliciją, plėšė traukinius su pinigais ir kitomis gėrybėmis, terorizavo valdžios atstovus.

Pateikiame keletą įdomesnių faktų apie Sibiro urkų gyvenimą, kuriuos savo knygoje „Sibirietiškas auklėjimas“ aprašė pusę savo gyvenimo tarp šių nusikaltėlių praleidęs rusų kilmės italų rašytojas Nicolai’us Lilinas. Ši knyga ką tik pasirodė lietuvių kalba („Obuolys“, 2013), o netrukus kino teatruose startuos Lietuvoje filmuota šio tikrais faktais grįsto romano ekranizacija. Knygos veiksmas vyksta jau po Sovietų Sąjungos griūties.

Kiekvieno Sibiro urko gyvenimą atspindi jo tatuiruotės

Knygos „Sibirietiškas auklėjimas“ viršelis

Rusijos nusikaltėlių visuomenės tatuiruočių kultūra yra labai stipri, o kiekviena tatuiruotė turi savo reikšmę. Tatuiruotės – tai savotiška asmens tapatybės kortelė, kuria pranešama apie savo padėtį nusikaltėlių visuomenėje. Tatuiruotės atspindi, kokiais nusikaltimais vertiesi, jomis perteikiama įvairi informacija iš asmeninio gyvenimo ir kalėjime patirtos kančios.

Kiekvienos bendruomenės tatuiravimo tradicijos yra skirtingos. Naudojami skirtingi simboliai ir schemos, pagal kurias ženklai išpiešiami ant kūno, o vėliau skaitomi ir suprantami. Sibiriečių tatuiravimo kultūra yra pati seniausia, nes kaip tik sibiriečių protėviai iš kartos į kartą perdavė tradiciją simbolius tatuiruoti šifruotai, užslepiant jų reikšmę.
Sibiriečių, kitaip negu kitų bendruomenių, tatuiruotės daromos tik rankomis, naudojant įvairių rūšių lazdeles. Mašininiu ar kitokiu būdu padarytos tatuiruotės laikomos nederamomis.

Pirmieji ženklai pradedami tatuiruoti, kai vaikui sukanka dvylika metų, ir tik paskui augdamas žmogus patiria įvairių išgyvenimų, pereina iš vieno gyvenimo etapo į kitą. Šiuos dalykus galima papasakoti šifruotomis ir užslėptą reikšmę turinčiomis tatuiruotėmis, dėliojant piešinį, kuris metams bėgant tampa vis sudėtingesnis.

Ginklų kultas ir įprasminimas

Sibiriečių nusikaltėlių ginklai skirstomi į dvi grupes: „garbinguosius“ ir „nuodėminguosius“. „Garbingaisiais“ vadinami tik medžioklei miške naudojami ginklai. Medžioklė, pagal sibirietišką etiką, yra apvalantis procesas, padedantis sugrįžti į lygmenį, kuriame žmogus buvo tuomet, kai jį sukūrė.

Medžioklei naudojami garbingieji ginklai, namie laikomi specialioje vietoje, vadinamoje „altoriumi“. Čia taip pat laikomi namų šeimininkų ir jų protėvių diržai, puošti istorinius epizodus vaizduojančiais piešiniais. Prie diržų visuomet kabo medžiokliniai peiliai ir kapšai su įvairiais talismanais bei kitais pagoniškuose sibirietiškuose apeigose naudojamais daiktais.

Filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ kadras

Nuodėmingieji ginklai yra tie, kurie naudojami nusikalstamais tikslais. Paprastai tokie ginklai laikomi sandėliuke ir slėptuvėse, įrengtose kieme, sode. Ant kiekvieno nuodėmingojo ginklo būna išraižytas kryžiaus ženklas arba kurio nors šventojo globėjo atvaizdas. Be to, kiekvienas toks ginklas būna „pašventintas“ sibirietiškoje bažnyčioje.

Tradiciškai tame pačiame kambaryje negali būti laikomas garbingasis ir nuodėmingasis ginklas, kitaip garbingasis ginklas bus suterštas amžiams ir daugiau nebus galima jo naudoti, nes visai šeimai užtrauksiąs nelaimę. Tuomet reikės jį sunaikinti, laikantis ypatingo ritualo. Susukus ginklą į paklodę, ant kurios pagimdė moteris, jis užkasamas į žemę. Sibirietišku įsitikinimu, viskas, kas susiję su gimdymu, turi teigiamos energijos, nes kiekvienas gimstantis vaikas yra tyras, nesusitepęs nuodėme. Todėl tyrumo galia tarsi užplombuoja nesėkmę. Ten, kur užkasamas suterštas ginklas, paprastai pasodinamas medis. Jeigu „prakeikimas“ imtų veikti, sunaikintų medį ir neišplistų kitur.

Galvos apdangalas, nurodantis tapatybę

Aštuoni trikampiai – kepurė, savotiška Sibiro urkų vėliava. Kepurę sudaro aštuonios medžiagos skiautės, tarpusavyje susiūtos taip, kad sudarytų savotišką kupolą, kurio viršuje prisiuvama saga. Yra ir nedidelis snapelis. Kepurės gali būti tik šviesios arba baltos spalvos. Rusijoje tokia kepurė yra vadinama kepka, jų yra įvairių rūšių.
Aštuoni trikampiai yra tik sibirietiškasis variantas. Tikro drąsaus ir apsukraus nusikaltėlio aštuonių trikampių kepurėlės snapelis turi būti smarkiai lenktas, užapvalintas ir jokiu būdu neįlaužtas taip, kad ties viduriu sudarytų aštrų kampą. Kai kas nors nori išreikšti panieką, savo priešo aštuonių trikampių kepurės snapelį lenkia tol, kol šis deformuojasi ir sulūžta.

Nusikaltėlių žargonu „užsidėti aštuonis tikampius“ reiškia įvykdyti nusikaltimą arba dalyvauti nusikalstamoje veikloje. „Laikyti aštuonis trikampius“ reiškia būti budriam, saugotis kokio nors pavojaus. „Nusismaukti aštuonis trikampius ant pakaušio“ reiškia elgtis agresyviai, ruoštis pulti. „Užsismaukti aštuonis trikampius ant akių“ reiškia pranešti apie būtinybę dingti, slėptis.

Įžeidimas lygus nusikaltimui

Įžeidimas visose kultūrose yra laikomas klaida. Jis būdingas silpniems ir nelabai protingiems žmonėms, kurie neturi nusikaltėlių savigarbos. Sibieriečiams kiekvienas įžeidimas yra nusikaltimas. Kitose bendruomenėse ne kiekvieną įžeidėją reikia nubausti, tačiau apskritai įžeidimas yra trumpiausias kelias į peilio ašmenis.

Filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ kadras

Vieno žmogaus įžeidimas gali būti pateisinamas. Kitaip tariant, jeigu aš ką nors įžeidžiau ir dėl to buvau atvestas pas seną autoritetingą nusikaltėlį, privalėsiu jam paaiškinti, kodėl tai padariau. Jis nuspręs, kaip būsiu nubaustas. Bet kuriuo atveju bausmės neišvengsiu, tačiau, jeigu nusikaltimas pateisinamas, manęs nenužudys ir nepažemins, kitaip tariant, liksiu savimi ir išsisuksiu gavęs perspėjimą. Įžeidimas pateisinamas, jeigu jis tau išsprūdo dėl asmeninių priežasčių ir nebuvo labai žeminamas: pavyzdžiui, jeigu pavadinai „šūdžiumi“ ką nors, kas padarė nuostolių tavo nuosavybei. O jeigu įžeidei jo mamos vardą, labai galimas dalykas, kad būsi persmeigtas peiliu.

Atleidžiama už įžeidimus, ištartus įtūžus ar nevilties akimirką, kai protą temdo smarkus skausmas, pavyzdžiui, mirus motinai, tėvui ar labai artimam draugui. Tokiais atvejais net nekalbama apie teisybės ieškojimą. Pasakoma, kad „buvo kaip nesavas“. Viskas tuo ir baigiasi.

Įžeidimai nepateisinami, kai baramasi dėl azartinių žaidimų ar nusikalstamos veiklos, meilės ar draugystės ryšių. Tokiais atvejais keiksmažodžių arba įžeidžiamų posakių vartojimas gali baigtis užtikrinta mirtimi.

Taip pat mirtimi arba ištrėmimų į atstumtųjų gretas yra baudžiamas visos tautos ar žmonių grupės įžeidimas.

Praktiškai nėra urkos, kuris dalies (kartais netgi didžiosios) savo gyvenimo nebūtų praleidęs kalėjime. Peilius nešiojasi jau vaikai ir pirmą kartą valdžios įstaigose apsilanko jau paauglystėje. Bet urkos remia vieni kitus kalėjimuose, padeda ryšiais ir pinigais, turi autoritetą tarp nusikaltėlių.

Sibiro urkų gyvenimas yra tarsi egzotiška subkultūra, kurioje viskas kitaip ir nematyta mūsų akims. Tam, kad perprastum jų tradicijas ir kultūrą reikėtų ne vienerius metus tarp jų gyventi. Nicolai’us Lilinas yra vienas iš nedaugelio augusių tokioje aplinkoje ir vėliau apie tai prabilusių. Be jo parašytos knygos „Sibirietiškas auklėjimas“ iki šiol nenutuoktume apie tai, kas yra garbingieji nusikaltėliai ir kaip jie žiūri į šį pasaulį.

Rugpjūčio 9 dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys filmas „Sibirietiškas auklėjimas“, kuriame vaidina garsusis Džonas Malkovičius bei didelis būrys lietuvių aktorių.