Istorijos „dėl juoko“ arba tiesosakos krizė

Gyvename pasaulyje, kuriame nebeliko tiesų, – vien tik nuomonės, o gebėjimas jas įpiršti tampa svarbiausia ne tik verslo, politikos, bet ir atskiro individo sėkmės sąlyga, kuri šiandien ugdoma jau nuo lopšio. Tai reiškia, kad bendraudami mes nesikeičiame žiniomis ir vertybėmis, o tik stengiamės kitą priversti ką nors nusipirkti, švęsti, kur nors skristi, ko nors norėti ar už ką nors balsuoti.

Taigi komunikacija vis dažniau tampa ne informavimo priemone, o emociniu aktu – jausmų, iracionalių pojūčių ir troškimų stichija. Tai, kas dar neseniai buvo menas – „tuo melu“, per kurį, anot P.Pikaso, išryškėja gyvenimo tiesa, šiandien tapo gamyba, viešosiomis technologijomis ar rinkodara. Kitaip tariant, manipuliatyvine veikla, kuri vis labiau užpildo dabarties realybę tuo, kas ji iš esmės ir yra, – iliuzija.

Siekimas bet kokia kaina sėkmės tampa religija, užvaldančia visą žmogaus būtį – jo dvasinį, fizinį ir net seksualinį gyvenimą. Tad ar verta stebėtis tokiais mūsų politikų, valdininkų ir net ištisų valdžios institucijų bei dalies žiniasklaidos veiksmais, kai paminamos elementarios moralės normos, visuomenės ir valstybės interesai, jos orumas dėl savų – asmeninių, partijos, klano ar grupės – interesų? Dažnai lieka tik vienas dvasinis daigas, tiksliau, šiaudas – viltis. Juk žmonėms būtina kuo nors tikėti. Ir jie balsuoja už nerealių pažadų negailintį prezidentą ar iš TV ekranų prieš negeroves „kovojantį“ seimūną.

Socialinio spektaklio veikėjai ir žiūrovai

Naivu manyti, kad žmogus visuomenėje galėtų gyventi neturėdamas savų interesų, norų ar troškimų. Tačiau šiandien, kaip niekada anksčiau, didesnė dalis žmonių savo troškimus sieja ne su kūrybiniu darbu, verslu, savišvieta, o su spalvingais spektakliais ir žaidimais, kuriuose karaliauja dekoracijos ir įvaizdžiai: „teisuoliai“ ir „tautos gynėjai“, „aukos“ ir „skriaudėjai“… Šiame netikrų aistrų debesyje ir ištirpsta realūs paprastų žmonių troškimai ir kasdieniai rūpesčiai. Antra vertus, akivaizdu, kad mūsų žmonės net intuityviai nesuvokia šio politinio spektaklio falšo.

Kaip pažymi garsus sociologas P.Bergeris: „Dažniausiai mes trokštame to, ko iš mūsų tikisi visuomenė. Mes patys norime paklusti taisyklėms ir vaidinti visuomenės mums priskirtus vaidmenis“. Tų vaidmenų ne tiek ir daug, tad iš esmės išsiskirti galime tik savo aktoriniais sugebėjimais, vaidybos nuoširdumu ir pastangomis. O jei pamėginsime laužyti šias žaidimo taisykles, sistema ras daugybę įmantriausių būdų, kaip tokius išsišokėlius sutramdyti – žiniasklaidos patyčios, apkalbos, „Dviračio šou“, politologų komentarai, nušalinimas nuo pareigų, pagaliau solidžios parlamentinės komisijos.

Gyvename didžiulių permainų metu, kai keičiasi vertybės ir vis aiškiau suvokiamas jų sąlygiškumas. Šiame nenusistovėjusių vertybių verpete priverstas keistis ir pats žmogus. Vientisos asmenybės poreikis ima nykti, o susiskaidžiusi, nefokusuota, neapibrėžta asmenybė praranda svarbiausią – atsakomybės – jausmą ir dėl sėkmės „čia ir dabar“ imasi bet kokių priemonių. Mūsų šalies politiniame gyvenime apstu pavyzdžių, kai partijos, ideologijos ir politinės pažiūros keičiamos taip lengvai kaip kaklaraiščiai.

Prezidentinis Lietuvos skandalas atskleidė, kad mūsų valstybėje vis dar egzistuoja politinės kultūros stoka ir politiniai klanai, besistengiantys išstumti tas grupes, kurios nesuvokia „tikrųjų“ žaidimo taisyklių. Kitaip tariant, dar labiau sustiprėjo nepakantumas neuoliems vaidmenų atlikėjams ir „apsišaukėliams“, nors jų vaidybos priemonės iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų politinio spektaklio veikėjų – vadinamojo politinio elito – gestų ir retorikos.

„Runkeliai“ ir „elitas“

Aišku, kiekvienam iš mūsų visuomet lieka dar vienas – klasikinis kelias: ignoruoti šį socialinį spektaklį, palikti šį kaukių balių. Tačiau toks „užribio“ žmogus tampa pavojingas ir nepageidaujamas bet kokiai sistemai – kaip į teatro užkulisius užklydęs nesusipratęs prašalaitis ar iš šalies žaidimą stebintis žiūrovas. Deja, tokiais „nesusipratėliais“, kuriuos sistema paniekinamai vadina marginalais, tapo daugelis mūsų intelektualų, nusipelnusių ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kultūrai, mokslui ar menui – V.Kavolis, A.Maceina, A.J.Greimas, T.Venclova, J.Mekas ir daugelis kitų...

Kaip tik tokios asmenybės šiuolaikinį pasaulį praturtino naujomis idėjomis, originaliais darbais, o pati marginalų sąvoka Vakarų civilizacijoje įgijo visai kitokią, pozityvią reikšmę, nes šiame didžiųjų pokyčių pasaulyje svarbiausi dalykai vyksta ant ribos. Tačiau pas mus vadinamasis politinis ir tautinis „elitas“, su blogai slepiamu nervingumu vertinantis mūsų politinės sistemos kritiką, garsiai apšaukia šiuos pavienius balsus radikalais, kitaip tariant, politiniais marginalais.

Galbūt taip visais įmanomais būdais stengiamasi užgožti akistatą su tiesa, nuslėpti akivaizdų faktą, kurį puikiai atskleidžia senas posakis – „karalius nuogas“? O ta tautos dalis, kuri dar išlaikė įgimtą pirmapradį žmogiškumo ir tiesos jausmą ir bando pritarti šiems balsams, susilaukia kitos, tautinio marginalo, etiketės –„runkelis“. „Runkeliais“ šiandien tapo kitas sistemos pakraštys – autsaiderių Lietuva, kuriai įgriso bet kokį padorumą praradusių ir nuo politinių žaidimų apkurtusių politikų „pjautynės“. Baisiausia, kad į jas aktyviai įtraukiamas ir jaunimas.

Konflikto dalyvės noriai eksploatuoja šio „nesusitupėjusio“ visuomenės sluoksnio gyvenimo patirties stoką, maksimalizmą ir naujovių poreikį, ugdo jame ne sveiką pilietiškumą, o pragmatizmą ir panieką auginantiems ne ideologinius „runkelius“, o tai, kuo ir jie, ir juos viliojantys politikai kasdien minta.

Verta pažymėti, kad visuomenėje vis dėlto egzistuoja vienas sluoksnis, kuris šiame politiniame „jovale“ išlaiko beveik sveiką nuovoką. Tai moterys, saugančios žmogaus prigimtinį, gamtos duotų vertybių kodą. Todėl nesunku pastebėti, kad įsiplieskusiose TV ir radijo diskusijose jų balsas neretai išsiskiria blaivumu ir tiesos pojūčiu.

Naujasis Babilono bokštas

Bendravimo priemonės, kupinos agresyvumo ir norinčios žūtbūt primesti savo nuomonę, šiandien tampa puikiausiu nesusikalbėjimo pavyzdžiu ir kovos arena. Kaip teigia žymus lietuvių kilmės mokslininkas A.J.Greimas, kartojasi Babilono bokšto istorija. Vertindamas šią padėtį, mokslininkas prisimena ir senovės Afrikos tautas, kuriose visos kalbos vertinamos tik vienu – teisingumo – kriterijumi ir visi pasakojimai skirstomi į „teisingas“ istorijas (mitus, legendas, ritualinius tekstus) ir istorijas „dėl juoko“, pasakojamas kasdieniame gyvenime.

Negalima nepastebėti, kad šiandien bet koks viešas pasisakymas neapsieina be cinizmo, pigaus humoro ar pašaipios gaidelės. Iš kalbančiojo niekas nelaukia teisingų, argumentuotų teiginių, o tik lengvai „suvirškinamo“ teksto, keliančio tiesos įspūdį. Taip tiesa tampa priemone, reikalinga tik „prastumti“ nuomonę ar paprasčiausią melą. Svarbiau yra ne kas sakoma, o kaip sakoma. Siekdamas paveikti klausytoją ir suteikti pranešimui tiesos įspūdį, pranešėjas apgaubia jį mistine paslaptingumo aureole arba įvelka į moksliškumo ir objektyvumo šydą, paslėpdamas savo interesus už tokių frazių, kaip „kas gali paneigti, kad“ arba „kaip buvo pranešta“ ir pan.

Tiesosakos krizė

Akivaizdu, kad šiandieninis pasaulis, taip pat ir Lietuva, patiria dar vieną, bene, svarbiausią – tiesosakos – krizę. Užtenka įsijungti radijo imtuvą ar tapti „Visuomenės intereso“, „Koridos“, kitokios politinės ar publicistinės laidos žiūrovu, kad susektum tuos „tiesos“ efektus, juos lydinčias intonacijas ir gestus. Kiekviena politinė grupė susikuria savo frazeologijos pasaulį, todėl skirtingas šalis atstovaujantys veikėjai nesusišneka, neranda bendrų vertinimo kriterijų. Nenuostabu, kad tokios laidos virsta tikromis koridomis, kuriose, deja, didžiausia auka – Tiesa.

Paradoksaliausia, kad nepaisant globalios tiesosakos krizės, šiandien, kaip niekada, žmogus pasmerktas būti priklausomas nuo visuomenės ir sistemos. Kaip šios priklausomybės atsikratyti? Jis gali atsiriboti nuo jos dviveidiškumu, cinizmo ar paslėptos paniekos šarvais, tapti „marginalu“ ar „runkeliu“, nuoširdžiai atlikti jam skirtą vaidmenį ar tapti vikriu apsimetėliu, tačiau, kaip ir visais laikais, jis turi dar vieną, bene oriausią išeitą – tapti kultūros žmogumi. O tai reiškia – būti piliečiu.

Tam, kad kartu su kitais priverstų sistemą ir valdžią ginti ne jos, o visuomenės tikslus ir interesus, neleisti jai paminti žmogaus orumo ir esminių jo vertybių. Tam, kad suvoktų tegu ir nemalonią tiesą, kad šis jo gyvenimas – tai tarsi lemtinga sutartis tarp jo ir visų kitų, žaidimas be atokvėpio ar net karnavalas, kur apdovanojimo sulaukia tik išradingiausios kaukės, ir kad visa šiuolaikinė civilizacija – tik istorijos dėl „juoko“.