aA
Tikitės, kad ką nors blogo parašysiu apie sovietų animaciją? Nesitikėkite, bent jau šį kartą.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Rusų animacijoje yra keletas filmų, gerai žinomų ir laikomų kultiniais. „Na, palauk!”, apie antropomorfinius vilką ir kiškį, yra vykęs bandymas atkartoti amerikietišką nuotykių animaciją, prisodrintą keturiais-penkiais juokingais įvykiais kiekvienoje filmo minutėje. Tiesa, labai pavėluotas: Walto Disney animacijos klasika apie Peliuką Mikį buvo sukurta (bent jau didelė jos dalis) dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o rusiškas serialas prasidėjo tik 1969 metais.

Trilogija „Rūgpienių kaimas“ (1978) buvo laikyta itin šmaikščia ir net liberalia, nors iš tiesų tai buvo tik šiek tiek geresnė animacija, nei nuobodi Sovietų Sąjungos saulėlydžio produkcija. Tik visiškai uždrožtam ir visko bijančiam tarybiniam piliečiui drąsiais galėjo pasirodyti juokai apie karvę, kuri galėtų duoti „Pepsi-Cola“ vietoje pieno, arba pusprotis laiškanešys, kuris atneša laišką, bet jo neatiduoda adresatui, nes namie nėra pilnamečių. Tai buvo atradimas žmonėms, kurie bijo net savo šešėlio. Kitiems tai buvo trys pamirštami filmukai, be gero siužeto ir su neryškiais charakteriais.

Pagaliau, „Ežiukas rūke“ (1975) buvo, nepaisant savo švelnaus lyrizmo (tuo pačiu metu rusiškai sentimentalaus ir gana ašaringo, lyg scenarijaus autorius būtų rašytojas Antonas Čechovas), daugiau žinomas kaip rusiško besaikio ir nepagrįsto gyrimosi ir savęs mitologizavimo pavyzdys. Kaip begėdės Vilniaus parduotuvėlių savininkės, besigiriančiančios savo „išrinktu geriausiu pasaulyje“ alyvuogių aliejumi iš Italijos, kurio apdovanojimas nieko nereiškia, taip ir rusai, kaip katė su pūsle, ligi šiol tamposi su filmo „Ežiukas rūke“ vienu tarptautiniu paminėjimu Japonijoje kaip su įrodymu, kad tai „geriausias visų laikų ir tautų pasaulio filmas“. Juokinga ir tiek, tik pasigyrimas iš tų, kurių daugiau niekas negiria.

Tik visiškai uždrožtam ir visko bijančiam tarybiniam piliečiui drąsiais galėjo pasirodyti juokai apie karvę, kuri galėtų duoti „Pepsi-Cola“ vietoje pieno, arba pusprotis laiškanešys, kuris atneša laišką, bet jo neatiduoda adresatui, nes namie nėra pilnamečių.
Andrius Užkalnis

Filmas „Brėmeno muzikantai“ (1969) ir po ketverių metų pasirodęs tęsinys „Brėmeno muzikantų pėdsakais“ yra kitoks. Brolių Grimų XVIII amžiaus pasakos apie keliaujančius muzikalius gyvūnus: asilą, šunį, katiną ir gaidį (Die Bremer Stadtmusikanten) ekranizacija – tiesa, labai apytikrė, atsipalaidavusi ekranizacija – buvo nupiešta, sočiai prikišus nuorodų į to meto populiariąją kultūrą ir išvengus bet kokios ideologijos, mat filmas buvo laikomas vaikišku (žiūrėjo, kaip dažnai būna, daugiau suaugusieji nei vaikai). Scenarijaus autorius ir tęsinio režisierius buvo boheminis aktorius Vasilijus Livanovas, pagrindinio veikėjo balsas filme apie krokodilą Geną, o taip pat pagrindinio vaidmens atlikėjas rusiškame seriale apie Šerloką Holmsą.

Filme trubadūras koncertuoja su keliaujančiais muzikantais-gyvūnais (ekrane jiems pritaikyta pūvančių Vakarų nekenčiamos populiarios kultūros sceninė stilistika ir manieros, ypač džiugina barzdotas gaidys kvadratiniais akiniais, tikras Kalifornijos hipis ir subkultūros atstovas; pažiūrėkite jaunų tėvų ar senelių nuotraukas iš to laikotarpio, ir pamatysite, kad visi save gerbiantys miesto vyrai, laikantys save inteligentais, atrodė būtent taip).

Apsilankęs karaliaus rūmuose, trubadūras įsimyli princesę, o princesė, žinoma, jam irgi neabejinga. Jie nori būti kartu ir, žinoma, būna, įveikę kelias kliūtis, pergudravę visus – ir karalių, ir rūmų apsaugą, ir naudingai pasipainiojusius plėšikus, ir (antroje dalyje) Genialųjį Seklį, važinėjantį „T“ modelio automobiliu „Ford“ su grotuotu skyriumi gale, skirtu grąžinamos pas tėvą bėglės princesės pervežimui. Ano meto žiūrovai pastebėjo, kad seklio „Fordas“ atrodo, kaip sovietinis milicijos visureigis, kurio galiniame grotuotame skyriuje vežiodavo smulkius nusikaltėlius į nuovadą, ir džiaugėsi – štai kaip jie įgėlė sistemai. Komiška, koks čia įgėlimas.

Filme trubadūras koncertuoja su keliaujančiais muzikantais-gyvūnais (ekrane jiems pritaikyta pūvančių Vakarų nekenčiamos populiarios kultūros sceninė stilistika ir manieros, ypač džiugina barzdotas gaidys kvadratiniais akiniais, tikras Kalifornijos hipis ir subkultūros atstovas; pažiūrėkite jaunų tėvų ar senelių nuotraukas iš to laikotarpio, ir pamatysite, kad visi save gerbiantys miesto vyrai, laikantys save inteligentais, atrodė būtent taip).
Andrius Užkalnis

Per daug laiko ir vaizduotės turintys žiūrovai filmo pasirodymo laikais ir ypač vėliau, jau laisvesniu laikotarpiu, bandė rasti filme nors šiek tiek Ezopo kalbos ir paslėpto protesto prieš režimą. Girdi, princesė, pabėganti pas keliaujantį muzikantą, galėjo būti užuomina į tuomečio vado, Leonido Brežnevo, dukrą Galiną, kurios lakstymai ir neapgalvotos santuokos (ypač pirmoji – su cirko artistu) buvo beveik niekam ne paslaptis. Tai visiška nesąmonė, nes netinkamai įsimylinti princesė ir laimingas keliaujantis šaunuolis, kūrybinių profesijų atstovas, ir jų abipusė sunkiai surasta laimė, yra įprastinis tokių istorijų siužetas.

Filmo kūrėjai nenorėjo ir neplanavo slėpti kokių nors įkandimų sistemai – apie tai jie daug kartų kalbėjo ištisais metais ir dešimtmečiais jo sukūrimo. Veikėjų portretuose buvo daug nuorodų į scenos ir ekrano veidus: pati princesė, angelo veidu, mini suknele, vos dengiančia kelnaites, ir įdainuota koloratūriniu sopranu, buvo nupiešta pagal vokalistę Michelle Phillips iš „The Mamas and the Papas“, filme mirgėjo Eltono Johno akiniai, batai ir skrybėlės, asilas ir trūbadūras abu nemenkai panašūs į Micką Jaggerį iš „The Rolling Stones“, o trys plėšikai tiesiog fotografiškai atkartoja sovietinių komedijų trio: Jurijų Nikuliną, Georgijų Viciną ir Jegenijų Morgunovą.

Filmo ašimi tapo jo muzika – kompozitorius Genadijus Gladkovas, vienas populiariausių ir produktyviausių sovietinio kino kūrėjų, sukūrė ir pirmosios dalies, ir tęsinio garso takelį. Įsimenamos ir skambiai, raiškiai orkestruotos dainos tapo net ne mėgiamos, o neįsivaizduojamai populiarios, ypač filmą atidarančioji keliautojų daina ir antroje dalyje nuskambėjusi galinga serenada „Patekės saulė“, kur trubadūras naktį dainuoja pilyje įkalintai princesei ir žada jai, kad jie bus kartu (žinoma, taip ir atsitinka, nes kaipgi kitaip).

Plokštelės pradiniai pardavimai viršijo ne tik lūkesčius, bet ir sveiko proto ribas: 28 milijonai parduotų plokštelių ją padarė rekordininke. Net sovietų estrados primadona ir deivė Ala Pugačiova kūkčiojo kamputyje – jos septynių milijonų tiražas iš penkerius metus pardavinėto pirmojo, ir populiariausio, albumo atrodė beveik kaip nevykėlės komercinė pusiau sėkmė.
Andrius Užkalnis

Kartu su filmu buvo išleista vinilo plokštelė su garso takelio dainomis, kur siužetas trumpai atpasakojamas papildomo pasakotojo (filme tokio nėra – ten tik dainos). Plokštelės pradiniai pardavimai viršijo ne tik lūkesčius, bet ir sveiko proto ribas: 28 milijonai parduotų plokštelių ją padarė rekordininke. Net sovietų estrados primadona ir deivė Ala Pugačiova kūkčiojo kamputyje – jos septynių milijonų tiražas iš penkerius metus pardavinėto pirmojo, ir populiariausio, albumo atrodė beveik kaip nevykėlės komercinė pusiau sėkmė.

„Brėmeno muzikantus“ supa legendos apie tai, kaip valdžia vis kritikavo ir puolė filmą ir jo tęsinį, nes buvo nepatenkinta ir suerzinta jų sėkme, ir norėjo juos drausti, girdi, neleido žinomiems atlikėjams perdainuoti tų dainų ir kitaip persekiojo. Tai geriausiu atveju yra smarkiai išpūsta tiesa arba visiškai netiesa. Jei kas nors būtų norėjęs uždrausti šį vaikišką filmuką, taip ir būtų padaryta, ir niekas nebepamatytų nei animacijos, nei plokštelės parduotuvėse, ir šiandien mes vargiai jį beprisimintume. Juo labiau ir tęsinio nebūtų.

Istorijos apie politbiuro posėdžius ir valdininkų siautėjimus Kultūros ministerijoje yra greičiau rusų polinkio susireikšminti ir save mitologizuoti pavyzdys: pakalbėk su sentimentaliu rusu ilgiau nei dešimt minučių ir jis, ko gero, pradės pasakoti, kaip jis susidūrė su represinėmis struktūromis, ir tik bičiulio iš KGB arba iš Kremliaus jį išgelbėjo, o gal dar prisidėjo ir draugas-desantininkas, kuris moka žmones žudyti vieno nykščio paspaudimu. Kiekvienas rusas pažįsta kokį nors desantininką, kuris žino labai daug slaptų dvikovos būdų, ir asmeniškai šriubavo atominę bombą slaptoje požeminėje laboratorijoje. Uždraustų kūrinių anais laikais buvo iš tiesų daug, ir mažai kas apie juos šiandien prisimena.

„Brėmeno muzikantai“ ir filmo tęsinys nebuvo tokie uždrausti kūriniai – atvirkščiai, tai buvo be galo populiarus ano meto kinematografo produktas, likęs ir iki šiol mėgstamas, su visomis savo melodijomis, kaip paminklas tam laikotarpiui. Net ir Lietuvoje jis įkvėpė daugelį kūrėjų ir atlikėjų: nuo „Keistuolių teatro“ (Ilona Balsytė, žinoma, kaip princesė) iki perdainavimų „Baliaus“ kasetėse.
Tai, ko gero, buvo tyriausias ir pats sėkmingiausias rusiškos animacijos pavyzdys, net ne laiką aplenkęs, bet tiesiog pagamintas už laiko ribų ir visiškai nepasenęs.

„Brėmeno muzikantai“, kino studija “Sojuzmultfilm”, 1969. Režisierė Inessa Kovalevskaja, scenarijaus autoriai – Jurijus Entinas ir Vasilijus Livanovas, kompozitorius Genadijus Gladkovas.

„Brėmeno muzikantų pėdsakais“, kino studija „Sojuzmultfilm“, 1973. Režisierius – Vasilijus Livanovas, scenarijaus autoriai – Jurijus Entinas ir Vasilijus Livanovas, kompozitorius Genadijus Gladkovas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena. Ką darys dotacijos netekę Palucko socdemai ir manifestą prieš valdančiuosius skelbiantys liberalai (8)

Kas išgelbės Gintauto Palucko socialdemokratus, kuriems už rinkimų pažeidimus atimta pusės...

Kaune - painios bylos finalas: sprendžiama, ar iš darželio paimtą vaiką grąžinti motinai (90)

Raudondvario seniūnijoje (Kauno r.) sprendžiamas klausimas, ar grąžinti paimtą penkerių metų...

Paliko traktorių judriausioje Vilniaus gatvėje, bet policija paaiškino – viskas pagal taisykles (31)

Ne vienas vairuotojas, pirmadienio vakarą važiavęs Vilniaus Tūkstantmečio gatve, galėjo tik...

Registrų centre beveik kas penktas darbuotojas susijęs giminystės ryšiais (5)

Registrų centro atliktas tyrimas parodė, kad beveik kas penktas įmonės darbuotojas (18 proc.),...

Kai kurių sričių darbuotojų Panevėžio regione trūksta kritiškai (1)

Panevėžio darbo rinkos mokymo centre, Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų iniciatyva,...

Po Austrijos pastabų sukruto visa Europa: pasirašomos sutarties pasekmes jausime ilgai? papildyta (289)

Vokietija kunkuliuoja. Šįkart dėmesio centre atsidūrė Jungtinių Tautų parengta Pasaulinė...

Toto Cutugno gyvenimas kaip filmas: žmoną mylėjo, bet gimė nesantuokinis vaikas, užklupo vėžys ir vos nežuvo aviakatastrofoje (4)

Liepą legendinis italas, padovanojęs pasauliui gausybę hitų, atšventė 75-ąjį gimtadienį....

Žinomos mamos apie vaikų skiepus: pasakė, kas padėjo apsispręsti papildytas vaikų profilaktinis skiepų kalendorius (14)

Skiepai vaikams šiandien vis dar aktuali tema. Paskleista baimė, kad neva skiepai sukelia autizmą...

Didingas paukštis, kurio neteksime: gaila, bet kažko imtis jau per vėlu (2)

Jau nuo neatmenamų laikų daugelyje tautų kilnusis erelis yra laikomas drąsos ir stiprybės...

Karjeros aukštumų pasiekusi lietuvė: jei tausosi save – rezultato nebus (77)

„Turiu labai smarkiai išreikštą „aš galiu“ savybę. Prisideda ir įgimtas žingeidumas....