II pasaulinio karo lavonai gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko ^{Ištraukos iš N. Nikulino knygos „Atsiminimai apie karą“}

N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.

Visą karą prasėdėjo tarp lašinių ir konservų – ir gavo ordiną

Norėdami išlikti kareiviai šaudė į save per duonos kepalus ir negyvėlius

Kare išlieka žiaurios asmenybės, viską užverčiančios priešų kūnais

Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.

Pro naujame Leningrado rajone septintajame aukšte esančio savo buto langą žiūriu į plačiai atsiveriančią gyvenamųjų namų statybą. Dykvietėje kyla ištisas miestas! Balose riogso sudužusios plytos, sulaužyti vamzdžiai ir betono sekcijos. Išdaužyto kelio purve įklimpo sunkvežimis. Dega iš naujų, dar nenaudotų lentų sukrautas laužas. Darbininkai dažnai rūko, o vieni jų patraukė prie alaus kiosko, kur stovi didžiulė eilė. Visiškai prastai organizuotas darbas...

Jeigu netikusiai organizuotas, tai gal iš viso nereikalingas ir geriau nutraukti statybas? Savaime suprantama, nė vienam iš mūsų nekyla tokia mintis. O tada, prie Pogostės, prastai kariaudami ir prarasdami devynis iš dešimties draugų, ar mąstėme apie pralaimėjimą? Beje, tada apie nieką negalvojom... Suakmenėję iš baimės mintijome tik apie tai, kaip išgyventi. Štai dabar mąstome ir kenčiame... Nejaugi nebuvo galima išvengti siaubingų 1941-1942 metų aukų? Beprasmių, iš anksto pasmerktų Pogostės, Siniavino, Nevos Dubrovkos ir kitų panašių vietų atakų?

Kaip gražiai visa tai aprašyta knygose, laikraščiuose! Apipinta romantika ir rausvu rūku. Matytas vaizdas! Taip jau buvo. Užtenka prisiminti Suvorovo žygių aprašymus. Viskas taip gražu! Bet didysis karvedys laimėdamas prarado keletą kartų daugiau žmonių nei jo priešai. O didysis 1812 metų žygis? Tai buvo siaubinga pergalė! Iš pradžių pakrikimas, pralaimėjimas po pralaimėjimo. Teko atiduoti pusę Rusijos ir Maskvą, kad galų gale suprastų padėties rimtumą, susitelktų ir sumuštų priešą. Tačiau kokia viso to kaina! Tai užmiršta ir tiesa paskandinta svaigiame patriotizme. Pasirodo, istorija nieko neišmoko. Kiekviena karta pradeda nuo pradžių, kartoja protėvių klaidas. Nacionalinės tradicijos tvirtesnės nei protas, tvirtesnės nei valia ir atskirų šviesiausiųjų protų geriausi norai.

1945 metų pergalė! Kiek ji kainavo Rusijai? Oficialiais duomenimis, – 20 milijonų žuvusiųjų, nedraugiškųjų duomenimis, – 40 ir net daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Jeigu suguldysite visus petys prie peties, tai jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko! Milijonai ir dešimtys milijonų skamba labai abstrakčiai, o kai matai šimtą ar tūkstantį lavonų, suplėšytų, įtryptų į purvą, tai daro įspūdį. Dabar spaudoje ir radijuje linksniuojam dvidešimt milijonų skaičių, kartais net atrodo juo koketuojame ir giriamės kaltindami Vakarų sąjungininkus, kad jie prarado mažiau. O pradėjus kalbėti apie konkrečius įvykius, apie Pogostę, Siniaviną ir tūkstančius kitų vietų kituose frontuose, nutylam. Konkretūs faktai apstulbina, pasakojant apie juos, reikia minėti konkrečius įvykius, kaltininkus, o jie kol kas gyvi. Taip ir tylim, o karas laikraščiuose ir memuaruose atrodo net labai gražiai.

Liaudies pašauktiniai – sutrikę, demoralizuoti, visiškai neparengti bei neišmokyti žmonės buvo metami tiesiai mirčiai į nagus..., leidyklos „Briedis“ nuotr.

Apie globalią statistiką negaliu spręsti. 20 ar 40 milijonų, gal daugiau? Žinau tik tai, ką mačiau. Pasak paskutiniojo rikiuotės dalies viršininko Neretino, mano „brangioji“ 311-oji šaulių divizija per savo gretas karo metu praleido apie 200 tūkstančių žmonių. Tai 60 tūkstančių žuvusiųjų! O tokių divizijų buvo daugiau nei 400. Aritmetika paprasta... Didelė dalis sužeistųjų pasveiko ir vėl pateko į frontą. Jiems viskas prasidėjo iš naujo. Galų gale du tris kartus pereidavę per mėsmalę jie žūdavo.

Taip iš gyvenimo išbraukta keletas kartų pačių sveikiausių, pačių aktyviausių pirmiausia rusų – vyrų. O pralaimėjusieji? Iš viso vokiečiai prarado 7 milijonus, beje, pačių didžiausių nuostolių patyrė Rytų fronte. Žuvusiųjų santykis 1 su 10 ar net daugiau. Pralaimėjusiųjų naudai. Nuostabi pergalė! Šis santykis visą gyvenimą persekioja mane tarsi košmaras. Kalnai lavonų prie Pogostės, Siniavino, visur, kur teko kariauti, iškyla prieš mane. Oficialiais duomenimis, kai kuriuose Nevos Dubrovkos ruožuose vienam kvadratiniam metrui tenka 17 žuvusiųjų. Lavonai, lavonai...

Kodėl taip? Ar negalėjo būti kitaip? Juk tiek jėgų ir priemonių prieš karą buvo skiriama kariuomenei! Dabar jau neslepiama, jog karo pradžioje pajėgų turėjome pakankamai. Tankų turėjom net daugiau nei vokiečiai. Tiesa, ne visi nauji, tačiau gynybai – daugiau nei reikia. Ir lėktuvų nemažai, tačiau įstengėme pirmąją karo dieną prarasti 2 tūkstančius mašinų aerodromuose, žemėje!

Vienu žodžiu, kaip visada, buvo netvarka, kvailystė, netinkama organizacija. Dabar, praėjus daugeliui metų po karo, manau, kad kitaip ir negalėjo būti, nes šis karas nuo ankstesniųjų mūsų karų skyrėsi ne kokybe, ne kariavimo maniera, o tiesiog mastu. Tai lėmė mūsų nacionalinis bruožas: daryti viską kiek įmanoma blogiau ir tam panaudoti visas priemones ir jėgas. Kartais generolų memuaruose aptinkame žodžius: „Jeigu būtų padarę taip, o ne taip, jeigu būtų paklausę manęs, viskas būtų buvę kitaip...“ Lauk nelaukęs, vis tiek būtum nesulaukęs!.. Kartais kaltina Staliną ar kitus asmenis. Žinoma, – Stalinas didžiausias blogis. Tačiau jis atsirado ne tuščioje vietoje. Jo figūra puikiai atrodo Rusijos istorijoje tarp didžiulės daugybės reformatorių: Ivano IV, Petro I, Nikalojaus I, Aleksandro su Arakčejevu ir kitų.

Visus mes vejamės, viską tobuliname, patys plėšomės lyg patrakę. Savo artimui mielai išplėštume šnerves. O tarp šių sunkių darbų – ramiai snaudžiam sau ant krosnies.

Bet tvarkos kaip nebuvo, taip ir nėra... Koks turėtų būti baisus kitas karas, jeigu norint laimėti pastarąjį, reikėjo pakloti vos ne pusę rusų vyrijos. Štai tokias mintis man kelia vaizdas pro savo buto langą.

Prisiminiau kitą matytą iš septintojo aukšto vaizdą. Kartą, 1943 metų vasarą, sėdėjome aukštoje eglėje tarp tankių šakų. Beveik pačioje eglės viršūnėje buvo sukalta medinė pakyla. Prie medžio prikaltos kartelės, kurios mums lipant į viršų atstojo kopėčias. Čia buvo įrengtas artilerijos pulko stebėjimo postas. Iš jo atsivėrė plati apylinkių panorama, o iki priešakinių linijų buvo vos apie pusantro kilometro. Mėlynas dangus plaukė virš mūsų... Švietė saulė. Pušis palengva suposi, jos šakos girgždėjo ir skleidė sakų kvapą.

Prie stereovamzdžio stovėjo mūsų vadas, stotingas, gražus jaunas pulkininkas. Ką tik nusiskutęs, raudonskruostis, kvepiantis odekolonu ir išlyginta palaidine. Juk jis miegojo ne urve kaip mes, o dengtame patogiame automobilyje su krosnele. Jo plaukai buvo nežemėti ir utėlės jo neėdė. Pusryčiams jis gaudavo ne srėbalo, o skaniai pakepintų bulvyčių su amerikietiškais mėsos konservais. Šis artileristas buvo pavyzdys visiems. Baigęs akademiją, puikiai mokėjo savo darbą. 1943 metais tokių buvo tikrai nedaug, nes daugumą sušaudė 1939-1940 metais. Kiti žuvo 1941-aisiais, o į vadovaujančius postus pateko atsitiktinai iškilę žmonės.

Pulkininkas atidžiai žiūrėjo pro stereovamzdį, glostė švariu delnu kietą įdegusį sprandą ir be pertraukos, tarsi užhipnotizuotas garsiai keikėsi. „Ką daro niekšai! Ak! Ak, ką daro šunsnukiai!“ Ką jie darė, nesunkiai matyti ir be stereovamzdžio. Už dviejų kilometrų priešais mus, už upelio iškilusi didelė kalva, ant jos kadaise stovėjo kaimas. Vokiečiai ją pavertė įtvirtinimų mazgu – namus įkasė į žemę, pastatė betoninius gaubtus, iškasė visą apkasų labirintą ir visa tai apraizgė spygliuotąja viela. Jau trečią dieną pėstininkai šturmavo šį kaimą. Iš pradžių ėjo viena divizija – tūkstančiai žmonių. Po dviejų valandų jų liko vos du tūkstančiai. Kitą dieną likusieji gyvi ir nauja divizija vėl lygiai taip pat „sėkmingai“ pakartojo ataką. Šiandien į mūšį metė trečiąją diviziją ir vėl pėstininkai atgulė amžino poilsio. Tirštas lavonų „sąnašynas“ puikiai matyti kalvos šlaite. „Ką daro b...! – vis kartojo pulkininkas.

Kalvos viršūnėje siautė ugnis. Didžiuliai liepsnos liežuviai, dūmų kamuoliai, daugybė sprogimų uždengė vokiečių pozicijas. Šaudė mūsų artilerija, katiušos, minosvaidžiai, bet vokiečių kulkosvaidžiai liko sveiki ir šienavo puolančius pulkus. „Ką daro niekšai! Reikia apeiti iš sparnų! Kam veltui naikinti žmones siunčiant juos į mirtį tiesiai prieš kulkosvaidžius!“ – vis aimanavo pulkininkas. Deja, „niekšai“ buvo gavę įsakymą ir jį tvirtai vykdė. Ne vieną ar du kartus matytas vaizdas! Ar ne lygiai taip pat vadovauja iš kabinetų, nurodydami, kur sėti kukurūzus, o kur avižas!? O tokio vadovavimo rezultatas – ne tik nėra avižų ir kukurūzų, bet, svarbiausia, ir apskritai neliko ko ėsti... Ir niekas nesėja, niekas nepjauna, neveisia karvių. Gamyklose tokia pati netvarka. Svarbiausia, išnaikino tikrus, sąžiningus šeimininkus, patyrusius vadovaujančius darbuotojus. Sugriauti tai, kas buvo kuriama šimtmečiais, labai lengva. Pamėgink dabar sukurti bei sutvarkyti ūkį iš naujo! O niekšai, patekę į viršininkų postus, juk priešinsis. Pajutę pavojų jungsis ir kaip vienas su didžia jėga gins savąjį pyrago gabalą.

Kare už tokią pačią „veiklą“ buvo mokama kareivių gyvybėmis. Šeimininkas iš Maskvos bedė pirštu į žemėlapį ir liepė pulti. Generolai varo pulkus, divizijas, o viršininkai vietose neturi teisės rodyti iniciatyvos. Įsakymas vienas: „Pirmyn!“ ir ėjo kareiviai, neturintys teisės atsisakyti, mirti. Tiesiai į kulkosvaidžius. Apeiti iš sparnų? Nėra tokio įsakymo! Darykite, kas liepta. Beje, kam galvoti ir svarstyti? Viską pamiršo. Rūpi tik vienas dalykas, kaip įsiteikti viršininkui, kad kuo ilgiau išsilaikytum šiltoje vietoje. Nuostoliai neturi jokios reikšmės. Praradai vienus – atvarys kitų. Kartais kareiviai žuvo net nesusipažinę prieš mūšį. Žmonių užteks.

Čiumpa užnugaryje, laukuose, gamyklose, aprengia miline, šautuvą į „dantis“ ir „pirmyn!“ Sutrikę, išsigandę, demoralizuoti – krinta kaip musės. Tais pačiais 1943 metais mačiau prie Voronovo pėstininką, kokių keturiasdešimt metų, kuris šliaužė nepakeldamas galvos palei priešakinę liniją. Netekęs orientacijos, nežinodamas, kuria kryptimi šliaužia. Sušukau jam: „Kur tu, kareivi?!“, o jis man, aštuoniolikamečiui berniūkščiui: „Dėdule, kur antrojo bataliono virtuvė?“ Į viską jam buvo nusispjaut. Kareivis buvo alkanas, sutrikęs ir išsigandęs. Apie kokį mūšį tokioje situacijoje galime kalbėti! Pripratome mes prie to: kareiviai – mirti, viršininkai – juos pražudyti.

Jau 1941-1942 metais pėstininkų divizijose susidarė tam tikras tiekėjų, medikų, kontržvalgų, štabo darbuotojų ir panašių žmonių sluoksnis, sukūręs pastiprinimų priėmimo bei siuntimo į mūšį, į mirtį, mechanizmą. Savotiškas mirties malūnas. Šis sluoksnis visada išliko, priprato prie savo baisių funkcijų. Savaime suprantama, ir žmonės tokiam darbui buvo parenkami atitinkami, tie, kurie galėjo susitvarkyti su tuo darbu. Tokiai vadovybei buvo parenkami visiškai nemąstantys, bukagalviai, arba vien padugnės, kurios išsiskirdavo ypatingu žiaurumu. „Pirmyn!“ – ir viskas. Kaip pasakoja mano „brangiosios“ 311-osios divizijos pėstininkų pulko vadas, į šias pareigas pateko iš pirties-skalbyklos būrio vado pareigų. Pasirodo, buvo pats tinkamiausias iš visų, nes visai nesvarstydamas varė savo pulką pirmyn. Pulko žmones jis prarado ne vieną kartą, o tarp šios „veiklos“ gėrė degtinę ir šoko „čigoniukę“.

O vokiečių pulko, esančio priešpriešoje mums prie Voronovo, vadas dar 1914-1918 metais vadovavęs batalionui, buvo tikras profesionalas, žinojo visas karinės veiklos subtilybes ir, savaime suprantama, mokėjo saugoti žmones bei triuškinti mūsų puolančias ordas... Didysis Stalinas, neslegiamas sąžinės, moralės, religinių įsitikinimų, sukūrė tokią pačią didžiąją partiją, kuri demoralizavo visą šalį ir nuslopino kitaminčius. Štai čia ir slepiasi mūsų požiūris į žmones. Kartą atsitiktinai išgirdau komisaro ir šaulių bataliono vado pokalbį mūšio metu. Šiame pokalbyje atsiskleidė viso veiksmo esmė: „Dar porą dienelių pakariausim, pribaigsim likusius ir važiuosime į užnugarį performuoti pulko. Štai tada ir galėsime pasilinksminti!“

Beje, karas visada buvo niekšybė o kariuomenė – žudymo įrankis, blogio įkūnytoja. Nebuvo ir nebus teisingų karų, kad ir kaip juos teisintų, tai prieš žmones nukreiptas aktas. Kareiviai visada buvo mėšlas. Ypač mūsų didžiojoje valstybėje ir ypač socializmo sąlygomis.

Prisimenu dar vieną karo epizodą. Vienam generolui, Leningrado fronte vadovavusiam korpusui, buvo pasakyta: „Generole, negalima atakuoti šios kalvos, mes tik prarasime daugybę žmonių, o sėkmės nėra ko tikėtis“. Jis atsakė: „Pamanyk tik, žmonės! Žmonės tik dulkės – „pirmyn!“ Šis žmogus nugyveno ilgą gyvenimą ir mirė savo patale. Prisimenu kito karininko, pulkininko, kariavusio greta jo, likimą. Pulkininkas vadovavo tankų brigadai ir buvo pagarsėjęs tuo, kad visada priekyje visų eidavo į ataką. Kartą mūšyje ties Volosovo stotimi ryšys su juo nutrūko. Jo tanko ilgai, daug valandų ieškota ir galų gale rasta. Buvo sudegęs, parudavęs. Atidarius sunkų viršutinį tanko dangtį, į nosį mušė tirštas, bjaurus sudegusios mėsos kvapas.

Man atrodo, kad šių dviejų pulkininkų likimas labai simboliškas! Jis atskleidžia amžiną blogio ir gėrio, sąžinės ir nesąžiningumo, savo artimo meilės ir neapykantos kovą! Galų gale gėris nugalėjo, karas baigėsi. Deja, kuo buvo sumokėta? Laikas sulygino šiuos du pulkininkus: Sankt Peterburge yra generolo, o šalia – pulkininko tankisto gatvė.

„Ką daro niekšai! Ak, ką daro šunsnukiai!!“ – vis kartojo mūsų pulkininkas. Sėdėjome šalia ir iš viršaus stebėjome priešais vykdomą piktadarybę. Staiga ryšininkas pakvietė pulkininką. Išklausęs tai, ką jam sakė telefonu, pulkininkas atsisuko į mus: „Kaimo prieigose žvalgus ir radistus užmušė sunkus sviedinys. Renkitės, eisite į jų vietą!“ Jis pirštu parodė ten, tą kalvą – mažytį ugnies ir dūmų pragarą. Mes atsakėme: „Klausom!“

N. Nikulino knyga „Atsiminimai apie karą“ – atviras sovietų kario pasakojimas

Knyga „Atsiminimai apie karą“, leidykla „Briedis“

Vieno pietryčių Lietuvos rajono laikraštis į leidyklos siūlymą pristatyti skaitytojams neseniai išleistą vokiečių kario knygą – dienoraštį – atsakė (kalba netaisyta) taip: „Visiskai nedomina. Musu skaitytojai skaito apie kitus veteranus, kurie palauzė nacizma“.

Bet vargu ar net šiam pietryčių Lietuvos rajono laikraščiui pavyktų apkaltinti buvusį rusų karį, veteraną, profesorių N. Nikuliną (ir leidyklą) nacizmo propagavimu.

Leidykla „Briedis“ skaitytojams pateikia N. Nikulino (1923–2009), Rusijos meno akademijos nario korespondento, profesoriaus, Ermitažo ir Peterburgo meno akademijos istoriko vadovėlių apie meną, buvusio Raudonosios armijos kario, patyrusio Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, knygą „Atsiminimai apie karą“.

N. Nikulinui teko kovoti fronto priešakinėse linijose. Nors buvo verčiamas paminti savo įsitikinimus, moralines nuostatas, jis vis dėlto įstengė atsispirti milžiniškam tuometinės sovietų propagandos, raginusios žudyti ir prievartauti, spaudimui. Tačiau dėl to buvo smerkiamas net bendražygių. O kartais tiesiog kildavo pavojus būti savųjų sušaudytam ar bent išsiųstam į bausmės batalioną, kas iš esmės taip pat prilygo mirčiai.

Tad ši knyga, nepaisant sovietų propagandos melo, ilgus dešimtmečius kimšusio į žmonių galvas pasakas apie drąsius, kilnius, didvyriškus Raudonosios armijos karius, kaip tik atskleidžia ilgai slėptą tiesą apie vadinamąjį „Didįjį Tėvynės karą“.

N. Nikulino knyga labai nuoširdi ir įtaigi. Bet ir labai baisi, sukrečianti. Karas joje parodomas iš pačios žiauriausios pusės: žvelgiant kareivio, kovojančio priešakiniame fronto ruože, akimis. Tas žmogus dvejus metus šliaužiojo pilvu per purvą nepakeldamas akių, kiekvieną akimirką rizikuodamas gyvybe turėjo eiti mūšin per sudegusius, sušalusius draugų lavonus. Ir į jį nuolat taikėsi priešas. Štai tokia tikroji nepagražinta to siaubingo karo kasdienybė.

Apskritai karo veidas niekada nebuvo gražus. Jame visada netrūko beprasmiškų žiaurybių, negailestingumo. Tačiau tokio barbariško, net žvėriško visuotinio žiaurumo, kurio buvo tiesiog verčiami imtis sovietų kariai ir prieš civilius gyventojus, naujųjų laikų istorijoje bent iki Antrojo pasaulinio negirdėta.

Rusijoje – šalyje, kurioje iki šiol pasakojama visiškai iškreipta Antrojo pasaulinio karo istorija, – N. Nikulino atsiminimai yra reti atvirumu, siekiu realiai pažvelgti į to meto įvykius. Deja, ši knyga ten laikoma valdžiai vienu iš pačių neparankiausių leidinių apie Antrąjį pasaulinį karą...

„Atsiminimus apie karą“ parašė žmogus, išgyvenęs visą kovų baisumą, keturis kartus sužeistas, apdovanotas daugybe ordinų ir medalių. Pats patyręs Raudonosios armijos karių, savo draugų darytas niekšybes ir išdavystes, bet visada tikėjęs, kad geriausiai žaizdas užgydo Tiesa.
Matyt, ne veltui knygos pabaigoje autorius 2007 metais įrašė tokias eilutes: „Jeigu aš dabar būčiau rašęs šią knygą, ji būtų dar žiauresnė...“

Knygos tekstą papildo 273 fotonuotraukos, dokumentų kopijos ir žemėlapiai.