I.Brazauskas. Ekonomikos augimas, arba nuverstas gėlių vazonas

Dabar dominuojanti makroekonomikos teorija, reprezentuojama tokių ekonomistų kaip Tarptautinio Valiutos Fondo vyriausiasis ekonomistas Olivier Blanchard, ekonomikos augimą išskaido į tris laikotarpius: trumpalaikį, vidutinį ir ilgąjį.

Trumpuoju laikotarpiu viską lemia trumpalaikiai svyravimai – ekonomiką sustiprintį gali valstybė, pirkdama prekes ar mokėdama atlyginimus ir pensijas skolintomis lėšomis, bankai, lengviau skolindami pinigus, arba staiga pagerėję gyventojų lūkesčiai. Vidutiniu laikotarpiu svarbu, kaip ekonomika sugeba išnaudoti savo gyventojų potencialą: jei bedarbystė ilgą laiką viršiją optimalią, akivaizdu, kad ekonomika auga lėčiau arba traukiasi.

Ilguoju laikotarpiu (daugiau kaip 10-ies metų) ekonomikos augimą lemia tik trys pagrindiniai veiksniai – labiausiai technologinė pažanga, po to gyventojų skaičiaus didėjimas, o taip pat taupymo ir investicijų lygis.

Technologinės pažangos nereikėtų supaprastinti iki mokslinių tyrimų ir išradimų. Svarbus  bendra technologijų pažanga tam tikroje visuomenėje – tiek technikos, tiek ir vadybos ar paslaugų kokybės. Taigi Lietuvos technologijų pažangą galima įvertinti pagal tai, kaip toli esame pažengę kaip technologijų vartotojai ir kaip technologijų gamintojai. Kaip technologijų vartotojai mes dažnai nenusileidžiame pažangiausioms valstybėms, ypač fizinių technologijų naudojime: oro uoste stovi nauji Boeingai, gatvėse rieda naujos Toyotos, po daugiabučius namus išvedžioti modernūs plačiaujuosčio interneto laidai.

Viešųjų paslaugų vartojimo srityje tai pat galima pastebėti technologinę pažangą, pavyzdžiui, registrų centro registracijoje ar mokesčių metiniame deklaravimime. Tačiau vistiek beveik kiekviename žingsnyje gali susidurti su kokybės trūkumu, kurį galima vadinti tiesiog žemu vadybiniu technologijų lygmeniu. Pavyzdžiui, darbovietės medicininėje knygelėje užpildoma asmens pavardė, adresas, telefonas. Pagrindinėje medicinos įstaigoje – ta pati pavardė, adresas, telefonas. Nusiuntus plaučių nuotraukos į didesnę ligoninę vėl viskas pildoma iš naujo. Ir negana to, toje pačioje ligoninėje nuėjus susimokėti vėl registruojami tie patys duomenys.

Dar kurioziškesnę situaciją teko patirti automobiliu netyčia nuvertus vazoną prie Vilniaus savivaldybės (net nekalbant apie tai, kad įvykį stebėjimo kamera užfiksavę apsaugos darbuotojai paskambinę siūlė “susitarti” ir neperduoti duomenų policijai). Į Vilniaus kelių policiją, jei įvykis užfiksuotas video kamera, visada reikia važiuoti fiziškai, net ir dėl menkiausios 50 litų baudos, skirtos už greičio viršijimą.

Nėra galimybės virtualiai sutikti su pažeidimu ir tiesiog sumokėti baudą. Vazono istorijos atveju po apsilankymo kelių policijoje dar teko važiuoti į teismą, nes policija nėra įgaliota priimti sprendimo. Apskundžiant sprendimą aukštesniajam teismui, vėl teko važiuoti į jį vien atiduoti pasirašyto popieriaus lapo. Pirma liūdna išvada yra ta, jog Lietuvoje neveikia elektroninio parašo sistema. Tai kainuoja labai daug laiko tiek paprastiems piliečiams, tiek įmonėms.

Antra liūdna išvada yra tai, kad koordinacija tarp atskirų įstaigų yra tikrai prasta. Grįžkime prie nuversto vazono istorijos. Žvelgiant atgal nereikia stebėtis, jog policija neturi jokios galimybės žinoti, kad pirminis teismo sprendimas dėl baudos buvo apskųstas aukštės instancijos teismui. Taigi asmuo, būdamas aktyvus pilietis ir belaukdamas aukštesniojo teismo posėdžio (į kurį neturi teisės nuvykti, nes tai, cituojant biurokratinius raštus, yra “rašytinis posėdis”), vieną dieną gauna laišką iš anstolio su įspėjimu, jog jis nesumokėjo baudos pagal pirminį teismo sprendimą.

Antstolis pareikalauja, kad pilietis atvežtų jam kreipimosi į aukštesnįjį teismą kopiją ir apsilankytų darsyk, kai teismas priims sprendimą. Be to, piliečiui kyla klausimas, kodėl Vilniaus kelių policija ir vienas teismas naudojasi labai nepatogiomis privačių kurjerių paslaugomis, o aukštesnysis teismas - Lietuvos paštu (kurjeriui per dvi dienas neradus piliečio ir grąžinus sprendimą teismui, teismas toliau nesistengia informuoti piliečio, o nuvykus į teismo raštinę ieško grąžinto laiško po kelis kabinetus apie dvidešimt minučių). Taip pat kyla pamąstymas ir apie tai, kaip Vilniaus kelių policija pasirenka antstolius.

Na, o dabar įsivaizduokime paprastą sistemą, kurioje būtų matyti visa nusižengimo ir baudos istorija, ir kuri yra suintegruota su policijos, abiejų teismų ir antstolio duomenų bazėmis. Dar įsivaizduokime, kad vietoje to, jog vežtų medicininės knygelės, Sodros ir paso kopiją darbdaviui, pilietis, ramiai bežiūrėdamas futbolo varžybas, savo e-piliečio erdvėje gali spustelėti, kad sutinka, jog tas ir tas darbdavys gautų jo elektroninio Sodros, paso ir medicinos knygelės kopiją ir dar uždėtų nors ir penkis elektroninius parašus visur, kur jų reikia. Vasiukai? Tik ne Lietuvoje?

Ir visgi negaliu susilaikyti desertui nepasismaginęs Vyriausybės ir Seimo sąskaita. Pasirodo, Seimo kanceliarija niekaip negali matyti, jog valstybės tarnautojas ką tik dirbo Vyriausybėje. Tam reikalingas popierinis įrodymas. Jie negali gauti tos informacijos ir iš Sodros, o pilietis turi darbo arba, dar blogiau, laisvalaikio metu trenktis į Sodrą, kur paslaugi tarnautoja spustelės keletą mygtukų ir sulauks spausdintuvo.

Liūdniausia, kad beveik niekas Lietuvoje nežino, jog Estijoje beveik visa tai galima padaryti jau nuo 2000-ųjų metų. Išmanieji Lietuvos e-verslininkai įmones registruoja Estijoje net neišeidami iš savo studentų bendrabučio kambario. Ten jie moka ir mokesčius.

Prieš kokius dešimt metų, norėdamas gauti medicininę pažymą dėl karinės tarnybos vienoje medicinos įstaigoje, turėjau važiuoti per visą Vilnių į kitą medicininę įstaigą tam, kad gaučiau parašą, jog nesu įtrauktas į vieną pavojingų ligų duomenų bazę, o paskui laukti venerinių ligų dispanceryje kito tokio paties parašo. Kai pasiskundžiau tokia netvarka vienai išmaniai kolegei, ji pasakė, jog Lietuva visgi ne Korėja ir ne Singapūras – reikia šiek tiek palaukti. Tačiau dabar jau laukti pabodo. Ypač kai pamatau eiles Sodroje ar Antakalnio poliklinikoje nepaisant dešimties aptarnaujančių langelių ir kai matau nuobodulio iškamuotus darbuotojų veidus, kurie turi tūkstančius kartų per mėnesį užrašinėti asmens vardą, pavardę, adresą, telefoną...

Argi būtų taip sunku įdiegti vieną bendrą e-piliečio sistemą su e-parašu, kur tilptų viskas – Sodros, baudos, diplomai, leidimai statybai ir dar kas nors. Dabar gi kiekviena valstybinė įstaiga pati nuolatos įsisavina Europos lėšas savo asmeninių elektroninių sistemų kūrimui, o daugelyje įstaigų tas sistemas prižiūri tų įstaigų programuotojai.

Ką visa tai bendro turi su ekonomikos augimu ilgalaikėje perspektyvoje? Ogi tai, jog egzistuoja dalykai, kurių mes negalime kontroliuoti . Pavyzdžiui, negalime priversti olandų, kad jie pirktų mūsų sukurtus išmaniuosius žolės laistytuvus, tačiau mes galime kurti pačias išmaniausias paslaugas savo vartotojams, jeigu jau tam turime mokesčių mokėtojų pinigų – taip galima vienu kartu atpiginti paslaugų kainą ir padidinti jų kokybę bei sutaupyti krūvas laiko mūsų vartotojams. Tai padaryti yra visiškai paprasta. Mes žinome kaip. Juk svarbiausia žmogus. Kartu pasiekėme daug, nesustokime.