Užsukus į apatinių drabužių parduotuvę sunku iš jos išeiti - knieti išsimatuoti visas liemenėles: įvairių formų, spalvų, kirpimų ir išdailinimų. Dizaineriai neriasi iš kailio, kad įtiktų net pačioms įnoringiausioms klientėms, tad išsirinkti kokybišką apatinį drabužėlį - vienas malonumas. Bet taip buvo toli gražu ne visada.
Prašmatnių korsetų virsmas liemenėlėmis
Dar apie 1900 metus kilmingos aukštuomenės damos sugaišdavo pusdienį, kol įsisprausdavoį prašmatnų korsetą. Ispanijos aristokratės liemenį suverždavo iki keturiasdešimties centimetrų - it širšės. Nenuostabu, kad moterys alpdavo ir kentė net fizinius skausmus. Todėl nuo seno vyko kova su šiuo kankinimo įrenginiu - Bažnyčios ir net karaliaus įsakymai drausdavo dėvėti korsetus. XX amžiaus pradžioje korsetas palaipsniui trumpėjo, kol galų gale apėmė tik liemenį bei klubus ir atvėrė kelią rastis naujam gaminiui.
Liemenėlės („brassiere") terminas pirmą kartą panaudotas 1907 metais amerikiečių, o 1912 metais - anglų žurnale. Niujorkietei Mary Phelps Jacob (Caresse Crosby) kilo idėja panaudoti du trikampius krūtinei pridengti. 1913-aisiais Jacob pardavė liemenėlės atvira nugara patentą „Warners" kompanijai.
Ketvirtajame dešimtmetyje mada grįžo prie moteriškų kūno formų -„Warners" pritaikė liemenėlei krūtis prilaikančius ir formuojančius kaušelius. Liemenėlė įsitvirtino kaip svarbiausias apatinis drabužis ir viena iš pikantiškiausių moters garderobo detalių. Vėliau liemenėlės pokyčius skatino ne tik madingų formų kaita, bet ir naujos medžiagos - lateksas, nailonas, poliesteris, elastanas ir spandeksas, erotikos įsitvirtinimas ir kino gražuolių kultas.
„Nuogybė po suknele"
„Kiekviena epocha sukuria savitą grožio idealą. Pirmasis pasaulinis karas išlaisvino madą - iki trečiojo dešimtmečio ji tik įsibėgėjo. Tokios naujovės kaip sportiški drabužiai, trikotažas stojo į vieną gretą su atgyvenusiais krinolinais. Karas „pataisė" moterų figūras - lieknumas tapo didžiausiu pranašumu. Jau nereikėjo pabrėžti talijos, veržti jos korsetu.
Moteriška mada žingsniavo pirmyn ieškodama patogesnių variantų. Dėl devizo „nuogybė po suknele" daugelis moterų apskritai nebenorėjo vilkėti korsetų. Vietoje jų ėmė nešioti pailgintas liemenėles su juostelėmis kojinėms prisegti. Vis dėlto populiariausios buvo iš Amerikos vežamos liemenėlės („bandau"), suspausdavusios krūtinę, kad pasiektų tuomet madingą „garcon" stiliaus siluetą",- apatinių drabužių raidos istriją pasakoja dizainerė Evelina Dragūnienė, dirbanti "Utenos trikotažo" prekybos tinkle.
Smėlio laikrodžio siluetas
Ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje vėl akcentuojamas smėlio laikrodį primenantis moters siluetas - korsetas grįžta. Anuomet pradėjo populiarėti elastiniai diržai ant klubų, tačiau svarbiausia naujovė - krūtinę pakeliančios liemenėlės. Schiaparelli sukuria juodą suknutę, kurios viršutinėje dalyje įsiūta liemenėlė.
Antrojo pasaulinio karo metu apatiniai drabužiai buvo skurdūs: visų visuomenės klasių moterys juos siūdinosi pačios iš įvairiausių, kokias tik pavykdavo gauti, medžiagų. Karo pabaiga paskatino naujos eros suklestėjimą.
Revoliucinis Christian Dior „New Look" stilius 1947-aisiais užbaigė ilgą prabangių produktų abstinencijos periodą. „Klasikinis moteriškumo ir seksualumo prototipas - laibas liemuo, aptakūs klubai ir putli krūtinė - virto etalonu. Apatinių drabužių madą ėmė diktuoti žydrasis ekranas", - sako Dragūnienė.
Šeštajame dešimtmetyje efektingiausia kūno vieta pripažintas moters biustas. Itin madingos tapo liemenėlės su kūgio formos kaušeliais. Greta atsirado ir iš apačios krūtis pakeliančios liemenėlės, tačiau stulbinamos sėkmės ir pripažinimo sulaukė liemenėle be petnešėlių. Anot dizainerės, aštuntasis dešimtmetis - peršviečiamų apatinių drabužių iš tiulio ir nailono suklestėjimo metas. „Šiuo metu pradėję nykti viršutinių ir apatinių drabužių skirtumai devintajame dešimtmetyje dar labiau susilpnėjo. Apatiniai drabužiai tapo labai matomi - liemenėlę siūloma dėvėti su vyrišku kostiumu it viršutinį drabužį.
Šiandien karaliauja minimalizmas, ypač populiarus apnuogintas kūnas: siekiant suvilioti vyrą reikia vadovautis principu „nei nuoga, nei apsirengusi". Apatiniai rūbai turi pridengti intymiausias vieteles taip, kad vyrų vaizduotėje atrodytume visiškai nuogos", -šypsosi pašnekovė.
Įkandin Holivudo žvaigždžių
Kinas visada buvo nepamainomas moteriškų apatinių drabužių mados barometras, raiškiai atspindintis kiekvienam metui būdingą stilių. Savo gyvavimo pradžioje žydrasis ekranas itin eksploatavo intymius moteriškus drabužėlius: amžiaus viduryje filmų industrija labai pamėgo prancūzišką kankaną su romantiškais juodais apatiniais. Sophia Loren dažnai pasirodydavo prašmatniais apatiniais, glotniai aptempusiais nepriekaištingą figūrą.
„Theda Bara, tapusi pirmuoju Holivudo sekso simboliu, jau 1917-aisiais juostoje „Kleopatra" demonstravo rytietiškus apatinius drabužius. Ja pasekė daugybė kitų grožio ir erotikos dievaičių: Mae VVest, Marlene Dietrich, Liza Minnelli, Romy Schneider, Brigitte Bardott, Marilyn Monroe, Kim Bassinger", - vardija Dragūnienė.
Net galingiausios Jungtinių Valstijų moralės sergėtojų grupuotės buvo bejėgės prieš kinematografų nuovokumą. Sumanūs kūrėjai žaibiškai suprato, kad subtilūs apatiniai žiūrovams daro stulbinamą poveikį, daug stipresnį nei visiškas nuogumas.
Nuo tada kiekviena kino žvaigždė mirgėdavo ekrane prašmatni ir gundanti: reikli suvedžiotoja, apsitempusi juodais apatiniais drabužiais ir primerkusi akis. Ryškus makiažas, putlios lūpytės, cigaretė, provokuojanti poza ir aukšta krūtinė virto vizitine kortele.
Efektingas ir priešingas tipažas: ne tokia užgaidi bei kaprizinga atviraširdė naivuolė, vilkinti baltais, nekaltybe dvelkiančiais apatiniais drabužėliais. Šios herojės koziris - plačiai atmerktos akys, natūralus makiažas, kiek praverta burna, balti dantys, kukli, santūri laikysena, drovus elgesys ir mažutis biustas - taip pat kaitindavo žiūrovų aistras.
Moterys aklai sekė ekrano gražuolių pavyzdžiu ir įsitikino, kad geidulingai ir nesutramdomai geišai, dėvinčiai seksualiais apatiniais drabužiais, be vargo atsiveria durys į perspektyvių visuomenės šulų širdis ir pinigines.
