„Jie nepaliko manęs ramybėje, vis primindavo, kad galėčiau toliau tęsti studijas. Netyčia ir pati pajutau, kad ir studijų, ir paskaitų, ir rašymų man trūksta. Ir įstojau“, - DELFI pasakojo L. Sungailienė.
Taip gimė disertacija „Žemaičių muzikinis dialektas: intonacijos ir artikuliacija“. L. Sungailienė, būdama žemaitė, sako jau stodama į LMTA žinojusi, kad ir mokslo darbus rašys apie žemaičius. Tad temos nagrinėjimas įvairiais aspektais prasidėjo nuo pirmo kurso.
Pasak pašnekovės, žemaičiai išsiskiria tipiškomis intonacijomis ir tam tikrų dainų tipų atlikimu. „Dainose daug tarmės įtakos, ir muzikinis dialektas, ir pati žemaitiška melodija, jos išdainavimas – labai išskirtinis. Tai bandžiau įrodyti ir specialiomis kompiuterinėmis programomis, braižiusiomis grafikus, kreives“, - aiškina humanitarinių mokslų daktarė.
Anot jos, žemaičiai dainuoja pakankamai žemai, jų tembrai sodrūs. „Gal dėl to ir dainų skambesys atrodo šiek tiek tamsesnis. Disertacijoje stengtasi parodyti, kad žemaičiai išsiskiria pagrindinėmis dainų intonacijomis, jų atlikimu tiek kalbos, tiek muzikos požiūriais. Tuo išdainavimu, artikuliavimu jie ir skiriasi nuo kitų regionų. Tai akivaizdu klausantis kitų regionų dainų – nesunku atskirti, kokios tarmės atstovas dainuoja“, - apie disertaciją kalbėjo L. Sungailienė. Rašydama disertaciją, doktorantė daugiausia dirbo su archyvuose esančiais įrašais bei naudojosi pačios ekspedicijose surinkta medžiaga. Tačiau, pasak jos, kartu stebėta ir dabartinė žemaičių dainavimo situacija, jos kaita. Žinias papildė ir darbas televizijoje: „padėjo neužsikonservuoti ir sekti situaciją“.
Rašant disertaciją L. Sungailienė siekė ne visiškai „įkristi“ į mokslinį stilių, bet rašyti taip, kad suprantamų dalykų rastų folklorininkai bei liaudies muzikos mėgėjai. Vieną disertacijos skyrių, pasak jos, gali suprasti ir dainavimo praktikoje pritaikyti bet kas.
Norėtų dėstytojauti
Doktorantūros studijų metais L. Sungailienė atliko praktiką LMTA, Vilniaus Kolegijoje, tačiau studentams kol kas nuolat nedėsto. „Kol kas kvietimo dėstyti negavau, bet galbūt mielai priimčiau“, - sako pašnekovė.
Anot moters, kitas klausimas, ar dėstytojauti ji spėtų. Mat be darbo LTV, aštuntus metus Lietuvos liaudies kultūros centre dirba Folkloro poskyrio vyriausiąja specialiste. Įstaiga organizuoja visas pagrindines meno mėgėjų kolektyvų šventes – Dainų šventę, įvairiausių kolektyvų festivalius, konkursus.
„Darbo daug – ir organizacinio, ir metodinio. Mokslines žinias yra kur pritaikyti. Jaučiu, kad čia esu reikalinga, naudinga tiems, kuriems reikia pagalbos“, - teigia L. Sungailienė. Šiuo metu specialistės galva užimta gegužę Vilniuje vyksiančio Lietuvos studentų folkloro festivalio organizavimu.
Moteris sako ateities per daug planuoti negalinti, mat veikla jau suplanuota į ateitį: laukia tarptautinis folkloro festivalis „Baltica“, kitą vasarą - Tūkstantmečio dainų šventė. Kad neiškristų iš mokslinio gyvenimo, ji dalyvauja mokslinėse konferencijose. Tad laiko atostogoms L. Sungailienė galės skirti tik vasarą, kai pasibaigs visi festivaliai.
Dainuoja ir pati
Liaudies muziką tyrinėjanti L. Sungailienė pati dainuoja per jaunimo folkloro ansamblio „Virvytė“, kuriam vadovauja, repeticijas. Ansamblis, suburtas vos jai atvykus į Vilnių, daugiausia atlieka žemaitišką folklorą.
„Dabar šis ansamblis šeimyninis – ateina mano draugai, karts nuo karto aš atsivedu savo vaiką, tad repetuojame ir koncertuojame šeimomis, ugdome kartą, kuriai nebūtų svetima liaudies daina“, - pasakojo L. Sungailienė. Padainuoti jai tenka ir draugių kompanijoje.
L. Sungailienė teigia, kad folklorinį dainavimą ir senąsias dainas šiandien kaime tenka išgirsti labai retai – jas repertuare atlieka nebent folkloro ansambliai, tačiau kasdien mažai kas bedainuoja. Tad kiek ilgai senąjį žemaičių folklorą girdėsime „gyvai“, o ne apie jį skaitysime disertacijoje? „Kiek laikysime, tiek ir išlaikysime. Kaime dainuojančios močiutės tai išmokusios iš savo močiučių, mes, dainuojantys folklorininkai, jau antriniai perėmėjai, interpretuotojai. Tačiau dainuoja ir mano dvejų metukų sūnus – aš jį pamokau, gal atsimis. Tai gal dar 50, 100 metų tos dainos gyvuos? Viskas mūsų rankose – kiek mes patys save vertinsime, kiek mes patys išlaikysime, tiek mūsų kultūros paveldas liks gyvybingas“, - aiškino humanitarinių mokslų daktarė.
