G. Mažeikis. Karo mašinos, gaminančios pelną

Liepos pradžioje Austrijos mieste moderavau tarptautinę vasaros stovyklą, skirtą antipropaganos temai. Jame dalyvavo ir Sirijos atstovai. Issa Touma yra menininkas, fotografas, krikščionis–graikų stačiatikis, turi vis dar veikiančią galeriją Alepo mieste. Į seminarą atvyko iš Švedijos, pakeliui į namus, į Alepo. Skrenda iki Beiruto, po to automobiliu į Siriją, galiausiai – visų pusių apšaudomais keliais į namus. Krikščionių kvartalas yra tarp priešingų pusių stovyklų: tarp Sirijos kariuomenės (kartu su Hezbollah kovotojais), opozicijos būrių (Laisvoji Sirijos armija, Nacionalinė Sirijos revoliucinių ir opozicinių jėgų koalicija), ISIS armijos (Islamo valstybės fundamentalistų) ir kurdų kariuomenės.

Keturi nesutaikomi frontai viename mieste, keturi ginklų tiekimo karavanai, keturios strategijos ir tūkstančiai smulkių, niekam nežinomų karo veikėjų. Kartais šio pusės bendradarbiauja (Sirijos laisvoji armija su kurdų kariuomene). Krikščionys bando užimti neutralią poziciją, tačiau tai vargiai pavyksta. Issa seminarų metu tiesiog rėkė apie Alepo situaciją ir aš labai jam pritariau, sakydamas, kad jūsų jau niekas nebegirdi, ir tik labai aktyviai ir turiningai pasisakydamas, atkreipsi į save dėmesį. Issa fotografijomis, medijų pagalba gelbėja ne mirusius, ne kviečia pagerbti jų sielas, o gyvuosius: moteris, vaikus, senelius, juos fotografuodamas ir siųsdamas pasauliui žinutes, kad jie nori gyventi ir dar gali būti išgelbėti iš niekieno nebekontroliuojamos mėsmalės. Pasak Issa, daug užsispyrusių miesto piliečių nesutinka tapti karo pabėgėliais, anoniminių stovyklų beveidėmis elgetomis. Todėl pasirinko orumą ir gyvenimą tarp bombų. O kiti yra įkalinti pabėgimo stokos: nėra būdų šeimoms saugiai pasitraukti ...

Ryte, kol nešaudo, veikia kavinės ir atidaromos parodos. Naktį, už ypatingą kainą galima prisijunkti prie interneto, kai būna elektra. Miestas gyvas, nes kariaujančioms pusėms reikia valgyti, nes miestas reikšmingas tik todėl, kad jis gyvas. Todėl užmušti ir sunaikinti jo pasauliniam verslui niekaip negalima. Praamžius atmenantys Alepo istoriniai paminklai traukia ir ISIS, kurie ne tiek naikina paveldą, ką su pasimėgavimu rodo propagandinės televizijos, o veikiau parduoda šiuos paminklus Vakarų muziejams ir senienų prekeiviams. Šie godžiai juos perka, taip palaikydami žudymo pramonę. O įvairūs keturių pusių panašiai gerbiami tarpininkai užtikrina, kad tie patys prancūzų ar britų ginklai pasiektų skirtingas stovyklas.

Alepo beveik nematomas, sunkiai žeidžiamas miestas. Jį savo tragedija uždengė Ukraina, kurios Doneckas turi daugelį Alepo bruožų: užsispyrę ir nekenčiami Europoje rusakalbiai gyventojai, jų savanoriai, Ukrainos įvairiaspalvė armija, Rusijos savanoriai, slapti Rusijos reguliarūs daliniai sukuria situaciją, kai miestą ir Ukrainą skiria ne vienas, o daug mažų fronto linijų. Šiandien pranešimai iš šios karo zonos yra gąsdinantys, kasdien šaudoma tiek, kad užtektų kitur visam karui.

Tačiau, kaip ir Alepo, karas Donbase įklimpo, karo mašinos ryja savo gyvą ir techninę duoklę. Jos virto pragaro vartojimo mašinomis. Štai kur būtų vieta satanistams džiaugtis, tačiau popkultūriniai demonų vartotojai apeina pragaro logistikos centrus ir gyvybės švaistymo vietas. Priešingai, kariauti važiuoja šventikai ir šventumo rijikai („švenčiantys“): Alepo ir Donecko miestuose ir abipus frontuose rasis daugybė religinių fanatikų, nemažai pasiaukojančių dvasiškių, dažnai laiminančių raketas ir bombas, bet ir pavyzdžiu įkvepiančius apkasų kareivius. Dvasiškiai nepaliko fronto linijų, galbūt vien todėl, kad be jų laiminami kariai nepakeltų šių pragaro mašinų sukuriamos kančios.
Europos žiniasklaidoje, klampius karus užgožė populistinės revoliucijos, minios bangavimai, kurių ryškiausias veiksmas yra Graikija. Austrijoje, mums diskutuojant Alepo ir Donecko kančias, prisimenant Vukovaro ir Srebrenicos skerdynes, vyko kairiųjų demonstracijos palaikančios Graikijos orumą ir „Syriza“ ideologiją.

„Syriza“ atstovai pradėjo kovą visoje Europoje už savo viziją, atsakydami masinei propagandai prieš Graikiją tokiu pat masiniu įtikinėjimu. Kairiojo populizmo ietys buvo nukreiptos prieš bankinę sistemą, kuri buvo prakeikiama, bet nesuvokiama. Žinoma, revoliucijos dažniausiai turi ir puikių analitikų ir sistemų raidą aiškinančių ekspertų. Ne išimtis ir „Syriza“. Jų pastabos, kritikuojant europinę bankinę sistemą ir laisvinant piliečius nuo tarpbankinių susitarimų naštos, yra reikšmingos. O jų pastabos, kad ne graikų atlyginimai yra dideli, o lietuvių per maži – yra tikslios ir paremtos aiškiais BVP paskirstymo argumentais. Tačiau, taip kaip minia juos girdi – yra kas kita. Ji nesiklauso ilgo ir painaus aiškinimo, nesimoko skaičių logikos ir dovanoja pasitikėjimą ne dėl ekspertinės kompetencijos, o dėl vėliavos ir viešos aukos spektakliškos revoliucijos labui.

Istorija su bankinių sistemų ekspertais yra labai panaši į tuos karo tyrinėtojus, kurie suvokia ekonominius žudymo mašinos „tūkstantį čiulptuvų“, bando paaiškinti visuomenei, tačiau yra priimami, tik kai pasirenka kurių nors aukų pusę. G. Deleuze ir F. Guattari metafora „tūkstantis plokštikalnių“ turėjo atskleisti horizontalią mūsų pasaulio įvairovę ir padėti įveikti vertikalės hegemonijas. Tačiau tūkstantis čiulptuvų – karo ar banko – falsifikuoja daugialypumus, nes sugeba paskirstyti kančias kiekvienam savaip, individualizuoti jas ir taip meluoti įvairovę. Daugybė skirtingų tikrovių, kurias gina įvairovės demokratijos atstovai, nuolatos yra padirbinėjami, falsifikuojami, prijungiant gyvenimo troškimą prie skurdo, bado, karo, išnaudojimo žarnų. Ir kuo daugiau aistrų ir rėkimo, tuo didesni pinigai.

Istorija, orumas, Europos vienybė, pagarba seneliams ir moksleiviams buvo akstinas keikti kapitalizmo grimasas, kurių svarbiausia buvo laikoma skolinimosi sistema. Iš tiesų, Alepo ir Doneckas yra daugiau nei kapitalistinės karo mašinos, iš kraujo gaminančios pelną. Tie, kas bent kiek studijavo pilietinių karų istoriją, suvoks, kad nirtulį žudyti varo ne tik bankai ir korporacijos, bet ir bažnyčios ir ideologijos. Ideologijų gamyklos, kupinos mitų ir prietarų, apseina be tankų ir raketų, tačiau užtikrina masinį žudymo entuziazmą ir pasaulio perdarymo siekinius.

Panašiai veikia ir revoliucijos, kurios gyvena ne tuo, kad suvokia problemą, o masinio orumo svaiguliu, laisvės skrydžio dienomis, masine vienas kito pripažinimo euforija. Nirtulio ar euforijos gamyba keičia viena kitą cikliškai. Tačiau, kas minioje suvokia globalią ir europinę fondų ir bankų veiklos specifiką, jos įvairialypį priklausymą nuo naftos, biržų ir karo? Ir štai šiandien šis populistinis masių orumo solidarumas, kaip visados nukreiptas prieš subanalintus priešus, šį kartą prieš „troikos“ mitą, užgožia kitą įvykį – klampius karus ir smurtą, o taip pat dar vieną šiuolaikinio pasaulio pabaisą: skurdo pardavimus.

Skurdo pardavimai yra pasauliniu verslu paverstas žaizdų ir kančios demonstravimas. Badaujančių vaikų ir karo pabėgėlių nuotraukos, o dar geriau Ebola viruso aukos, efektyviai konkuruoja su karo nusikaltimų ir revoliucijos herojų vaizdais. Iškankintų vaikų paveikslai yra puiki priemonė fondams pateisinti savo veiklas ir užtikrinti „kančios ir bado“ investicijas. Kitas investavimo būdas – palaikyti revoliucijas, arba karo puses. Tačiau labdarą dalinančios organizacijos saugo savo rinką taip pat akylai, kaip ir ginklų prekeiviai: jūs galite gauti pagalbą, tačiau negalite tapti reikšmingais ir lygiais verslo partneriais. Mašinos turi pagaminti ir milijoninių miestų nesibaigiantį karą, ir milijoninių pabėgėlių stovyklas, ir milijoninių bado ir skurdo aukų fotografijas.

Nėra kito būdo pasipriešinti šioms mašinoms, nei ilgai žmonėms kalbėtis ir kartu mokytis, daryti klaidas ir jas viešai pripažinus keistis. Vienas iš tokio mokymosi principų yra išklausyti visas alternatyvas, surasti nepanašius šaltinius, supriešinti ekspertų analizes ir ilgai aiškintis. Bet taip pat reikšminga kurti pilietinio pasitikėjimo tinklus, nes nei vienas pilietis negali atskleisti daugelio kompleksinių procesų.

Pasitikėjimas ekspertais ir nuolatinis mokymasis gali sumažinti karo, bado ir revoliucijos „dovanas“ ir naujas košmariškas perspektyvas. Kairiųjų ir dešinės kritikų sąjūdis gali vienas kitą riboti nuo perdėtos euforijos ir grąžinti dėmesį analizei. Ji nėra lengva, turint omenyje, kad abiejų pusių palaikomas viešumas ir pilietiškumas verda aistromis. Štai kodėl patirtį barikadose pravartu derinti su nuobodžiu sėdėjimu bibliotekose, o televizijos aistras su ilga ir tylia duomenų analize. Laikina ekstazė turėtų virsti ne kita mašinų kuriama ekstaze, o kruopščiais lyginimais, svarstymais, išsivadavimu iš tūkstančio čiulptuvų.